“Zombis”

Vakaras. Viską jau apgaubė prieblanda. Kažkodėl aikštės žibintų šviesos jutikliai nesureagavo į prieblandą ir neįžiebė šviesų. Gal dėl krizės?

Ramu. Nesimato nei vieno žmogaus, nesigirdi nei vieno automobilio tik tyliai šiurenantys neaukštos gyvatvorės lapeliai.

Išsitraukęs cigaretę prisidegu, įtraukiu. Man patinka štai taip ramiai rūkyti ir laukti savo darbo pabaigos iki kurios likusi nepilna valanda. Aš tuo jausmu tiesiog mėgaujuosi.

Staiga iš už kampo, kitoje gyvatvorės pusėje išnyra žmogus. Tai vienintelis judantis objektas aikštėje tad natūralu, kad jis prikausto mano dėmesį.

Eina jis kažkaip nenatūraliai atsilošęs, persikreipęs, blaškosi vis… Gal girtas ar koks neįgalus – mėginu spėlioti. Kuo jis labiau artėja tuo man jo eisena atrodo vis keistesnė… Priekinė ranka atkišta į priekį lyg būtų sužalota, kairė sulenkta per alkūnę ir rodosi tik didelėmis jos savininko pastangomis išlieka bent kiek paklusni. Dešinį šoną atsukęs į priekį, atsilošęs kažkaip nenatūraliai – lyg neštų didelį svorį, bet jis juk nieko neneša! Kojų nesimato, nes viską žemiau juosmens dengia gyvatvorė. Neįsivaizduoju kaip jis nepargriūna taip eidamas.

Jis visas besipurtydamas ir vis dar atkišęs savo dešinę ranką artėja link manęs. Mintyse iškyla neseniai matyto filmo apie zombius kadrai. Tas besiartinantis kraupiai primena vieną iš daugybės ten matytų gyvųjų numirėlių. Net šiurpas nupurto. Smilkiniuose pradeda mušt padažnėjęs pulsas.

Pirštus nutvilko skausmas. Pusė cigaretės tiesiog susmilko man tarp pirštų. Nusviedęs nuorūką šalin sutrypiu ją. Pakėlęs akis pamatau tą “zombį” jau visai šalia. Jis kažką turi toje atkištoje rankoje. Pasigirsta keistas šnopavimas ir šniokštimas, skamba lyg kažkas kažką smaugtų ar dusintų.

Atatupstas, įtariai stebėdamas keistąjį žmogėną po truputį pradedu trauktis atgal – link įėjimo…
Staiga iš už gyvatvorės pasirodo kažkoks sutvėrimas, vos ne rikteliu iš netikėtumo!

Pfff… Tai paprasčiausias šuo! Koker spanielis… Išlindęs iš už gyvatvorės šuo sustojo ir iškišęs savo ilgą rožinį liežuvį lekuodamas, savo tamsiomis akimis mane nužvelgė. Matyt ypatingo susidomėjimo aš jam nesukėliau, nes vėl įsirėžė ir nutempė savo šeimininką toliau.
-Good evening, – tarstelėjo praeidamas kūdas vyriokas – mano įsivaizduotas zombis.
Pavadėlis juodas, štai kodėl aš jo nemačiau iš toliau