Kitoks pasirinkimas (1/2 Apsakymo)

“Kitoks pasirinkimas” tai “Galimybės rinktis” alternatyvi pabaiga. Kas būtų buvę jei Lina būtų pasirinkusi pasimatymą su Mirčiumi. Be to dar užsimaniau tiesiog truputį reabilituoti Mirčių
Visiems kas nesupranta apie ką aš čia, siūlau apsilankyti ČIA ir paskaityti   “Galimybė gyventi”, o po to “Galimybė rinktis” ir tik tada šią 1/2apsakymo
AČIŪ, kad skaitote!

______________________
Kitoks pasirinkimas

Eidami link stoties abu tylėjo. Lina mąstė, kad jai gaila bus atsisveikinti su šiuo maloniu vaikinu, kad būtų įdomu dar kada nors susitikti ir pabendrauti, bet juk nepuls ji staiga prašyti jo telefono numerio… Atrodytų nei šiaip nei taip…
-Ką veiki šiandien vakare? – paklausė jis netikėtai.
-A..? Aš..? -pasimetė ji. – Draugės gimtadienis šiandien… – sumelavo rausdama.
-O, kaip šaunu. Būtinai pasveikink ją nuo manęs, – be jokio entuziazmo pasakė jis, o balse nuskambėjo nusivylimo gaidelė.
-Ko taip liūdnai?
-Tiesiog norėjau tau pasiūlyti šį vakarą kur nors nueiti pavakarieniauti…
-Tu skiri man pasimatymą? – pralinksmėjusi paklausė Lina, o po to prisiminė Sergėjų… ir Tomo sodą, – bet aš negaliu šiandien… Draugės gimtadienis… Gal kitą kartą? – su viltimi paklausė.
-Kito karto neb…
-Ką aš matau!? Kokie žmonės! – pertraukė Mirčių iš už nugaros pasigirdęs nemalonus, švogždžiantis, bet neįtikėtinai garsus balsas. Asisukusi Lina pamatė link jų kėblinantį vidutiniško ūgio nestambų vyrioką su neįtikėtinai didele galva. Jam priartėjus ji suprato kodėl jis taip atrodo. Žandai ir apskritai visas veidas buvo lyg papurtęs ir nenatūraliai melsvo atspalvio, akys giliai pasislėpusios po vokais.

-Sveikas, Dusuli, tikėjausi čia tave sutikti, – pasisveikino Mirčius. – Susipažink, čia Lina, Lina, čia Dusulis, senas mano pažįstamas…
-Malonu susipažinti, – išsišiepė Dusulis ir atkišo ranką.
-Man taipogi… – atsakė Lina paduodama savąją bet jai buvo visai nemalonu. Tipas kėlė kažkokius nemalonius pojūčius gerklėje, o ir ranka jo buvo drėgna ir šalta lyg žuvis.
-Galiu aš trumpam nuo Jūsų pagrobti ponaitį Mirčių? – paklausė jis, vis dar laikydamas ją už rankos.
-Na taip, žinoma…
Paleidęs Linos ranką išpurtėlis nukėblino keletą metrų į šalį.
-Pasvarstyk apie mano pasiūlymą, Linute. Tu turi galimybę rinktis… Klausyk ką sako tavo širdis, – ir nusišypsojęs savo spindulinga šypsena nuėjo link Dusulio.
“O Dieve, ką daryti? Mirčius ar Sergėjus… Žavus, iš pirmo žvilgsnio idealus nepažįstamasis, ar “senas” ir patikimas Sergėjus… Jei sutikčiau su Mirčiaus pasiūlymu, galėčiau paskambinti Sergėjui ir pasakyti, kad esu pavargusi po įskaitos ir kad atvažiuosiu šeštadienį ryte. Jis tikrai patikėtų… Bet kur aš tada nakvočiau? Be Sergėjaus, Vilniuje neturiu draugų nei giminių… O apsistoti pas nepažįstamąjį… ”
-Mes jau čia, – pasigirdęs Mirčiaus balsas nutraukė jos apmąstymus.
-Na ką gi, mielieji, metas man su jumis atsisveikinti. Mielai paplepėčiau, bet turiu lėkti, – prabilo Dusulis.
-Iki.
-Sėkmės, – palinkėjo Lina.
-Ir tau to paties, Lina, nujaučiu, kad mes daugiau nepasimatysim… – ir spėriai nukėblino iš kur atėjęs.
-Na, ką nusprendei? – jau atsisukęs į ją pasiteiravo Mirčius.
“Et, kas bus, tas!” – šūktelėjo sau mintyse Lina ir tarė:
-Gerai, kodėl gi ir ne. Nieko baisaus, jei pas draugę į gimtadienį kiek pavėluosiu, bent praleisiu tą dalį, kolei visi šiek tiek ”apšils”.
-Na, štai kaip šaunu! – džiaugsmingai šūktelėjęs Mirčius apkabino ją per pečius ir, rodos, vos nepakštelėjo į žandą, bet susipratęs atšlijo. – Na, man metas. Vakarop aš tau paskambinsiu, susitarsim kur susitinkam. Dabar turiu lėkti, nes reikalų daug turiu. Iki pasimatymo, Lina, – ir nė nelaukdamas jos atsakymo skubiai, beveik bėgdamas, nuskubėjo prie 16 troleibuso stotelės.
-Iki, – žiūrėdama jam pavymui tepasakė ji. Kai jis jau buvo prie kioskelių – bepasislepiantis už kampo jai toptelėjo:
“Kaip jis man, po galais, paskambins, jei aš jam savo telefono numeriau nedaviau!?” – ir pasileido paskui šaukdama:
-Mirčiau! Mirčiau, palauk! – bet jis negirdėjo. Dingo už kampo. Po minutės ji jau stovėjo 16 troleibuso stotelėje, bet Mirčiaus niekur nesimatė. Tik priešais perėją stovėjo autobusas su įjungtomis avarinėmis šviesomis, o prie jo būriavosi žmonės. Lina į jį visai neatkreipė dėmesio, kol neišgirdo klausimo:
-Kas ten dabar nutiko? – atsisukusi Lina pamatė šalia stypsančią smalsią moterėlę trumpai kirptais plaukais, bet klausta buvo ne jos.
-Turbūt, kažką partrenkė, – atsakė jai pilvotas vyras geltonais prarūkytais ūsais – greičiausiai jos vyras.
“Partrenkė? O Dieve! Negali būti, tik ne jį, tik ne dabar!” – atsiskubėjusi prie smalsuolių minios, Lina lyg patyręs plaukikas prasiyrė per spūstį. Autobusas iš tiesų buvo partrenkęs žmogų. Metusi pirmą susijaudinusį žvilgsnį į gulintį žmogų ji pamatė Mirčių… palinkusį ties gulinčiu siluetu, bet kitą akimirksnį jo ten jau nebebuvo.
“Pasivaideno”, – su palengvėjimu atsipūtė Lina. Ant grindinio, priešais autobusą, gulėjo persikreipusi senyvo amžiaus moteris be akivaizdžių kūno sužalojimų, bet taipogi nerodanti ir gyvybės ženklų.
-Žmonės! Žmonės duokit kelią, skirstykitės, čia jums ne cirkas, – valdingu balsu braudamasis per minią komandavo stambus ūsuotas policininkas, lydimas dviejų baltais chalatais vilkinčių moterų.
Nusiraminusi ir įsitikinusi, kad tai ne Mirčius, Lina nutarė pasinaudoti policininko patarimu ir ėmė irtis per smalsuolius atgalios.

Prisėdusi ant suoliuko, netoli įėjimo į autobusų stotį, ir nusipirkusi ledų iš šalia stovinčios ledų pardavėjos Lina pradėjo galvoti kuo jai čia užsiėmus likusią dienos dalį iki kol paskambins Mirčius. Na, taip, ji jam nedavė savojo telefono numerio, bet kažkodėl neabejojo, kad jis ras būdą kaip jai paskambinti.
“Kaip keista, kad Vilniuje aš neturiu anei jokių pažįstamų, kuriuos būtų galima aplankyti… Na, yra teta, bet tiek metų su ja nesimatėme, gal net neatpažintų manęs. O ir kur gyvena nežinau, atrodo,kažkur Antakalnyje, bet tik tiek…” – jos apmąstymus nutraukė netikėtai suskambęs telefonas.- “Mirčius!?” – bet jai teko nusivilti. Mobilaus telefono ekranelyje blyksėjo Sergėjaus vardas. Kiek luktelėjus ji pakėlė ragelį.
-Klausau.
-Labukas, Linute, na, kur esi?
-Labas, Sergėjau, sėdžiu priešais kolegiją, Utenio aikštėje. Laukiame visi, kada anglų kalbos dėstytoja pasirodys.
-Tai įskaita dar tik BUS? – akivaizdžiai nusivylęs paklausė jis.
-Na, taip… Dėstytojos tėvą ištiko infarktas ar tai insultas, tad paskaitą nukėlė, – Linai stebėjosi, kad meluoti pasirodė taip lengva..
-Aišku… Pas mane, lyg tyčia, Marta susirgo, darbų pilna, o dar ta keramikos krosnelė streikuoja…
-Mano savijauta irgi nekokia, atrodo, ir temperatūros turiu. Tokia pavargusi jaučiuosi, net mąstau, kad gal šiandieną niekur nevažiuosiu… Atsiprašau, Sergėjau…
-Lina… – neslėpdamas apmaudo išlemeno jis.
-Bet pažadu, kad rytoj sėsiu į patį pirmą autobusą atvažiuosiu pas tave. Sutariam?
-Na, gerai… Tik paskambink prieš išvažiuodama, kad žinočiau, kada tave pasitikti, – jau kiek linksmesniu tonu pasakė jis.
-OK, taip ir sutariam, žiūrėk neprisigerk ten su Tomu, – atsisveikinusi ji padėjo ragelį.

“Na ir kas dabar” – dar vis laikydama rankoje telefoną paklausė ji mintyse. Besidairant aplinkui, jos žvilgsnis užkliuvo už kitoje šaligatvio pusėje stovinčio stulpo su nuorodomis. Viena jų skelbė “Turizmo informacijos centras” ir buvo nukreipta į autobusų stotį.
“O kas man daugiau belieka” – išmetusi ledų popierėlį pakilo ir nuėjo ieškoti “Turizmo informacijos centro”. Rado įsispraudusį kampe priešais kasas. Nedidelis priimamojo tipo staliukas visas buvo nukrautas įvairiomis viešbučių reklamomis ir skrajutėmis. Vienintelė “turizmo centro” darbuotoja atkakliai kažką aiškino pagyvenusiai užsieniečių porai, vis baksnodama pirštu į priešais gulintį žemėlapį. Buvo akivaizdu, kad jiems nėra lengva susikalbėti ir, kad visas reikalas gali užtrukti. Tad nieko nelaukusi Lina priėjo prie ant sienos pakabinto lankytinų Vilniaus vietų lankstinukų laikiklio ir pasiėmė bene visų po vieną. Išėjusi į autobusų stoties laukiamąjį klestelėjo į pirmą pasitaikiusią laisvą vietą ir ėmėsi juos sklaidyti.
“Aukštutinės pilies Gedimino bokštas” – būta ir matyta ne kartą. “Televizijos bokštas” – įdomu, bet toloka nuo centro… Galiausiai pavarčiusi likusius lankstinukus nutarė apsilankyti “Kankinimo įrankių parodoje”, o likusį laiką paskirti pasivaikščiojimui Pilies gatve, juolab oras tam buvo labai tinkamas.

***

Kankinimo įrankių paroda buvo įsikūrusi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastato rūsyje ir užėmė tik keletą nedidelių kambariukų, bet eksponatų buvo tikrai nemažai. Prie kiekvieno buvo išsamus aprašymas. Nors ir penktadienio popietė, bet, be jos pačios, buvo tik vienas vaikinas, kuris labai įdėmiai skaitė vieno iš įnagių aprašymą.
Parodos patalpos buvo gan ankštos, tad norom nenorom teko atkreipti dėmesį į vienišą lankytoją. Vaikinas buvo atletiško kūno sudėjimo, gan aukštas, tamsiaplaukis, jam judant po sportiniais marškinėliais matėsi raumenys, nors neatrodė, kad būtų “prisipumpavęs”. Veido jai taip ir nepavyko gerai įžiūrėti, mat, jis stovėjo šonu arba apskritai nusisukęs. Rankose vis vartė mineralinio buteliuką, tad tvyrančioje tyloje girdėjosi tik jų žingsnių ir teliuskuojančio vandens garsas.
Kadangi jis skaitė praktiškai kiekvieną aprašymą, o Lina kai kuriuos jų prašokdavo neskaičiusi, ji jį pasivijo ties “skaistybės diržu”. Šis eksponatas jai sukėlė šypseną.
-O štai šitas daikčiukas vargu bau ar sukels jums šypseną, – netikėtai prabilo vaikinas. Lina ne iškart susivokė, kad kreipiamasi į ją, tad tik po neilgos pauzės paklausė:
-Atsiprašau?
-Sakau, jei skaistybės diržas jums sukėlė šypsnį, tai sekantis eksponatas, vadinamas “Burnos, išeinamosios angos ir makšties kriauše”, vargu ar pasirodys toks juokingas, – pusiau juokais patikslino jis atsisukęs. Dabar jau Lina pamatė ir jo veidą. Pilkos akys, saikingai žele sutepti plaukai sušukuoti į priekį, simpatiškas veidas… Papilkėjęs priekinis viršutinis dantis… Bet vaizdo jis nedarkė – greičiau atvirkščiai, pridavė kažkokios rimties jo veidui.
-Man net silpna darosi žiūrint į visa tai…
Kaip netikėtai prasidėjo pokalbis, taip netikėtai ir pasibaigė. Jiedu toliau tylomis žiūrinėjo eksponatus ir vėl girdėjosi tik vandens teliuskavimas. Aplenkusi jį keliomis ekspozicijomis ji pirma išėjo iš muziejaus ir nutarusi laikytis savo plano patraukė į Pilies gatvę. Nors buvo jau vėlyva popietė, žmonių buvo nedaug. Jai vis nėjo iš galvos klausimas, kokiu gi būdu jai paskambins Mirčius ir apskritai ar paskambins, nes visas šitas “nuotykis” jai, atsitokėjusiai po Mirčiaus žavesio, atrodė genėtinai kvailas… Bet trauktis nebuvo kur. Dabar beliko tiesiog laukti.
Atsidūrusi Pilies gatvės pradžioje ir pažiūrinėjusi gatvės prekeivių siūlomus siuvenyrus bei kitokius niekučius Lina nutarė pasukti link Šv. Onos bažnyčios. Tad įsukusi į Bernardinų gatvę nerūpestingu žingsniu patraukė link bažnyčios. Lina buvo taip paskendusi savo mintyse, kad nepastebėjo iš kitoje gatvės pusėje esančio bromo išnyrančios palaikės susikūprinusios žmogystos purvinu sportiniu kostiumu su gobtuvu ant galvos. Kita vertus, ir niekas kitas, neturintis pakaušyje akių, nebūtų jos pastebėjęs.
Švytuodama rankine Lina priartėjo prie Bernardinų ir Šiltadaržio gatvių sankryžos, o tada staiga pajuto stiprų savo rankinuko šuolį į priekį. Ranką nutvilkė neapsakomas skausmas, bet rankinės ji nepaleido. Nors ir nebūdama stipruole, instinktyviai suvokė, kad rankinuko parasti jai nevalia. Sekundei jos žvilgsnis susitiko su išblukusių, žydrų, kažkur jau matytų akių žvilgsniu. Ji net nusistebėjo kaip gali penkiolikmetis, būtent tiek galima buvo duoti jaunajam plėšikui, turėti tokias “senas” akis. O tada akies kampučiu pastebėjo kylant jo dešinę, kažką laikančią, ranką. Pabūgusi, kad tai gali būti peilis, ji visgi paleido rankinės dirželį, bet per vėlai. Jos veidą, o ypač kairę veido pusę, nutvilkė karštis ir nudegimo skausmas. Lina net žaktelėjusi be orientacijos nukrito ant užpakalio ir be garso vaitodama susiėmė už veido. Pajutęs, kad niekas jo nebelaiko, užpuolikas apsisuko ir nurūko Šiltadaržio gatve link Sereikiškių parko.
-Stok, gaidy tu neraliuotas! – išgirdo Lina vyrišką balsa ir pajuto stiprų vėjo gūsį, sukeltą pro šalį prabėgusio žmogaus.

***

Rolandas jau iš tolo pamatė paskui Liną į Bernardinų gatvę įsėlinantį įtartiną veikėją. Nujausdamas kažką negero, paspartinęs žingsnį nusekė paskui. Jau Bernardinų gatvėje iki jų likus tik apie šimtą metrų jis pamatė, kaip žmogysta su guobtuvu puolė kaip laukinis savo auką ir čiupęs rankinę bandė sprukti, bet mergina pasirodė ne iš lėtųjų – nepasidavė.
“Šaunuolė” ,- pagyrė jis ją mintyse šypteldamas ir pasileido bėgte, kiek tik leido jėgos, link jų. Jis matė kaip į orą šauna galinga dujų srovė ir mergina paleidžia rankinuką. Jame užvirė pykčiu, nežmonišku pykčiu šiam apskretėliui.
-Stok, gaidy tu neraliuotas! – suriko jis, prabėgdamas pro pargriuvusią Liną. Buvo akivaizdu, kad tas išsigimėlis mauna tiesiai į Sereikiškių parką ir kad jam tai gerai sekasi.
“Greitas, rupūžė – nepavysiu” – bet čia pat atsiminė apie pilną mineralinio vandens butelaitį rankose ir atsivėdėjęs sviedė jį į bėglį, taikydamas į galvą. Į galvą nepataikė… bet už tai kliuvo į sprandą, ir tai išmušė bėglį iš vėžių, ir susipynus kojoms tas parkrito, pračiuoždamas keletą metrų į priekį. Greitai pašokęs ant kojų vėl pradėjo skuosti, tik jau be rankinuko. Matyt, sveikas kailis buvo svarbiau nei rankinė.
-Bus tau gera pamoka, ASILE! – dar suriko Rolandas jam pavymui. Pakėlęs rankinuką ir mineralinio buteliuką, uždusęs, skubiu žingsniu patraukė atgal.

***

Peršėjo siaubingai. Liečiant – dar blogiau. Lina nežinojo ką daryti, kur pulti. Akių atmerkti negalėjo, gerklę neapsakomai graužė, veidą degino, ėmė tekėti iš nosies… Tad tik sėdėjo, tyliai inkšdama , nežinodama nei ką daryti, nei į ką kreiptis.
- Kvėpuok lėtai ir atmink, kad tai laikina. Bjauriausi simptomai paparastai praeina po 20 minučių, – pasigirdo ramus kiek uždusęs vyriškio balsas. – Atlošk galvą, kiek pakreipk ją į šoną, va taip, – švelniai suėmęs rankomis jos galvą pakreipė tinkamu kampu. – Dabar noriu praplauti tau akis, gali būti truputį nemalonu, bet po to pagerės, – atsukęs negazuoto vandens buteliuką, ėmė gausiai šlakstyti akis. – Paimk, išsipūsk nosį, kosėk ir spjaudyk, bet pasistenk nieko nenuryti – pasakė jis, paduodamas vienkartinę nosinaitę.
Ir tikrai, po keliolikos minučių jos savijauta žymiai pagerėjo. Atmerkusi vis dar ašarojančias akis ji išvydo pažįstamą veidą.
- Tai jūs, vaikinas iš parodos, – virpančiu balsu sukuždėjo ji. – Ačiū jums.
- Niekis. Gaila, nesuspėjau pribėgti anksčiau, kol jis dar nebuvo papurškęs dujų, beje, jums pasisekė, kad tai tik kinietiškos, o ne tikros, pipirinės. Tada būtų buvę kur kas blogiau.
- Na, man ir šitų pakako, – pabandė nusišypsoti Lina, – O kur tas…?
- Pabėgo. Greitas, gyvatė. Bet rankinuką visgi pavyko atgauti.
- Dėkui…
- Na, kaip jūsų savijauta? Jau geriau? Paeiti galite? Beje, mano vardas Rolandas.
- O aš – Lina. Taip, žymiai geriau, truputį peršti akis, bet nepalyginsi kaip buvo prieš tai.
- Malonu susipažinti Lina, tik aplinkybės, deja, ne tokios malonios, – šyptelėjo jis ir ištiesė ranką, padėdamas jai atsistoti.
- Gal užsukime į kavinę? Matau, jums reikia atgauti jėgas… – pasiūlė Rolandas.
- Tikrai būtų neprošal.
Tad nieko nelaukę jie patraukė atgal į Pilies gatvę. Linai jau buvo praėjęs ūpas grožėtis architektūros paminklais. Paėmęs jos ranką Rolandas paleido tik prie įėjimo į “Pilies Menę” – praleisdamas pirma savęs pro duris.
Visų pirma ji apsilankė tualeto kambaryje, o kai grįžo iš ten atsigaiviinusi ir nusiplovusi kelio dulkes, ant stalo garavo puodelis kvapnios kavos ir puikavosi jos mėgstamiausias plikytas pyragaitis. Tik dabar ji prisiminė, kad nuo pat ryto nieko burnoj neturėjo:
- MMmmmm… Ačiū, bet kaip sužinojote, kad dievinu plikytus pyragačius?
- Vadinasi nesuklydau užsakydamas būtent jų, – ši vieta jais garsėja, – atsiliepė jis patenkintas.
- Rolandai, šiandien jūs – mano didvyris, – visiškai rimtai ištarė Lina.
- Tsssss… – sušnypštė jis pridėjęs pirštą prie lūpų, – o tai tuoj pradėsiu vaizduoti.
Bulviniai blynai taip pat buvo gardūs. Prisikirtus iki soties Rolandas užsisakė bokalą “Kauno alaus”, o Lina – taurę raudonojo vyno. Alkoholis atpalaidavo, ir po truputį jie įsikalbėjo. Pasirodo, jis kilęs iš Anykščių, dirba pasieniečiu, turi brolį studijuojantį… O sutapime, taipogi Utenoje, kurį kaip tik rytoj planuoja aplankyti. Kai Rolandas paklausė iš kur ji, Lina vėl pamelavo, tik šį kartą jausdama kaltę dėl to. Ji pasakė, kad studijuoja Utenoje, o į Vilnių atvyko tiesiog prasiblaškyti.
Apie Mirčių ji prisiminė tik staiga suskambus telefonui. Gal dėl patirto streso, gal dėl plėšiko žydrų akių Mirčius jai nekėlė tokių didelių simpatijų kaip ryte. Jai visai patiko šnekučiuotis su Rolandu. Jo draugijoje ji jautėsi tokia saugi ir rami…
Žvilgterėjusi į telefono ekraną Lina nustėro: ekrane be perstojo blyksėjo didžiosiomis raidėmis užrašytas žodis MIRTIS.
- Kažkas negerai? – paklausė Rolandas, pastebėjęs jos reakciją.
- Ne… ne, viskas gerai, – trumpai žvilgterėjusi į jį atsakė ji. Kai vėl pažvelgė į telefono ekraną, pamatė tik nepažįstamą numerį. Bet ji jau žinojo, kas skambina. – Luktelk, aš tuoj, – pakildama nuo staliuko pasakė Lina ir išėjusi į lauką pakėlė ragelį.
- Labas. Dar nepamiršai manęs? – kiek pašaipiu tonu paklausė pažįstamas balsas.
- Kaip gi galėčiau.
- Žinai, staiga atsirado neatidėliotinų reikalų – turiu skubiai išvykti,tad labai atsiprašau, bet negalėsiu nei šiandien, nei artimiausiu metu su tavimi pasimatyti.
- Suprantu, – atsakė ji žvaliai. Tiesą pasakius, jai nuo šios žinios net palengvėjo.
- Na tai sėkmės tau “draugės gimtadienyje”!
- Iki, – bet telefono ragelyje jau girdėjosi tik pypsėjimas.
Grįžusi prie staliuko, Rolandą rado įsmeigusį akis į televizorių, beje, kaip ir pusę kavinės lankytojų.
- Ką įdomaus rodo? – nerūpestingai paklausė ji.
- Na štai… dar viena aviakatastrofa…
Specialusis pranešimas baigėsi, ir visi žiūrovai grįžo prie savo nutrūkusių pokalbių. Lygiai taip pat pasielgė ir Lina su Rolandu. Dar kiek paplepėjus Rolandas pasiūlė apsilankyti Fashion TV klubo bare, mat, ten dirba jo draugas, kuris jau seniai kalbino apsilankyti, sakė norintis pavaišinti.
- Šiandien puiki proga tai padaryti ir išpildyti draugui duotą pažadą, – taip pasakęs, neklausydamas Linos prieštaravimų nusivedė ją į “F” klubą.
Rolando draugas savo darbą išmanė tikrai gerai. Vienas paskui kitą sekė “Mojito”, “Orgeat”, “Fashion Empire” ir daugelis kitų kokteilių, kurių pavadinimų Lina dėl jų gausos jau ir nebeprisiminė. Per vėlai susizgribusi dėl kelionės namo Lina be didelių dvejonių sutiko pernakvoti Rolando nuomojame dviejų kambarių bute Fabijoniškėse. Viskas buvo kaip jis ir žadėjo, jokių dviprasmybių – tiesiog lova ir miegas, o ryte jiedu kartu autobusu patraukė į Uteną.

***

Pažintis vien savaitgaliu neužsibaigė – ji sėkmingai tęsėsi. Susitikinėjo jie kiekvieną savaitgalį. Po metų, kai Lina baigė mokslus ir atvyko į Vilnių, jie apsigyveno kartu. Su Sergėjumi ji liko tiesiog pažįstama. Viskas vedė link ilgo ir laimingo gyvenimo su Rolandu, kol Klimas neužsigeidė kitaip…