Rekomenduojama patildyti garsą Svainio kalytė taip išreiškia savo emocijas atsisveikinant

Vakar vakare besirelaksuojant darbe teko stebėti neįtikėtinai aktyvų policijos (Garda) darbą. Suko ir suko ratus akylai besidairydami. O lyg to būtų negana išėjęs į lauką išgirdau padangėse zujantį malūnsparnį. Dar labai stebėjausi kodėl jis skraido naktį… kai skraido ryte/dieną tai nekeista – seka eismo sąlygas, bet naktį?

Šiandien ryte (po darbo) būdamas gym’e per radiją išgirdau [...]]]> Vakar vakare besirelaksuojant darbe teko stebėti neįtikėtinai aktyvų policijos (Garda) darbą. Suko ir suko ratus akylai besidairydami. O lyg to būtų negana išėjęs į lauką išgirdau padangėse zujantį malūnsparnį. Dar labai stebėjausi kodėl jis skraido naktį… kai skraido ryte/dieną tai nekeista – seka eismo sąlygas, bet naktį?

Šiandien ryte (po darbo) būdamas gym’e per radiją išgirdau atsakymą į vakarykščius klausimus… Gi pasirodo dingo 60-ties metų pilietis.

Pranešė, kad dabar jau ieško jo upėje, bet abejoju ar ras, nes vakar kaip tik toje vietoje kur policija suko ratus aš vos ne kaktomuša susidūriau su nupasakotos išvaizdos senoliu. Gal tai buvo tas pats?

Lygiai lygiai, valandų tikslumu prieš 5 metus mes su savo, būsima žmona įsiregistravom į vieną iš daugelio Rygos jaunimo hostelių. Tai buvo pakeleivinga stotelė pakeliui į Airiją. Berods dar dabar piniginėje nešioju ano hostelio registracijos kortelę, kaip relikviją liudijančią apie aną lemtingą kelionę, kuri pakeitė mūsų gyvenimą.

Vykom šiaip sau, o greičiausiai bėgom nuo užsitęsusios nuobodžios [...]]]> Lygiai lygiai, valandų tikslumu prieš 5 metus mes su savo, būsima žmona įsiregistravom į vieną iš daugelio Rygos jaunimo hostelių. Tai buvo pakeleivinga stotelė pakeliui į Airiją. Berods dar dabar piniginėje nešioju ano hostelio registracijos kortelę, kaip relikviją liudijančią apie aną lemtingą kelionę, kuri pakeitė mūsų gyvenimą.

Vykom šiaip sau, o greičiausiai bėgom nuo užsitęsusios nuobodžios ir beprasmiškos rutinos, nuo perspektyvų nebuvimo. Nežinojom ko tikėtis nuvykus, nežinojom kas ten mūsų laukia. Man tokiam sėsliam ir konservatyviam tas aplinkos pasikeitimas tikrai buvo ne pats maloniausias dalykas gyvenime, bet kaip sakant “ir šuo kariamas pripranta”.

Atvykus man viskas atrodė netikra, lyg būtų pasaka. Kalbu NE apie pinigus, o apie pačią Airiją. Tie nedideli spalvoti gyvenamieji namai, siauros nežinia kiek dešimtmečių ar šimtmečių menančios gatvelės, pastoviai pliaupiantis lietus, kas 30 metrų ūžiantys pub’ai su išsišiepusiais veidais viduj, besisveikinantys (visiški nepažįstami) praeiviai, galų gale gyvenimas 120 metų senumo namo palėpėje… Buvo toks jausmas lyg gyvenčiau vienoje iš Hanso Kristiano Andersono pasakų.

Ir vis dar joje gyvenu… ir ją dievinu.

Darbe,  per langą užmačiau porą žmonių vilkinčių ypatingai ryškiomis liemenėmis. Įsižiūrėjau. Tėvas su dviem savo mažamečiais vaikučiais (apie 6-8metus). Visi su šiukšlių rinkimo pagaliukais. Tiesiog eina šaligatviu ir renka visas pasitaikančias šiukšles. Vaikai ėjo šalia  ne dėl vaizdo, jie taip pat aktyviai kaip ir tėtis rinko ir dėjo šiukšles į tėvo nešamą juodą maišą. Vaizdelis tiesiog [...]]]> Darbe,  per langą užmačiau porą žmonių vilkinčių ypatingai ryškiomis liemenėmis. Įsižiūrėjau. Tėvas su dviem savo mažamečiais vaikučiais (apie 6-8metus). Visi su šiukšlių rinkimo pagaliukais. Tiesiog eina šaligatviu ir renka visas pasitaikančias šiukšles. Vaikai ėjo šalia  ne dėl vaizdo, jie taip pat aktyviai kaip ir tėtis rinko ir dėjo šiukšles į tėvo nešamą juodą maišą.
Vaizdelis tiesiog žavintis. Geras kelias minutes stovėjau ir stebėjau juos kol galiausiai jie išnyko už kampo.

O dabar apie “mano” šiukšlių problemą…

Arti mūsų namų, perėjus gatvę ir nedidelę pievą patenki į nedidelį miškelį. Čia aš vedžioju savo šunis. Čia taip pat ilgus metus pijokauja jaunimas – paaugliai. Tą galima pasakyti iš jų paliktų šiukšlių – pigaus alaus skardinių ir butelių kalno. Vaizdas ne koks, praeidamas vis mąstydavau, kad vieną gražią dieną reikėtų ateiti ir sutvarkyti šią betvarkę, galbūt tai pamatę paaugliai taip nešiukšlintų? Bet niekada taip ir neprisruošiau to padaryti… Bet už mane tai padarė kiti. Sykį nuėjęs su savo šunėkais aptikau du pagyvenusius vyriškius su didelias juodais maišais bebaigiančius viską rinkti. Truputį susigėdau… Pagyriau juos, kad daro gerą darbą tik nežinia ar kas įvertins. Atsakė, kad nesvarbu įvertinimas svarbu bus maloniau miškeliu vaikščioti. Na taip ir išsiskyrėm.
Slegiamos gėdos jausmo nutariau, kad jei jau aš nesutvarkiau to šiukšlyno tai bent jau pasistengsiu tą tvarką palaikyti. Bet kur tau… Apsilankius po savaitgalio radau beveik tokią pačią betvarkę… Supykau žiauriai. Iki tokio lygio, kad sugalvojau kažką radikalaus… Išrinkau skardines ir kitas šiukšles – atkūriau tvarką, o į jų vietą prikrėčiau pririnktų šunšūdžių. Kiekvieną diena nešiau ir dergiau tą vietą šunšūdžiais. Iš pradžių atrodė veiksminga, nes arba jaunimėlis tą mėnesį nusprendė apskritai negerti arba susirado kitą vietą. Kadangi šunšūdžių nešiojimas nėra labai malonus užsiėmimas tai nustojau juos nešioti. Ir ką gi sau galvojate? Jau po poros savaičių vėl betvarkė ir savartynas… Pasirodė šunšūdžiai veiksminga, bet trumpalaikė priemonė… Nuleidau rankas. Vėl atsirado šiūkšlių kalnai, vėl surinkau. Ir vėl. Ir vėl. Viskas nabūtų taip blogai jie jie nesvaidytų tų šiukšlių po visą teritoriją – tas labai apsunkindavo rinkimą.

O tada sykį praeidamas aš juos užtikau jau begeriančius tad neiškentęs priėjau ir pasakiau, kad aš nieko prieš, kad jie čia geria, aš pats buvau paauglys ir aš taip pat elgiausi, bet ar jie negalėtų išgėrę visko sumest bent jau į vieną krūvelę, o ne išmetyt po visa miškelį. “Taip taip žinoma” atsakė jie, dar pasiteiravo ar aš čia vienas tvarkausi, atsakiau, kad ne. Bet buvo malonu, kad jie tvarką pastebėjo … tik gaila, kad neįvertino.
Netikėjau, kad kas pasikeis, bet likau labai nustebintas, nes sekantį sykį praeidamas radau visas skardines sukrautas šalia medžio į tvarkingą krūvelę. Man beliko tik surinkt ir išnešt -  kelių minučių darbas. Nuo to laiko taip ir veikia ši sistema. Jie geria, o pabaigę sudeda visas savo šiukšles visada prie to pačio medžio. Aš praeidamas su šunėkais tą paliktą krūvelę išnešu.
Taigi pasirodo su jaunimu galima sutart ir gražiuoju, be jokių radikalių priemonių

Neseniai vaikštinėdamas po mišką su savo dviem neklaužadom galvojau apie gyvenimą. Ar nepastebėjot, kad kuo toliau tuo daugiau jame daugėja negatyvo? TV Žinios: Tas tą nužudė, anas tvirkino nepilnametę, o štai tas pavogė milijoną… jau nekalbant apie tą, kuris pievoje žagino ožką. Internete tas pats tik raštu plius dar visokios mėmės, troliai, demotyvacijos ir [...]]]>

Neseniai vaikštinėdamas po mišką su savo dviem neklaužadom galvojau apie gyvenimą. Ar nepastebėjot, kad kuo toliau tuo daugiau jame daugėja negatyvo? TV Žinios: Tas tą nužudė, anas tvirkino nepilnametę, o štai tas pavogė milijoną… jau nekalbant apie tą, kuris pievoje žagino ožką. Internete tas pats tik raštu plius dar visokios mėmės, troliai, demotyvacijos ir panašus brudas… Kažkur ne ta linkme ritasi visuomenė…

Taigi kilo mintis tinklapiui apie paprastus ir nuoširdžius dalykus, kurie priverčia nusišypsoti ne piktdžiugiška ar patyčių, o paprasta ir nuoširdžia  šypsena. Jis taip ir vadinasi Maži Gyvenimo Malonumai.

Apie patį projektą:

Turbūt dauguma žmonių mano, kad gyvenime  svarbiausi yra tik dideli dalykai – dideli planai, lūkesčiai, darbai… didelės problemos ir nusivylimai. Bet šie dideli „dalykai“ ateina ir praeina… kartais palikdami palūžusią dvasią ar skaudančią širdį. Kas gyvenime iš tikrųjų svarbu tai maži dalykai.

Kiekvieną gyvenimo akimirką mes turime galimybę patirti kažką naujo, netikėto ir malonaus – tai naujas skonis, negirdėtas garsas ar neregėtas vaizdas, o kartais tai tiesiog pati paprasčiausia mintis ar idėja.

Dažnai šie maži malonūs, kartais dar nepatirti dalykai mus aplanko prisidengę pačiais įprasčiausiais kasdieniais įvykiais.Pavyzdžiui: šypsena nepažįstamojo lūpose, nuoširdus draugo apkabinimas, spindinčios džiaugsmu augintinio akys, pirmas šalto alaus gurkšnis karštą vasaros dieną… Yra ištisa gausybė kitų mažų malonumų nutinkančių kiekvieną dieną. Mums tereikia juos pastebėti.

Maži Gyvenimo Malonumai tai tie nedideli įvykiai, situacijos, žmonės, ženklai  ir aplinkybės, kurių dėka mūsų veiduose atsiranda šypsenos. Ši svetainė apie tai.

Tad kitą kartą išvydęs spindinčią saulutę, išgirdęs vėjyje  šlamančius medžius prisimink koks turi būti laimingas už tai, kad gyveni.

Truputį netikusiai, netašytai… Bet čia jau mano problema, kad jaučiu daug, o štai žodžiais tai išreikšt ne visada sugebu.

Daugiau nei pusę metų ariau gyme, nubėgau daugiau nei šešie šimtus km, numečiau daugiau nei 7 kg… Ir kam? O tam, kad per atostogas priaugčiau viską atgal… Per šią vasarą t.y. tik per keturias savaites atostogų susigrąžinau šešis iš septynių… Tris per mamos apsilankymą birželyje ir tris per atostogas Kroatijoje… Matyt jūros gėrybės [...]]]> Daugiau nei pusę metų ariau gyme, nubėgau daugiau nei šešie šimtus km, numečiau daugiau nei 7 kg… Ir kam? O tam, kad per atostogas priaugčiau viską atgal… Per šią vasarą t.y. tik per keturias savaites atostogų susigrąžinau šešis iš septynių… Tris per mamos apsilankymą birželyje ir tris per atostogas Kroatijoje… Matyt jūros gėrybės tokios pat koloringos kaip ir mėsa.
Įtariu mano 1000 kilometrų įšūkis iki metų pabaigos nueis vėjais, nes prieš atostogas ilgą laiko tarpą turėjau traumą, o iškart po atostogų apsirgau – kažkokia keista sloga. Bet galbūt tai tiesiog dėl klimato pasikeitimų.

Prisibėgiojau ir užsidirbau tendinitą – sausgyslių uždegimą. Bet tai ne dėl pačio bėgiojimo, o dėl per didelio apetito jam… Iš plačių patogių gatvių persikėliau į miškus, bėgau per purvą, vandenį, siaurus slidžius takelius išvagotus raumeningų medžių šaknų… per stačius kalnus, kurių dėka ir užsidirbau nelemtą uždegimą. Tiesiog per daug įsijaučiau. Iš pradžių tai buvo [...]]]> Prisibėgiojau ir užsidirbau tendinitą – sausgyslių uždegimą. Bet tai ne dėl pačio bėgiojimo, o dėl per didelio apetito jam… Iš plačių patogių gatvių persikėliau į miškus, bėgau per purvą, vandenį, siaurus slidžius takelius išvagotus raumeningų medžių šaknų… per stačius kalnus, kurių dėka ir užsidirbau nelemtą uždegimą. Tiesiog per daug įsijaučiau.
Iš pradžių tai buvo tik lengvas patempimas. Skausmas buvo nedidelis tad nė neatkreipiau dėmesio į jį, maniau raumenys maudžia, praeis… Bėgiojau toliau, net ir maratono atkarpą įveikiau. Reikalas tame, kad pradėjus bėgti skausmas išnykdavo, raumenys įšildavo ir praeidavo visi skausmai. Apgaulingas jausmas, primenantis paprasta raumenų maudimą po intensyvių fizinių pratimų, bet po mėnesio tokio nesiskaitymo su skausmu jis nebeišnykdavo netgi bėgant, o tai jau rimtai mane suneramino. Tada ir sužinojau kas yra tendinitas.

Lietuviškai tėra vienas terminas – tendinitas. Wikipedijoje atradau pora terminų Tendinosis ir Tendinitis.
Šiaip nieko tai labai rimto jei laiku susigriebi. Bet blogiausias dalykas tai ilgas gijimo laikas galintis užtrukti iki kelių mėnesių… Laimė tik ta, kad mano atvejis nėra labai sunkus, nėra jokių patinimų ar paraudimų ir einant neskauda. Profilaktiškai tepu ibuprofeno geliu ir geriu vitaminus su glukozaminu bei chondroitinu tad turiu vilties sugrįžti į trasą už mėnesio ar dviejų, o iki to vaikščiosiu. Tiesiog nesinori pralošti lažybas pačiam prieš save

20 metrų ilgio virvinis tiltas pakibęs virš 30 metrų bedugnės. Kiekvienas turim savo “bedugnę”, gal kažkam 30 metrų ir nėra labai daug, bet man, kaip matosi iš video jų užteko per akis

Tiltas randasi Šiaurės Airijoje.

…kiaulę taupyklę. Gurkšnodamas alutį ir rūšiuodamas monetas į specialius banko išduotus maišelius užtrukau daugiau nei 2,5 valandos. Rankos po šio skaičiavimo buvo juodos lyg anglis būčiau kases.

Sakau “ir aš”, nes mane tame aplenkė žmona

Šis savaitgalis – bank holiday savaitgalis. Ta proga firma, kuriai dirbu surengė alaus vakarėlį. Man teko pasaugoti duris, nes retsykiais atsiranda pašalinių norinčių nemokamai atsigert alaus. Taigi man besėdint žiūriu per aikštę atžirglioja drūtas storuliukas intelekto nesužalotu veidu. Taip sakau todėl, kad iš veido tikrai matosi, kad turi protinių pajėgumų trūkumą. Įėjęs į priimamąjį patraukė prie [...]]]> Šis savaitgalis – bank holiday savaitgalis. Ta proga firma, kuriai dirbu surengė alaus vakarėlį. Man teko pasaugoti duris, nes retsykiais atsiranda pašalinių norinčių nemokamai atsigert alaus.
Taigi man besėdint žiūriu per aikštę atžirglioja drūtas storuliukas intelekto nesužalotu veidu. Taip sakau todėl, kad iš veido tikrai matosi, kad turi protinių pajėgumų trūkumą. Įėjęs į priimamąjį patraukė prie durų į viršų, kur ir vyko vakarėlis.
Sakau, – kur eini?
Rodo pirštu į viršų, – ten.
- Ar tu dirbi čia? – klausiu, nors tikrai žinau, kad ne.
- Ne nedirbu…
- Tai blogai, nes vakarėlis tik firmos darbuotojams.
- Tikrai… – ir lyg koks mąstantis mokinys, egzamino metu užsidengė akis, pasitrynė smilkinius, žandus ir po minutės nutaisęs rimtą veidą tarė: – Žinai, aš čia dirbu. Taip tikrai dirbu.
- Na jei dirbi tai turi turėti ID kortelę, – žaidžiu su juo toliau.
- Turiu, tikrai turiu, – užtikrina jis mane.
- Galbūt, bet matai… Aš pažįstu visus žmones, kurie čia dirba, bet tavęs anksčiau aš nesu čia matęs.
- Ach kaip negerai… Na gerai tada aš išeinu, – taip taręs jis ir išėjo.

Pasikalbėjom

Anksčiau kažkaip vengdavo vandens (skirtingai nuo Ruduko), bet šiandien kažkas pasikeitė. Matyt išsigando artėjančios pasaulio pabaigos

Per pasivaikščiojimą aptikom sodrios aukštos žolės laukymę. Ot stebuklas ar ne? O va jiems stebuklas ir labai linksmas stebuklas

O čia vienas pavyzdukų kaip Tedis “užknisinėja” Ruduką Rudis neša man akmenį, kad mesčiau, bet Tedis nutaikęs progą atima ir neatiduoda. Kai Rudis visgi sugeba atgauti brangųjį [...]]]>
Per pasivaikščiojimą aptikom sodrios aukštos žolės laukymę. Ot stebuklas ar ne? O va jiems stebuklas ir labai linksmas stebuklas

O čia vienas pavyzdukų kaip Tedis “užknisinėja” Ruduką Rudis neša man akmenį, kad mesčiau, bet Tedis nutaikęs progą atima ir neatiduoda. Kai Rudis visgi sugeba atgauti brangųjį akmenuką ir numeta man prie kojų Tedis vėl jį pagrobia… ir taip be galo

P.S. Foto ir video daryti su mano naujuoju žaisliuku – Samsung Galaxy S 2

Ramus pagaliukų graužaliojimas…

“Draugiški” žaidimai su Ruduku baigėsi tada kai… Pasirodė Spaz’as (tikslesnis vardas būtų – spazmas). Foto iš pirmojo jo apsilankymo. Šiuo metu jis jau pastovus mūsų svečias, nes įsigudrino pralįsti pro vartų apačią ir patekti į mūsų vidini kiemą. Tedžiui tai smagu, bet va Ievai tai nelabai tai patinka… o ypač po šiendienos [...]]]>
Ramus pagaliukų graužaliojimas…

“Draugiški” žaidimai su Ruduku baigėsi tada kai…


Pasirodė Spaz’as (tikslesnis vardas būtų – spazmas). Foto iš pirmojo jo apsilankymo. Šiuo metu jis jau pastovus mūsų svečias, nes įsigudrino pralįsti pro vartų apačią ir patekti į mūsų vidini kiemą. Tedžiui tai smagu, bet va Ievai tai nelabai tai patinka… o ypač po šiendienos Palikęs juos vienus kieme nuėjau į dušą, kai grįžau radau iškastas 3 dideles duobes – vidury Ievos puoselėjamų nuostabių tulpių Ne gana to, akivaizdu, kad tulpės jiems maišė kasti duobes tad jie jas viesas “nušienavo”. Nežinau kokiu būdu, bet visos jos buvo kaip kokiu dalgiu nukirstos per pusę. Tolėliau radau iškasto jurgino šaknis, numindžiotą mano sodinta gležną bambuką, nugraužtus kalijų daigus. Tikri žvėrys.

Oras atšilo… ar reikia sakyt įšilo taip, kad jau reikia maikučių trumpom rankovėm. Tiesiog nuostabu stebėti žydinčią ir bundančią gamtą.

Your account has been deactivated To reactivate your account, log in using your old login email address and password. You will then be able to use the site as before. We hope you come back soon.

Tiesiog atsibodo tas dirbtinas elektronu srautas.

Reik pažymėt, kad tai už paskutinius penkis mėnesius ir tai dar nepilnus. Šiais, 2011 metais stengsiuosi įveikti kitus 600-700 km, idant pasiekčiau 1000 kilometrų ribą.

Pirmosios dienos namie Rudukui buvo gana įtemptos. Jis turbūt kaip ir aš nemėgsta pernelyg didelių pasikeitimų Bet kaip sako “šuo ir kariamas pripranta”, tai ką jau kalbėt apie mažąjį Tedį. Iki miegojimo kartu dar gana toli, bet pasižaidimai vis dažnėja. Rudukas kaip ir dera vyresniam kartas nuo karto pasiduoda, bet nevengia [...]]]> Pirmosios dienos namie Rudukui buvo gana įtemptos. Jis turbūt kaip ir aš nemėgsta pernelyg didelių pasikeitimų Bet kaip sako “šuo ir kariamas pripranta”, tai ką jau kalbėt apie mažąjį Tedį. Iki miegojimo kartu dar gana toli, bet pasižaidimai vis dažnėja. Rudukas kaip ir dera vyresniam kartas nuo karto pasiduoda, bet nevengia mažajam neklaužadai ir jo vietą parodyti… Tik tų parodymų Tedis nė velnio nesupranta

Pastebėjau, kad Tedis pastoviai taikosi įkąsti (nukąsti?) Rudukui į uodegą, matyt pavydi

Anksčiau, kai dar nebuvo Tedžio, Rudukas atrodė toks mažas mažas šuniukas… O kai namuose atsirada išdykęs meškutis, Rudukas iškart “užaugo”. Dabar atrodo toks didelis, solidus ir rimtas šuo

Mūsų namuose atsirado naujas gyventojas. Šiuo metu aktyviai užsiėmęs naujų namų tyrinėjimu ir Rudžio maisto atsargų “saubimu”. Rudukui dėl to gana neramu, bet kenčia. Kartais baksnodamas nosimi provokuoja eit pasiust, bet dėl suprantamų priežasčių pastangos nueina per niek. Dėl vardo dar neapsisprendėm… Pridedu kelias foto, gal jas bežiūrint kils kokių nors idėjų dėl [...]]]>
Mūsų namuose atsirado naujas gyventojas. Šiuo metu aktyviai užsiėmęs naujų namų tyrinėjimu ir Rudžio maisto atsargų “saubimu”. Rudukui dėl to gana neramu, bet kenčia. Kartais baksnodamas nosimi provokuoja eit pasiust, bet dėl suprantamų priežasčių pastangos nueina per niek. Dėl vardo dar neapsisprendėm… Pridedu kelias foto, gal jas bežiūrint kils kokių nors idėjų dėl vardo

Sutrikęs Rudukas

Kai prieš keturis mėnesius tarnybiniai baltiniai pradėjo smaugti, o dėl didesnės išmieros ilgesnių rankovių dariausi panašus į klouną, nusprendžiau padėti galą tolesniam tukimui. Padariau sau netikėtą sprendimą – lankytis sporto klube. Netikėtą dėl to, kad į sporto klubų publiką anksčiau žiūrėjau su šiokia tokia pašaipa. Būdavo keista stebėti juos prakaituojančius ant bėgimo takelių kai [...]]]> Kai prieš keturis mėnesius tarnybiniai baltiniai pradėjo smaugti, o dėl didesnės išmieros ilgesnių rankovių dariausi panašus į klouną, nusprendžiau padėti galą tolesniam tukimui.
Padariau sau netikėtą sprendimą – lankytis sporto klube. Netikėtą dėl to, kad į sporto klubų publiką anksčiau žiūrėjau su šiokia tokia pašaipa. Būdavo keista stebėti juos prakaituojančius ant bėgimo takelių kai už lango šviečia saulė.

Pirma savaitė praėjo paskendus skausmo jūroj. Bet pamažu įsibėgėjau, krūviai pradėjo augti, o savijauta tik gerėti. Labiausiai iš visų užsiėmimų sporto klube patiko bėgimas. Pradžioje 2 ar 3 kilometrų būdavo per akis, dabar 7 nubėgu tiesiog atsipūtęs t.y. nepavargdamas. Negalėjau savimi atsistebėti – apskritai nemaniau esąs pajėgus tiek nubėgti. Bėgimo takelis prieš lauką turi didžiulį pliusą tame, kad jo tempas visada vienodas. 5 minučių bėgyje pagauni ritmą, raumenys prisipildo kraujo, kūnas išyla… tiesiog pavirsti į biologinį garvežį Gi lauke bėgant reikia pastoviai žiūrėti, kur dedi koją, išsisukinėt nuo žmonių, šunų ir mašinų vienu žodžiu blaškytis ir lyg to būtų negana dar reikia reguliuoti savo tempą… Tiesą pasakius nežinau ar bėgiodamas lauke nubėgčiau tuos pačius 8 km… Antras dalykas, kuris labai nerealiai patiko tai pirtis. Tiesiog kažkoks rojus po visų fizinių pratimų (trunkančių 1,5h) išsitiesti ir pagulėti pirtelėje ar garų kambaryje. Pasaka.

4-ių mėnesių sportavimo rezultatai.

Kažkokiu natūraliu būdu išgaravo potraukis alui… Jis ir toliau man labai skanus gėrimas, bet jo tiesiog nebegeriu taip kaip anksčiau – į dieną vieną ar du butelius (0,3l). Dabar jei ir išgeriu alaus tai tik 1 butelaitį per… savaitę Man pačiam sunku tuo patikėti. Pažįstami taip pat negali tuo atsistebėti, klausia ar jis man neskanus ar ką? Skanus. Kava irgi skani, bet išgėręs vieną puodelį juk nečiumpi iškart antro? Man taip pat su alumi.

Kūno riebalai nuo 23 procentų nukrito iki 18. Tiek buvo kai matavausi prieš mėnesį. Galimas daiktas, kad dabar jų dar mažiau. Mano tikslas pasiekti 10 procentų ribą.
Numečiau 6 (irgi beveik mėnesio senumo info) kilogramus. Tikslas 10kg. Tarnybiniai baltiniai nebesmaugia, tiesą pasakius dabar galiu už apykaklės užkišti plaštaką ir dar vietos lieka. Skaičiau, kad vyrai kūsta nuo viršaus, o moterys nuo apačios. Pilnai tuo tikiu, nes jau po kelių savaičių sportavimo smaugimas baigėsi. Kelnių diržą teko susiveržti per 3 skylutes, o džinsai apskritai tapo per dideli ir platūs
Verta paminėti, kad nuotaika taip pat labai pasitaisė. Tapau nebe toks surūgęs, nebekankina nykios mintys. Visi šie teigiami pasikeitimai labai kelia motyvaciją toliau tęsti šį užsiėmimą.

Galiu drąsiai pasakyti – sporto klubas pakeitė mano gyvenimą.