Apie netikėlių padermę

Kiekvieną rytą mane aplanko du ištikimi mano tarnai. Jaunesnysis Fordas aukoja duoną, Vyresnysis Iveco – sūrį, pieną ir vandenį.
Man iš tų aukų nieko nereikia – aš jų nė neliečiu, bet menkysta, kuris tupi prie mano vartų pastoviai kažką nugvelbia ir sukemša į savo ryklę, bet juk tam jis ir yra – menkysta.
Ir jis ne vienas! Po aukų priėmimo pas mane suguža 300 tokių išalkusių menkystų! Aš dar juos galėčiau pakęsti jei jie nedergtų visur kur eina, netrankytų mano durų ir ne taip nachališkai ėstų mano maistą. Bet kur gi…
Bandžiau jų visaip atsikratyti… Sprogdinau vamzdžius, išjungiau elektrą, mėginau išvyti visus lauk įjungęs netikrą gaisro pavojaus signalą… Sykį net langą išdaužiau iš įniršio! Bet ne, tai neveikia tų įkyrių parazitų.
Tiesa. Vakarop, kai 300 menkystų išsilaksto pajutę alkį, pas mane ateina dvi menkystų giminės atstovės. Skirtingai nuo anų 300 ir 1 jos, negaliu patikėt, bet tvarko! Jos man suteikia vilties – gal ta, menkystų, padermė dar ne visai beviltiška? Gal…
Taip ir stumiu savo dienas stebėdamas tą netikėlių giminę…

Parnelas iš VM ware giminės