Šuo

Diena išaušo apsiniaukus, bet sausa. Svarbiausia sausa, man patinka sausos dienos – tada ne taip šalta ir žmonės būna geresni. Stovėjau ir žiūrėjau į juos čia įeinančius į tą pastatą, čia išeinančius. Dauguma išeinančių nešasi po maišą iš, kurio kvepia maistu… Dieve, kaip seniai aš ėdžiau. Būtų gerai patekt į vidų, bet kaip? Pro tas duris kur vaikšto žmonės jau bandžiau, bet kažkas pradėjo šaukt ir gavau spyrį į pasturgalį…

Apsisuku ir paspaudęs uodegą nusliūkinu prie konteinerių esančių už pastato… Gal ten kas bus? Kartais ten sutinku savotiškai kvepiantį žmogų, jis kartais numeta kokį kąsnį nuo to ką pats randa.

Šiandien jis irgi buvo, bet ne vienas… Buvo dar trys, mažesni ir jie kažką jam garsiai šaukė… Sustojęs susigūžiu, jaučiu kaip ant sprando pasišiaušia plaukai – jų šaukimas man priminė neseniai patirtą spyrį tarpdury. Nujaučiu kažką labai negerą. Vienas iš tų trijų šaukiančių atsivėdėjęs spyrė mano žmogui ir jis sulinkęs pargriuvo. Apsisukau bėgt… bet juk tai mano žmogus, jis man kartais būna geras! Atsisukau atgal, tas pats mažesnis žmogus vis dar kažką šaukdamas vėl spyrė mano žmogui… Puoliau į priekį lodamas ir kibau mano žmogaus užpuolikui į koją. Sukandau iš visų jėgų ir pakračiau, kad net trakštelėjo kažkas sprande, o po to net akyse aptemo nuo siaubingo spyrio skausmo šone. Paleidau įsikastą medžiagos skiautę ir šoviau atgal į gatvę kiek kojos neša.

Taip skauda, taip skauda, ką aš sau galvojau jį puldamas… Kvailas senas šuva… Alkanas šuva.

Bloga diena, turbūt liksiu neėdęs. Liko patikrinti paskutinė vieta – stotis miesto pakrašty, ten viduj pardavinėja gardžias šiltas bandeles su dešrelėm. Kartais žmonėms jos iškrenta iš rankų, o kai kada jie tiesiog duoda ir man kąsnelį… Tereikia trupučio kantrybės ir svarbiausia… nesimaišyti po kojomis. Tiesiog laukti ir stebėti.

Žmonių stoty visai nedaug, niekas nevalgo. Įsitaisau pasieny, atsigulu. Stebiu iškėlęs galvą. Niekas… Niekas nevalgo. Pavargau. Pasidedu galvą ant savo priekinių kojų. Taip gera, saulutė šviečia, akys pačios merkiasi… Užsimerkiu ir panyru į kažkokią ryškią tamsą, Nesuprantu kaip taip gali būti, bet čia manes nebekankina nei maudžiantis šonas nei alkis. Gera…

Kas gi čia dabar? Užuodžiu bulkutę su dešra… Kur ji? Kur…? Ryški tamsa išsisklaido, atsimerkiu, o prieš akis tikrai bulkutės gabaliukas. Stačiai prieš mano snukį, ant žemės. Net nepakilęs čiumpu ir akimirksniu nuryju. MMmmm… kaip gardu. Pakeliu akis į savo geradėją, o ten stovi tas pats kuris mušė mano žmogų, tyliai suurzgiau, bet pala ištiestoje jo rankoje dar vienas bandelės kąsnis… man… Suvizginu uodegą. Gal jis ir nėra toks jau blogas?

-Kodėl tu jį šeri? Čia juk tas bomžo šuo. Jis juk tau įkast mėgino.
-Tylėk ir žiūrėk.

Po antro gabaliuko sekė trečias, o po to ir ketvirtas. Dabar jau vizginau uodegą nesustodamas. Turbūt jis taip atsiprašinėja. Vis gi jis visai neblogas žmogus. Bet kodėl visko iškart neduoda? O eidamas vis mėto paskui save. Stotis jau liko gana toli už nugaros. Staiga jis, vienas iš trijų pritūpė, aš net atšokau atatupstas nuo to staigaus veiksmo, bet jis rankose laikė eilini bandelės kąsnį – patį didžiausią. Su kita ranka moja į save, suprantu, kad kviečia prieit. Priėjus pakiša po nosimi bandelę, nedrąsiai sukandu ją dantimis, jis paleidžia, o su kita ranka paglosto mane per galvą. Geras. Geras žmogus.

Vos ne springdamas ryju bandelę, o žmogus mane jau abiem rankom glosto. Kaip gera, nepamenu kada paskutinį kartą mane kas glostė. Staiga pajuntu rankas apsivejančias mano krūtinę ir aš jau ore. Supanikuoju, pradedu muistytis, bet laiko mane tvirtai. Pasiduodu. Mane neša. Jausmas patirtas tik tada kai buvau visai mažas.
Nesuprantu kodėl mane neša? Juk aš galiu eit. Kur mane neša? Nesuprantu… Tiesiog linksiu galva į žmogaus žingsnių taktą… Geras žmogus, geras.
Einant per tiltą jie sustoja, dairosi į šalis, kažką šneka susijaudinusiais balsais.

-Jau. Jau filmuoju.
-Atsargiai, mašina iš priekio, greičiau leisk.
-Palauk, iš ten irgi.
Pralekia pora mašinų.
-Čia bus filmas, kaip moka šunys skraidyt.
-Viskas, mesk!

Gerasis žmogus mane ištiesia ir laikydamas virš turėklo švysteli į priekį. Kodėl? Girdžiu tik tolstantį „Einaaaa!“. Žemė taip greitai artėja, baisu, instinktyviai ištiesiu priekines kojas taip lyg tai būtų mano eilinis šuoliukas. Žemė. Trenksmas. Nepakeliamas skausmas nusirita per visą kūną ir dingsta… Nieko nebejaučiu, bandau pasukt galvą – pažiūrėt į žmogų. Kodėl? Bet gaunasi tik stūgtelėt… Galva tokia sunki. Jaučiu artėjančią palaimingą ryškią tamsą, ji aptraukia viską… Dingsta skausmas, dingsta mintys. Man čia patinka. Suvizginu uodega… paskutinį kartą.

P.S. N-18: Sužvėrėję paaugliai surengė šuns egzekuciją (video)