Nesigasdinkit, tai Aš! Jokių impilų matyti neteks 
Tai tiesiog naujasis mano Tagline’as 
Kartais jaučiu, kad savo bloge pasakau parašau gal kiek per daug ir per atvirai… Ieva kartais pazyzia ar per dantį patraukia dėl to. Retkarčiais papriekaištauja, kad esu “pakazūchinis” Na ir tiek tos, aš tiesiog noriu išsaugoti kuo daugiau savo gyvenimo akimirkų (nežinia kam). Pamenu kažkada būdamas dar vaikas žiūrėjau dokumentini filmą apie žmogų, kuris neatsimena daugiau nei 3 paskutinių savo gyvenimo valandų… ir turėjo visur vaikščioti su diktafonu ir vis įrašinėt savo mintis, darbus ir ir t.t. O vėliau klausytis ir “atsimint” kur ką padaryti ir pan.
Po to filmo pradėjau bijoti prarasti atmintį. Pradėjau rašyti dienoraštį, kurį beje neseniai radau ir smagiai sau juokiausi iš anų vaikiškų pastebėjimų, užrašytų minčių apie pirmąją meilę ir t.t. 
…
Apie ką aš čia?
Pamiršau… gal metas įsigyti diktafoną? 
gera priezastis rasyti bloga
Oh, ponaiti, pamenu ir aš tą filmą, geras ten buvo. BTW, ten dokumentinis buvo apie kažkokią ligą, rodos. O po tamstos komentaro pas mane, kad gal ir vertėtų rašyti asmeninio pobūdžio įrašus, pradedu tai bandyti
Ne nepamenu ar ten trauma ar liga buvo… tik iki siol vaizdas to zmogaus su diktafonu rankoj istriges i atminti
O kas liecia rasyma tai LIUKS
Eugenijau, jei dar nematei, pažiūrėk filmą "Memento"
Berods esu mates
Su fotografija ten kazkas ar ne?:)
Belieka tikėtis, kad prisiminimų koks netikęs hoster’is nepratrins
P.S. Beje, “tas” žodis yra “ekhibiscionistas”, trūksta 3 raidžių
P.P.S. Iš dalies galima suprast Ievos paburbenimus, jei jos foto į internetą patenka, bet Rudukas taigi neprieštarauja
Heh sudetingas zodis
O tau Ievai nereikėjo išduoti, kad rašai
Variantas aisku, bet po kiek laiko vis vien susidometu ka ten prie kompo knypiu
Dėl to aš ir nustojau daug rašyti, vis gi kai kas gali būta išsakyta per daug asmeniška informacija, kuri gali turėti neigiamų pasekmių, kadangi rašau po tikru vardu ir pavarde..
Bijai vilko neik i miska
Jo kartais su asmeniškumais geriau pasisaugoti, net ir tokiose tarnybose kaip "Twitter"
Cia Tavo asmeninis blogas, todel naturalu, kad daugiausiai rasai apie save ir supancia aplinka( respect), as pats neprisiverciu, atrodo niekada neuztenka laiko. Svarbiausia, kad moki sudominti, asmeniskumai netrukdo, jeigu dziaugiesi ir nori issipasakoti – man irgi smagu tai zinoti. Po visokiu delfiu ir lrytu straipsniu, Tavo rasineliai yra tikra atgaiva ir pakelia nuotaika.
Dekui uz gerus zodzius
Pats ne nebuciau pradejes jo rasyti jei ne darbas… Tiesiog reikia kartais uzimti galva kazkuo, nes kitaip gali visai nupust 
Del laiko stokos as pilnai Tave suprantu
Na, kadangi aš irgi rašau (pakankamai) asmeninio pobūdžio blogą, tai irgi galiu suprasti, jog kai kada sunku nustayti ribą tarp viešinamo asmeniško ir neviešinamo asmeniško. Na, bet kaip žmogus, turėjęs kadaise Formą Nr.2
tai lyg tą ribą nustatau. Nes ir pačiam įdomu kai kada pasiskaityti, ką kažkadaise rašei, o ir familija tvo nuotykių tėkmėje gaudosi. Vienžo, rašyk 
My recent post Savaitės Citroën’as: TPV [1936-1940]