Emigranto dienoraštis » Degustacija

Vodka Jelly – Degtinė želėje

Eugenijus — Fri, 29 Jan 2010 20:53:07 +0000

Vakar naktį darbe žiūrėdamas “Draugus” stebėjau kaip sėkmingai ir nepstebimai Chandleris tokiu būdu prisivalgo prisigeria Vodka Jelly.
Kažkaip suintrigavo. Nutariau ir aš pasigamint

Receptas labai paprastas. Tokiai želė gaminti reikia naudoti viso labo 80proc. rekomanduojamo skysčio kiekio, 40proc. jo reikia pakeisti degtine . T.y. Į indą pilame 40 proc. karšto vandens ir 40 proc. degtinės plius želė. Išmaišom kol ištirpsta, išpilstom į indelius ir “pašaunam” į šaldytuvą. Po kelių valandų želė turėtų būti paruošta vartojimui

Smagiausia tai, kad vartojant tokią želė nesijaučia degtinės, bet atsargiai Smaguriaudami nepamirškit, kad pusė to ką dedat į burną yra gryna degtinė

Aš ką tik pasigaminau puslitriuką. Dabar laukiu Ievos kada parsiras iš darbo – Vaišinsiu
Įdomu ar pestebės.. .

Apsilankymas Guinness storehouse muziejuje

Eugenijus — Fri, 31 Jul 2009 05:19:48 +0000

Taip aš nepataisomas tinginys ir užuomarša. Tik dabar atsiminiau, kad nepasidalinau įspūdžiais iš Guinness’o muziejaus…

Taigi tik įėjus ir sumokėjus už bilietą 15 eurų mus pasitinka armija butelių ir butelaičių. Tai visi buteliai kada nors naudoti Guinness’o alui išpilstyti

O tai nuomos sutartis 9000 metų (kodėl ne milijono?), kurios dėka Artūras Guinness’as 1759 metais išsinuomavo nenaudojamą alaus daryklą Dubline nuo, kurios ir prasidėjo Guinness’o alaus 250 metų istorija. Dešimtmečiu vėliau – 1769 m. Gineso alus buvo pirmą kartą eksportuotas. Šešios su puse bačkos buvo pristatytos į Angliją.

Muziejus patiko tuo, kad eini ir žiūri viską savarankiškai, jokių gidų, jokių aiškintojų kur eit ir ką žiūrėt. Pradžioje tenka susipažinti su pagrindiniais alaus ingredientais – akis į akį. Tai miežiai. Kvapas toje patalpoje tiesiog nuostabus – primenantis kaimą (kokio niekada neturėjau).

Apyniai. Man labai gražiai šitas žodis skamba:)

Ir žinoma tyras (šaltinio?) vanduo…

Su vario prieskoniu Nemenkai ten pinigėlių primėtyta. Įmečiau ir aš dešimtį centukų.

Skirtingai nuo Jameson viskio daryklos kur buvo eksponuojami seni praeities rakandai čia viskas buvo pasakojama ir rodoma pasitelkus šiuolaikines technologijas. Įėjus į gigantišką bačką akimirksniu atgyja ekranai ir pradeda pasakoti alaus darymo istoriją, įpatumus ir t.t. Visko neklausėm, nes norint tą padaryti būtų neužtekę visos dienos, nes tų stendų vis kažką pasakojančių buvo ant kiekvieno kampo

Susipažinę su alaus darymo procesu patraukėme susipažinti su galutiniu produktu

Ginesą pilstė į štai tokias nedideles stiklinaites. Kabantys TV mokė kaip reikia ragauti, kaip čepsėti ir siurbčioti… Aš gi pasitelkiau senąjį metodą – vienu mauku. Vienos stiklinaitės nepakako “prateistint” tad čiupau dar ir antrą Na nieko nieko gardus alutis.

Toliau sekė pažintis su Gineso alaus gabenimo istorija. Užrašas nuotraukoje labai iškalbingas

Sumažintos detalios laivų, anksčiau gabenusių Gineso alų kopijos

Vėliau priėjome Gineso alaus reklamos istorijos stendą Tikrai buvo į ką pažiūrėti. Alus buvo reklamuojamas ant kortų, ant sagų, ženkliukų, servetėlių ir netgi kaklaraiščių!
Nuotraukoje matomas pusbutelis yra 1916 metų Gineso alaus butelaitis. Rizikuotumėte paragauti? O bent pauostyti?

Visos ekspozicijos suskirstytos aukštais. Pradedam nuo apačios ir palaipsniui kylame į viršų. Pakilę kone į patį viršų ir pažvelgę į apačią galime pastebėti, kad visas “pastatas” savo forma primena alaus pintą (bokalą)

Pačiame “pintos” viršuje randasi “Gravity” baras, kuriame galima bilieto šaknelę išsikeisti į Guinnesso alaus pintą “Gravity” baro sienos visos stiklinės. Iš jo atsiveria nuostabus viso Dublino vaizdas.

Kadangi Ieva daugiau laistė nei gėrė tai teko konfiskuot iš jos alų
Airijoje treti metai, bet galima sakyti, kad Ginesą gėriau pirmą sykį. Prieš tai gėriau iš skardinės ir jis manes visai nesužavėjo, bet štai pilstomas tai tikrai gardus!

Baras lankytojų trūkumu nesiskundė O dar turint omeny įmantrų Gineso alaus pylimo metodą…

Pubuose ir šiaip baruose Guinness’o alus visad pilamas “dvigubo pylimo” (“double pour”) metodu. Pradžiai pripildoma 3/4 pintos ir leidžiama alui nusistovėti, o maždaug po dviejų minučių pripildomas iki galo. Tad užsisakęs alaus dar gauni porą minučių pavarvinti seilę stebėdamas neįtikėtiną alaus burbuliukų žaismą kitaip dar vadinamą Guinness cascade.

Atsigaivinę Gineso alučiu patraukėme į siuvenyrų parduotuvę kur įsigijau super patogų atidarytuvą, o po to tiesiu taikymu į oro uostą.

Muziejus labai patiko. Labai modernus ir įspūdžių jame galite patirti tikrai nemažai. Jei kada lankysitės Dubline būtinai užsukite į Guinness storehouse

Alaus GRAFENWALDER – degustacija

Eugenijus — Sat, 04 Jul 2009 21:53:49 +0000

Retkarčiais LIDL prekybos centre būna šio puikaus vokiško balto alaus “bačkutėmis”. Skonis jo tikrai patiks visiems baltojo alaus mėgėjams. Būtent toks aš ir esu Skonis kažkur viduriuke tarp Gubernijos “Kvietinio” ir Švyturio “Balto”. Nei per saldus nei per kartus. Tokio galima visai netyčia gan nemažai išgert.

Tik vienas perspėjimas. Nepirkit alaus “bačkutėmis” jei nesiruošiat jo išgerti tą pačią dieną. Jis tiesiog išsivadėja Pirkdamas mėgavausi mintimi, kad oi man jo dabar ilgam užteks, bet kur tau… kai pradėjau ragavimą sekančią dieną iš jo buvo likęs tik sysaliukas be jokio gazo… Bet šiaip puikus ir gardus alus. Rekomenduoju.

Jameson & Son – Airiško viskio istorija

Eugenijus — Fri, 03 Jul 2009 11:33:18 +0000

Taigi kaip ir žadėjau foto įspūdžiai iš vakarykščio apsilankymo airiško viskio gamykloje Jameson & Son. Kadangi mes turėjome pakvietimus tai mums įėjimas, kuris šiaip kainuoja trylika eurų nekainavo.

Senoji spirito (viskio) darykla nutraukė savo darbą 1975 metais po beveik 150 metų nenutrūkstamo darbo, kai buvo šalimais pastatyta naujoji darykla.
Senoji spirito darykla buvo įkurta brolių Murphy ir 1867 metais jie sujungė savo verslą su dar keturiomis Cork’o spirito varyklomis, taip susiformavo „Cork Distilleries Company“.
Šiais laikais originalioji spirito darykla kruopščiai atrestauruota ir yra vienintelė tokia visoje Airijoje ir Anglijoje.
Kompleksas susidaro vienuolikoje akrų išdėstytų statinių, kurie architektūriškai bei istorškai yra unikalūs. Visi svarbiausi statiniai buvo atnaujinti iki anų dienų buvusios didybės.

Priimamojo pastatas ir linksmai spindintis spirito varymo, visai nedidelis aparačiukas

Pagrindinis skirtumas tarp airiško ir škotiško viskio tas, kad airiai skirtingai nuo škotų miežius džiovina netiesioginiu karščiu kurendami krosnis specialiu bedūmiu kuru antracitu tokiose štai krosnyse.

Visas susidaręs netiesioginis karštis eina per specialias perforuotas lubas, kur antrame aukšte ant grindų ir guli supilti miežiai.

Škotai gi visą karštį bei dūmus susidariusius kūrenimo metu leidžiai tiesiogiai per miežius taip savo viskiui suteikdami dūminį prieskonį.

Kol nebuvo išrasti “automatiniai” keltuvai varomi vandens maišus su miežiais tekdovo ant aukšto gabenti rankiniu būdu, kas tikrai nebūdavo lengva, nes maišų svoris dažnai būdavo tolygus jį gabenančiojo svoriui.

Visą vėliau atsiradusią “automatiką” varė štai šis gigantiškas vandens malūnas, kurio diametras siekia beveik 7 metrus. Jis ir buvo ir pagrindinis energijos šaltinis ir tik vėliau kai pasitaikė kelios sausringos vasaros jam į pagalbą pastatė 800 svarų kainavusį, 20 arklio jėgų anglimis kurenamą garo variklį

Vandens malūnas sukdavo štai šiuos gigantiškus dantračius… kurie sukdavo miežių malimo girnas.

O kas tai per agregatas tai taip ir nenugirdau, nes buvau atsilikęs nuo gidės per tuos dantračių fotografavimus Bet jį taipogi krutino tas pats vandens malūnas.

O štai čia gigantiškas maišytuvas. Sutrintus miežius užpildavo verdančiu vandeniu. Krakmolas grūduose virsdavo į tinkamą fermentacijai cukrų, ko pasekoje gaudavosi skystis vadinamas misa.

Į misą pridėdavo mielių ir visa tai talpindavo į šias gigantiškas bačkas fermentacijai. Cukrus misoje mielių pagalba virsdavo alkoholiu. Šis procesas trukdavo apie tris dienas. Skystį po fermentacijos vadindavo Wash (kaip verčiasi nežinau) ir savo sudėtyje jis jau turėdavo 8 procentus alkoholio.

O čia didžiausias pasaulyje spirito varymo aparatas Jo talpa 144000 litrų per parą kurstant po juo ugnį reikėdavo sudeginti keturias tonas anglies. Kabantis varpas buvo bendravimo priemonė, nes susikalbėti dėl triukšmo buvo neįmanoma.
Į šį indą pildavo Wash 8 proc. stiprumo alkoholio ir palaikydavo pastovią jo virimo temperatūrą, kuri yra žemesnė nei vandens 78C. Ko pasekoje susikaupę garai keliaudavo į du mažesnius distiliavimo aparatus. Galutinis produktas buvo tyras spiritas su 80 proc. alkoholio sudėtyje.

Dar vienas airiško viskio skirtumų nuo škotiško ir amerikietiško tas,kad jie distiliuoja tris sykius, škotai du, o amerikiečiai tik vieną sykį.

Kad nekiltų gaisro viskio darykla turėjo ir savo nuosavą ugnegiasių brigadą

Gautas spiritas nesivadindavo viskiu tol kol nebūdavo išlaikomas ąžuolo bačkose bent trijų metų. Kuo jis ilgiau išlaikomas tuo jo spalva tampa sodresnė. Bačkos būdavo importuojamos iš Portugalijos, Ispanijos ir Amerikos, kur jos prieš tai būdavo naudojamos laikytis burbonui, portveinui ir cheresui.
Vėl gi dėl grupės murmesių tenugirdau tik tiek, kad vidurinėje bačkoje yra 12 metų viskis, o pačioje paskutinėje 80 metų… Butelis tokio senolio kainuoja bemaž keli tūkstančiai eurų…

Pameginau įsijausti į anų dienų darbininko vaidmenį

Ekskursijos pabaigoje buvo viskio ragavimas. Ieva po jo tapo Sertifikuota viskio ragautoja
Davė ragaut škotiško viskio, Jack Daniels ir žinoma Jameson. Tikrai galiu pasakyt, kad Jameson buvo skaniausias (ant kiek viskis gali būt apskritai skanus). Šlykščiausias buvo škotiškas… Tip top lietuviška naminė

Vienas buteliukas “TIK” 150 euriukų. Būtent prie tokių buteliukų ir būna pridėti kvietimai į ekskursiją.

O čia mamai lauktuvės. Personalizuotas dvylikos metų išlaikymo viskis.

Tai tiek tų įspūdžių Tikiuosi nepavargot skaityti.

Skanaujam Pedigree…

Eugenijus — Sun, 19 Apr 2009 19:14:00 +0000

Katik iš parduotuvės. Dabar nežinau, kurį Pedigree duot Rudui, nes mėgsta tai jis juos abu

O jei rimtai tai degustacijos tikslais nusipirkau na ir žinoma pavadinimas truputį patraukė. Nepigus – trys euriukai, o skonis neypatingas. Kažkuo primena lietuvišką alų tik gal kiek sodresnis. Stiprumas 4.5%. Galutinis verdiktas: Būna geresnių/skanesnių, pakartotinis pirkimas nenusimato.