Apsilankymas Guinness storehouse muziejuje

Taip aš nepataisomas tinginys ir užuomarša. Tik dabar atsiminiau, kad nepasidalinau įspūdžiais iš Guinness’o muziejaus…

Taigi tik įėjus ir sumokėjus už bilietą 15 eurų mus pasitinka armija butelių ir butelaičių. Tai visi buteliai kada nors naudoti Guinness’o alui išpilstyti

O tai nuomos sutartis 9000 metų (kodėl ne milijono?), kurios dėka Artūras Guinness’as 1759 metais išsinuomavo nenaudojamą alaus daryklą Dubline nuo, kurios ir prasidėjo Guinness’o alaus 250 metų istorija. Dešimtmečiu vėliau – 1769 m. Gineso alus buvo pirmą kartą eksportuotas. Šešios su puse bačkos buvo pristatytos į Angliją.

Muziejus patiko tuo, kad eini ir žiūri viską savarankiškai, jokių gidų, jokių aiškintojų kur eit ir ką žiūrėt. Pradžioje tenka susipažinti su pagrindiniais alaus ingredientais – akis į akį. Tai miežiai. Kvapas toje patalpoje tiesiog nuostabus – primenantis kaimą (kokio niekada neturėjau).

Apyniai. Man labai gražiai šitas žodis skamba:)

Ir žinoma tyras (šaltinio?) vanduo…

Su vario prieskoniu Nemenkai ten pinigėlių primėtyta. Įmečiau ir aš dešimtį centukų.

Skirtingai nuo Jameson viskio daryklos kur buvo eksponuojami seni praeities rakandai čia viskas buvo pasakojama ir rodoma pasitelkus šiuolaikines technologijas. Įėjus į gigantišką bačką akimirksniu atgyja ekranai ir pradeda pasakoti alaus darymo istoriją, įpatumus ir t.t. Visko neklausėm, nes norint tą padaryti būtų neužtekę visos dienos, nes tų stendų vis kažką pasakojančių buvo ant kiekvieno kampo

Susipažinę su alaus darymo procesu patraukėme susipažinti su galutiniu produktu

Ginesą pilstė į štai tokias nedideles stiklinaites. Kabantys TV mokė kaip reikia ragauti, kaip čepsėti ir siurbčioti… Aš gi pasitelkiau senąjį metodą – vienu mauku. Vienos stiklinaitės nepakako “prateistint” tad čiupau dar ir antrą Na nieko nieko gardus alutis.

Toliau sekė pažintis su Gineso alaus gabenimo istorija. Užrašas nuotraukoje labai iškalbingas

Sumažintos detalios laivų, anksčiau gabenusių Gineso alų kopijos

Vėliau priėjome Gineso alaus reklamos istorijos stendą Tikrai buvo į ką pažiūrėti. Alus buvo reklamuojamas ant kortų, ant sagų, ženkliukų, servetėlių ir netgi kaklaraiščių!
Nuotraukoje matomas pusbutelis yra 1916 metų Gineso alaus butelaitis. Rizikuotumėte paragauti? O bent pauostyti?

Visos ekspozicijos suskirstytos aukštais. Pradedam nuo apačios ir palaipsniui kylame į viršų. Pakilę kone į patį viršų ir pažvelgę į apačią galime pastebėti, kad visas “pastatas” savo forma primena alaus pintą (bokalą) 

Pačiame “pintos” viršuje randasi “Gravity” baras, kuriame galima bilieto šaknelę išsikeisti į Guinnesso alaus pintą “Gravity” baro sienos visos stiklinės. Iš jo atsiveria nuostabus viso Dublino vaizdas.

Kadangi Ieva daugiau laistė nei gėrė tai teko konfiskuot iš jos alų
Airijoje treti metai, bet galima sakyti, kad Ginesą gėriau pirmą sykį. Prieš tai gėriau iš skardinės ir jis manes visai nesužavėjo, bet štai pilstomas tai tikrai gardus!

Baras lankytojų trūkumu nesiskundė O dar turint omeny įmantrų Gineso alaus pylimo metodą…

Pubuose ir šiaip baruose Guinness’o alus visad pilamas “dvigubo pylimo” (“double pour”) metodu. Pradžiai pripildoma 3/4 pintos ir leidžiama alui nusistovėti, o maždaug po dviejų minučių pripildomas iki galo. Tad užsisakęs alaus dar gauni porą minučių pavarvinti seilę stebėdamas neįtikėtiną alaus burbuliukų žaismą kitaip dar vadinamą Guinness cascade.

Atsigaivinę Gineso alučiu patraukėme į siuvenyrų parduotuvę kur įsigijau super patogų atidarytuvą, o po to tiesiu taikymu į oro uostą.

Muziejus labai patiko. Labai modernus ir įspūdžių jame galite patirti tikrai nemažai. Jei kada lankysitės Dubline būtinai užsukite į Guinness storehouse