Išnaudotoja…

Gulėjau tarp savo brolių ir mėgavausi niekieno netrikdoma ramybe, bet  štai pasirodė ji. Ryžtingu judesiu išplėšė mane iš broliu draugijos. Tvirtai suėmusi mano kotą ji taip plačiai mane išskėtė, kad net subraškėjau per savo sąnarius. Gana neįprastas jausmas, dar nebuvau tokio patyręs…

Bet man savotiškai patiko.

Dar kiek paapžiūrinėjusi ir kažkokios žmogystos pasiteiravusi ar tinkame į porą, ji pagaliau pasirinko mane. Apsidžiaugiau, nes ji man pradėjo patikti. Ryžtinga ir tvirta, valingo balso savininkė dar gi turėjo neapsakomai švelnias rankas…

Išėjome į lauką, buvo drėgna ir vėsu, staigiai temo. Truputį keista buvo visą tą laiką jausti jos ranką ant savo koto, nepratęs aš taip, bet ką padarysi, jos noras man įsakymas.
Nieko kito iš tokio vakaro ir negalima buvo tikėtis – prapliupo lietus. Pajutau, kad ji susijaudino, kiek sukumpo – ėmė slėpti veidą nuo lietaus. Nieko nelaukdamas savo rankomis išskleidžiau savo ploščių virš jos galvos, ji pastebimai pažvalėjo.

Norėjau paklausti kur mes einam, bet vis nesiryžau. Iš pagrindinės gatvės pasukom į šalutinę, iš jos dar į nuošalesnę… Lietus vis nesiliovė. Peršlapau visas iki siūlo galo, bet džiaugiausi, kad bent kas iš mudviejų sausas.

Kai pasukom į tamsų ir siaurą skersgatvį nuojauta pakuždėjo, kad tuoj nutiks kažkas negero.
Nuojauta neklydo. Nežinau kiek jų buvo. Pajutau staigų smūgį iš galo, iš priekio, stiprų stumtelėjimą iš šono, o kai tėškiausi į sieną ir po to ant žemės išgirdau lūžtančius savo galūnių sąnarius. Neskaudėjo – nežinau kodėl, bet aš sau ir nerūpėjau. Mane kankino vienintelis klausimas – kur ji? Ar jai nieko nenutiko? Gulėjauišsipleikęs ir nieko negalėjau padaryti…

Pagaliau! Štai ji! Pamačiau pakimbantį virš savęs jos žavų šviesių išsitaršiusių plaukų įrėmintą veidą. Ji nepamiršo manęs, nepaliko čia supūti… Mano žavėjimasis ja tik dar labiau sustiprėjo.
Pakėlusi mane nuo žemės ji priglaudė taip arti savęs kiek tik galima, apglėbė abiem rankom stipriai, bet ir švelniai tuo pat metu. Pasijutau saugus, kiek galėdamas dar mėginau apsaugoti ją nuo lietaus, bet man tai jau nebesisekė, nebegalėjau valdyti galūnių, jos tiesiog karojo ir lingavo į vėjo ir žingsnių taktą. Buvau visiškas bejėgis.

Berods pasiekėm savo kelionės tikslą, didelis pastatas stiklinėmis sienomis. Prie įėjimo rymojęs žmogėnas pamatęs mus pasileido tekinas link mūsų.
- O Dieve. Panele, ar jums viskas gerai? – paklausė jis pribėgęs
Bet kas gi čia dabar? Prieš tai buvusį rūpestingumą lyg kas ranka būtų nuėmęs. Atsakiusi teigiamai į žmogėno klausimą ji grubiai suėmė mane už koto ir per jėgą suglaudė mano išsukinėtas galūnes.
Pasimečiau, nesupratau kas dedasi.
- Pigus kinietiškas šlamštas, – iškošė ji pro dantis grūsdama mane į kažkokią dvokiančią dėžę. Supykau. Nė nemaniau pasiduoti – išsiskėčiau kiek galėjau, bet ji tik pateisindama savo tvirtumo įspūdį dar giliau mane sugrūdo.

Taip ir likau stirksoti tokioje, skėčiui nederamoje pozoje – kotu aukštyn…