Pirma diena Paryžiuje

Arba tiksliau pusdienis. Te nesuklaidina Jūsų, naudojamas esamasis laikas, mat rašiau tos pačios dienos (03-09-2009) vakare.

“Per Google maps Paryžius daug gražesnis” – tariau sau skrisdamas tiesiai virš jo. Atpažinau jį tik iš Senos upės. Apie Šarlio de Golio oro uostą teko skaityti negerų atsiliepimų, kad jis klaidus, didelis ir nesuprantamas, bet man jis pasirodė normalus – kaip visi. Tiesa lagaminų teko palūkėti kokį pusvalandį… Gal dėl to, kad atvykom anksčiau nei planuota.
Belaukiant lagaminų stebėjau žmones. Galybė ir galybė tamsaus gymio žmonių. Maniau tik oro uoste, bet kur tau… Vėliau vaikštant po miestą tik kur nekur pavykdavo pamatyt “baltą” žmogų – prancūzą. Dabar jau nesu rasistas, nesu ir nacionalistas, bet tiesą pasakius tas vaizdas man nelabai patiko…
Taksistas žinoma irgi buvo “tamsus”. Vežė mus lėkdamas ant 150-160 km/h, būtų dar greičiau pavėžėjęs, bet jam trukdė kiti “besivelkantys”… Aš taip pasvarsčiau. Vairuotojas panašus į arabą… arabas t.y. musulmonas nudaigojęs kitatikį – užsienietį keliauja tiesiai į rojų pas Alachą… Matyt iš čia ir visas jo beatodairiškumas.

Viešbutis tikrai liuks. Malonus receptionist’as, wi-fi kiekviename kambaryje. Kambariai nors ir nedideli, bet tvarkingi ir jaukūs.

Kadangi jau buvo vakaras tai patraukėm į La Defence – Grande Arche pažiūrėti. Nuo viešbučio tai randasi kokiu 7km atstumu… Bent jau tiek rodė Garmin’as. Ėjom pėsčiomis idant pamatytume tikrąjį Paryžių. Genėtinai nustebino ištisi “miškai” ant stogų. Turėtų būt visai smagu tokiame name gyventi

O vėliau prajuokino štai tokios smėlio dėžės… šunims Šiaip mintis nieko, bet maniškis Rudukas vargu ar ten darytų.

Galiausiai gerokai įšilę ir kiek nusiplūkę pasiekėme garsųjį La Defense rajoną…

Ir kaip gi La Defense be savo garsiosios Arkos. Gaila, bet į viršų neužsikėlėm, nes darbo laikas nuo rugsėjo pirmosios tik iki 19.00… Teks dar syk ten pėdinti.

Tas kylančių liftų vaizdas tai mane truputį šokiravo. Per aukštai ir tos stiklinės lifto sienelės… Brrrr… Jei kilsiu tai kilsiu tik užsimerkęs.

Šalia styrojo Guliverio pamestas nykštys…

Po tokio nemenko pasivaikščiojimo pakankamai stipriai išalkom. Tad parėję į savo viešbučio rajoną užėjom į pirmą pasitaikiusią kavinę. Baltas kvietinis alus tikrai gardus, bet va maistas…
Ievai atnešė sudegusias bulves su žiauriai perkepta vištos koja, o aš gavau… faršo su žaliu kiaušiniu ant viršaus… Vos nesupykino.

Greičiausiai išalkęs per skubėjimą perskaičiau – Tortured beef. Pamaniau, kad tai plaktuko pagalba kankintas jautienos šmotas dar mūsuose vadinamas karbonadu… Bet greičiausiai ten buvo parašyta Tartar beef

Ėš bada ėr šou varškė jied…  Tad Valgiau Pirmą kartą savo gyvenime. Sąžiningai surijau daugiau nei pusę “kepsnio” – kol baigėsi bulvės. Žalią kiaušį aplenkiau ratu.

Tada užsukom į prekybcentrį ir prisipirkę galybę jūros gėrybių bei vytintų mėsos gaminių su vynu ir alumi patraukėm namo t.y. į viešbutį. Dabar skanaujam, ragaujam. Daug geriau nei toje kavinėje Brrr… Pirmą kart savo gyvenime valgiau žalią faršą. Beu.

Rytojaus planai kol kas nežinomi.