Ballincollig'o pilies griuvėsiai

Toliau tyrinėjam Ballincollig’o apylinkes. Šią pilį jau seniai nužiūrinėjam lėkdami autostrada, bet vis niekaip neprisiruošdavom jos aplankyti… iki vakar.

Pilis pastatyta 13-ame amžiuje. Dabartinė jos būklė apverktina, mat ji priklauso privačiam asmeniui, kam konkrečiai niekas nežino. Tad ir prižiūrėt nieks nesiima. Priėjimas iki jos toks pats varganas kaip ir ji pati. Brautis iki jos teko laukų takeliais, nes normalaus kelio  nėra.

Turistai čia lankosi itin retai, bet štai vietiniai paaugliai šiuos griuvėsius pavertė savo pastovia išgertuvių vieta. Dar besiblaškant po apžėlusį kiemą prisiminiau savo paauglystę… Mes gerdavom laiptinėse, kartais rūsiuose ar plotuose, vasarą gamtoje, o štai Airijos jaunimas 13-o amžiaus pilyse

Vidury pilies kiemo stūkso dar visai neprastai išsilaikęs bokštas.

Žinoma užsikabarojome į jį. Sakau užsikabarojome dėl to, kad kaip ir pridera visiems gynybiniams viduramžių statiniams, įėjimas yra padarytas gana aukštai – idant būtų patogiau gintis.
Bokšte nėra nei židinio, nei normalių langų (tik šaudymo angos) tad spėjama, kad jis buvo naudojamas kaip paskutinė gynybinė pozicija. Bokšto vidus nusiaubtas paauglių, sienos išmozotos dažais, ant grindų pilna skardinių nuo alaus. Didelei mūsų nuostabai radom ypatingai siaurus laiptelius į bokšto antrą, o vėliau ir trečią aukštą. Bokšto aukštis 50 pėdų (15 metrų) tad buvo galima visai gerai apžvelgti apylinkes

Trumpas filmukas iš bokšto vidaus. Tie balti taškeliai ant žolės – sumaigytos alaus skardinės.

Ypatingai šiuo pasilaipiojimu buvo pasipiktinęs Rudukas, nes jam teko laukti apačioje. Lakstė kaip koks inirtingas Oliveris Kromvelis, kuris 1689 metais šia pilį užėmė šturmu.