Emigranto dienoraštis » Išvykos

Airiškų kelių ypatumai pakeliui į Gougane Barra

Eugenijus — Wed, 22 Sep 2010 08:00:01 +0000

Situacija, kurią puikiai apibūdina šiandieninė reklama bestads.lt Saugaus atstumo laikytis tiesiog būtina, nes “bučinys” gali būti labai staigus. Verta paminėti, kad Airijoje ne visi keliai tokie siauri tad neverta gąsdintis.

O važiavom kaip jau supratai į Gougane Barra… Oras nelabai tinkamas kelionėms, bet reikia išnaudoti paskutines žalios gamtos akimirkas.

Į kalną labai tingėjau ropštis…

Bet pasirodo be reikalo, nes vaizdai nuo jo tiesiog pasakiški…

Ten, apačioje prie medžio aš su Ruduku

Trumputis video su panoraminiu vaizdu.

Grįžom šlapi ir pavargę, bet patenkinti, žodžiu – kaip visada

Siuntanti lama…

Eugenijus — Sun, 20 Jun 2010 22:57:16 +0000

Atostogaujam, kovojam su besispyriojančiais win7 ir vaikštom po Cork’o apskrities įžymybes. Filmukas is Fota wildlife park’o su šėlstančia lama, kuri siaubingai išgąsdino mažą (rožinį) vaikutį

Airijos Nacionalinis Cirkas

Eugenijus — Wed, 12 May 2010 19:44:31 +0000

Cirke nesilankiau… Tiesą pasakius, net neatsimenu kada jame buvau paskutinį kartą. Spėju prieš kokius 20 ar daugiau metų. Progų žinoma buvo, bet man nepatinka žiūrėt į išmuštruotus gyvuliukus… Mat kažkada seniai seniai kai dar buvau vaikas teko matyti dokumentinį filmą apie cirko gyvūnų nelengvą dalią… Nuo to laiko ignoruoju cirkus.
Bet štai vakar Ruslanas pasiūlė apsilankyti viename – turėjo 4 pakvietimus. Na nebuvo kur dingti. Pasičiupom į draugiją Liną ir visi keturi nuvykom.

Dar prieš prasidedant programai nuteikinėjau save nebūti surūgusiam, nepasiduoti mintims apie gyvūnų nykų gyvenimą tarp vaidinimų. Bet gyvūnų taip ir neteko pamatyti Mat Fossett’s Cirkas nuo 2008 metų yra animal free Na pertraukoje buvo du poniai, kurie vaikus vežiojo, bet tai čia niekis. Programos vinis vis pasirodantis Klounas – tikras vaikų džiaugsmas. O šiaip daugumoje pasirodo įvairiausio plauko akrobatai ir žonglieriai.

Filmuoti buvo draudžiama tad nieko daug nepafilmavau tik šiaip menką atkarpėlę blogui

Cirkas įsikūręs Mahon Point’e, berods bus visą šią ir ateinačią savaitę. Bilietas vaikams 8, suaugusiems 10 eurų.
Cirkas turėtų patikti vaikams arba suaugusiems, kurie cirke buvo tik praeitame amžiuje, visi kiti cirko gerbėjai Fossetts cirką įvertintų matomai tik vidutiniškai. Tiesą pasakiu nebuvo labai įspūdingas, nors kvapą gniaužiančių epizodų tikrai buvo. Vienas tokių kai moteris palubėje skrajojo už skersinio užsikabinusi vien tik savo kulnais ir be jokių apsaugų…

P.S. Filmuota ir fotografuota su HTC Desire.

Apsilankymas Killarney Ross pilyje

Eugenijus — Fri, 16 Apr 2010 10:09:37 +0000

Sekančią diena po “imtynių” su Clara važiavom į Killarney patyrinėti Ross pilies apylinkių. O tyrinėti pasirodo nebuo ką, na beveik. Nežinia kur vedantis takelis nesugundė, čia matyt vakarykštis kopimas į kalną kaltas, tai pasivaikščiojom aplink pilaitę.

Pasigrožėjom kraštovaizdžiais.

Matėm nuomojamas valtis, bet kai sugrįžau su pinigais iš mašinos jų jau nebebuvo O taip norėjosi prisimint irklavimo įgūdžius… Prie kranto stovėjo tik kelios motorinės valtys su dieduliais. 15 eurų pirmyn ir atgal į už pusantro kilometro esančią salą. Galima žinoma buvo eit į pilį aplankyt muziejų (6 eurai žmogui), bet ką su Ruduku daryt? Nutarėm plaukt.

O kas saloje? Seno vienolyno griuvėsiai – tiesa, šviežiai atrestauruoti.

Viename iš pastato griuvėsių radom akmeninį kryžių. Jis čia pats autentiškiausias – rastas ežero dugne, nuskilo eilinio antpuolio ( ~1200 metais) metu.
Šventose vietose įprasta palikti pinigėlių.
“-Ieva, turi centų?
-Nea…
-Tai eik prisirink ”
Žinoma juokavau.

Labiau už vienuolyną mums patiko pats buvimas saloje. Tas suvokimas, kad nėra nė vieno žmogaus aplink ir kad mes čia tik dviese, pasitaisau – tryse, nuostabus. Jokio šurmulio, jokių pašalinių garsų tik čiulbantys paukščiai, byzgiantys vabzdžiai… Lygiai tą patį turėjo girdėti vienuoliai.

Sala ne tokia ir maža. Praleidome joje visą pusvalandį. Būtume ir daugiau, bet tiek buvo valtininko atmatuota.

Rudukas kaip visada užsiėmė dailiuoju plaukiojimu

Ir taškymusi…

Pilis Ross iš salos

Sekančią dieną planavom važiuoti prie jūros, bet jau buvom sotūs visu tuo važinėjumusi… Tad važiavom į miestą… shopintis

Gougane Barra ir alavinių kareivėlių fabrikas

Eugenijus — Fri, 02 Apr 2010 05:53:34 +0000

Geras oras + Išeiginė = Kelionė
Būtent tokia formule pasinaudojom vakar Gougane Barra tai labai šventa vieta. Tarp niūriai stūksančių kalnų randasi nedidelis ežeriukas, o tame nedideliame ežeriukyje nedidelė sala, o toje nedidelėje saloje nedidelė koplytėlė ir daug visokių šventų šaltinių ir medžių. Kažkas įdomaus.

Pasikinkę Garmin’ą patraukėm į kelionę. Pusiaukelėje akį patraukė keistas vandens telkinys, kurio paviršiuje matėsi seni kelmai ir akmenys. Įdomus reginys Greičiausiai užtvenkus upę buvo užlietas miškas… čia aš šiaip spėlioju.

Per tas 10 minučių kurias praleidom vaikščiodami, saulę pakeitė tamsūs pikti debesys ir šlabdriba, kuri mane išgasdino ir vos nepasukom atgalios…

Bet po dar 10 minučių viskas dingo kaip nebuvę – Airija. Visi keturi sezonai per vieną dieną

Kol tie debesys sklaidėsi mes pamanėm, kad nebeverta važiuoti į gamtą ir geriau aplankysim netoliese esančią, kiekvieno berniuko svajonę – alavinių kareivėlių fabriką

Bilietų pirkti nereikėjo, galima buvo pavaikščioti po patį fabrikėlį, kuris pasirodė vis dar veikiantis, bet labai nedidelis. Liejimo krosnys stovėjo atšalusios ir vienintelis aktyviai besidarbuojantis žmogus buvo ši – moteris dailininkė

Kur kas įdomiau buvo paveizėti į gift shop’e parduodamus šachmatus ir kareivėlių armijas. Tiesa kainos tai tokios visai ne vaikiškos buvo… Pvz šie šachmatai kainavo 600 eurų… čia su nuolaida, prieš tai kaina buvo 900

Kiti kiek pigesni… po 300 – 400 eurų.

Paprastus kareivėlius pardavinėju po vieną. Kaina svyruoja nuo 5 iki 70 eurų priklausomai nuo dydžio.

Atsiminimui įsigijom šokantį Leprikoną su pinigų kapšeliu ir patraukėm toliau į Gougane Barra, nes oras buvo visai pasitaisęs. Kadangi išklydom iš pagrindinio kelio tai Garminas nutarė mus pavežioti po Airijos “užkulisius”. Prisipažinsiu, vienu tarpu buvo netgi kraupoka pasidarę

Važiuoji, kas šonuose nieko nesimato, kas priekyje irgi nelabai, nes keliukas vingiuotas. Beje Airijoje NĖRA žvyrkelio, visi keliukai asfaltuoti, nors per vidurį kažkaip prasimuša žolė

Pavasarinis upelis…

Išnirus iš už eilinio posūkio užtikom tris draugus besispitrijančius į mus

Buvo truputį nejauku, nežinojau kaip jie reaguos į mano inkiliuką Bet buliukai pasirodė supratingi ir turistus mielai praleido. Trumpas video.

Dar dešimtis kilometrų ir prieš mus atsivėrė kelionės tikslas- Gaugane Barra Net palengvėjo nuo vaizdo , nes visi tie “žvyrkeliai” ir maksimalus 40km/h buvo jau gerokai įgrisę.

O čia ir pati koplytėlė…

Šventas šulinys iš kurio mudu “atsigėrėm”… Jokios palaimos nepajutau, matyt reikia būt tikinčiu, kad pajustum. Bet jei pradėsiu netikėtai kūsti tai bent žinosiu kam “dėkot”.

Šventas medis į kurį prašoma nekišti monetų Pirmą sykį matau tokį dalyką

Šioje vietoje buvo išventintas pirmas Cork’o Bishopas ar kažkas pan.

Turbūt vienas garsiausių Airijos tualetų. 1988 ir 2002 laimėjęs sidabrinį “medalį” tualetų apdovanojimuose. Nežinojau, kad dar ir tokių būna

Rudukas irgi “pasišventino” palakdamas iš sveikatos šaltinio

Bet apskritai tai ten buvo per daug va štai tokių nemalonių – šuniukus diskriminuojančių ženklų. Būtent dėl to ši vieta išbraukiama iš lankytinų vietų, nors tenykštis pasivaikščiojimų takas atrodė tikrai patraukliai…

Po to pasukom atgalios ir jau normaliu keliu parkūrėm namolio

Farran Woods V.2

Eugenijus — Thu, 04 Mar 2010 03:27:00 +0000

Praeitą savaitgalį į svečius buvo atvykęs Ievos brolis su žmona drauge. Kadangi sekmadienio popietė pasitaikė saulėta ir šilta patraukėm į mūsų pamėgta Farran mišką pasivaikščioti.

Stirnų šį sykį matėm kur kas daugiau.

Idant pamatytume daugiau gamtos ėjom visokiais šunkeliais, lenkdamiesi pagrindinių takų. Už tai žinoma ant manęs vis burnojo, nes po naktinio lietaus takeliai buvo gerokai patežę.

Raudonkapišonaitė.

Rankas plaunuosi ne dėl to, kad bučiau griuvęs. Reikėjo Ruduką nešt, nes nors ir 4 varomas būtų vis vien užklimpęs
Jam atrodo, kad tuoj tuoj kažką jam ištrauksiu iš vandens…

Įdėmus viltingas žvilgsnis

Ir žinoma maudynės, kaip gi be jų.

Vijoklis… Nors ir neatrodo pavojingas…

Bet yra žudikas, o čia jo būsima auka.

Greičiausiai po metų kitų jo laukia toks pats likimas kaip ir šito vargšelio. Priminė seną gerą filmą “Svetimas”.

Pasibastę porą valandėlių patraukėm namučio, kur vakarop atidarėm šašlykų kepimo sezoną

Farran Wood Walk

Eugenijus — Fri, 12 Feb 2010 08:30:15 +0000

Apie šį miško pasivaikščiojimų taką žinojom jau gana seniai. Problema buvo tame, kad nežinojom kaip iki jo nuvažiuoti. Laimei, dėka vieno Ievos bendradarbio nubraižyto mini žemėlapio – sužinojom ir vėlyvą antradienio popietę išsiruošėm paslapmpinėti po gamtą.

Po pilkų miesto tonų ir belapių krūmų sodri žalia miško spalva džiugino akį

Tankmėje sutikom “Bembį”

O kiek vėliau ir jo šeimyną…

Ir dėdę su teta

Rudukas buvo ypatingai smarkiai jais susidomėjęs ir vis ieškojo kaip patekt pas elnius. Su Ieva dar paspėliojom ką gi jis ten veiktų?

Apėję visą elnių teritoriją išlindom prie ežero…

Su visai padoriu paplūdimiu. Ievos bendradarbis – žemėlapių braižytojas minėjo, kad jame žmonės maudosi. Manau ir aš pamėginsiu šią vasarą į jį pūkštelt. Skirtingai nuo Ruduko Airijoj per tris metus dar nesu maudęsis atviram vandens telkiny

Šalia aptikom supynes, kurias Ieva – sypynių fanatė iškart ir išbandė

Rudukas taipogi neliko be užsiėmimo. Aptikęs olą akimirksniu įsiprašė į svečius

Jei Rudukas mokėtų kalbėti greičiausiai dabar paklaustų:
- Kur šašlas? Kur alus?

Vakarėjant įveikę pakeliui pasitaikiusį kliūčių ruožą…

Nusiplūkę ir nukorę liežuvius, iki pat žemės patraukėm namolio…

Kaip rasti Farran Woods:

View Larger Map

Didžiausias kruizinis laivas pasaulyje – Independence of the Seas

Eugenijus — Tue, 02 Feb 2010 09:26:54 +0000

Bevartydamas senas foto prisiminiau šį gigantą. Berods ir nesidalinau juo anksčiau… Taigi taisausi
Nuotraukos darytos 2008 metais, kai “Independence of the Seas” lankėsi Cork’o apskrities miestelyje Cobh‘e. Beje miestelis Cobh buvo paskutinė Titaniko stotelė prieš lemtingąją kelionę… Tik 44 iš 123 joje įlipusių žmonių išgyveno tragediją.

Atvykus į Cobh’ą spėlioti į kurią pusę eiti neteko

Iš priekio kažkuo labai įspūdingas jis nepasirodė… O gal tiesiog akis jo dydžio nesuvokė.

Įsiamžinom

Ir tik pradėjęs eiti palei jo šoną…

pradedi įsivaizduoti kokio jis yra dydžio

Ir ilgio… 338.92 metrai.

Sudarytas iš 18 denių, 15 keleivinių ir 3 skirtų įgulai, kurią sudaro 1,360, kurie savo ruožtu aptarnauja 4,370 keleivių.

Tuo metu dar naudojausi muilinuke į kurios objektyvą šis gigantas taip ir netilpo visas

Buvo jis atplaukęs ir 2009 metais, bet tuomet deja nepavayko ištaikyti progos aplankyti šio jūrų galiūno Didžiausias jis buvo 2008-2009 dabar gal jau yra ir didesnių

Killarney nacionalinis parkas

Eugenijus — Sat, 24 Oct 2009 14:38:32 +0000

Antrą vestuvių dieną idant atgaivintume ir kūną ir sielą nuo airiškų pubų erzelio patraukėme pasivaikščioti į Killarney nacionalinį parką.
Diena pasitaikė kaip tik tinkama pasivaikščiojimams.

Šiek tiek pavargę mudu

Atsiimu žodžius apie negražų rudenį Airijoje

Apskritai Killarney parkas mums labiau panašus į pasakų parką… Kartais rodos tuoj iš po kokio tilto ims ir išlys koks hobitas

Žemyn šiuo upeliu yra visai nemenkas ir labai gražus krioklys, gaila nenufotkinau, nes tuo metu jį buvo okupavę vokiečių turistai

Rudenio gėrybės…

Kažkur čia tikrai turėtų gyventi koks nors hobitas

“Juodo” vandens upelis…

Rudukas… – kaip visada – genėjo šakas

Pakeliui namo įkopėm į dar vieną kalną Vaizdelis pasakiškas…

Pirmą kartą mačiau grybą augantį ant akmens…

Iki namų nuo Killarney apie 70km… Po maždaug 10km mano pašnekovai vienas po kito nutilo – užmigo. Taip ir parvežiau visus tris belinksinčius galvelėmis kalio nelygumams į taktą

Ieva ir Jūra…

Eugenijus — Thu, 27 Aug 2009 17:43:50 +0000

Yra senis ir jūra, o čia va Ieva ir jūra

Rudukas prie vandenyno…

Eugenijus — Sat, 22 Aug 2009 10:09:48 +0000

Šuo, kuriam vanduo ir kamuoliukas yra VISKAS

Išvyka į Old Head’ą

Eugenijus — Wed, 19 Aug 2009 14:05:20 +0000

Tikslas buvo pamatyti švyturį… Bet deja ir vėl švyturys stovėjo privačioje valdoje – golfo laukuose. Na bet labai nenuliūdom ir taip buvo ką paveikti bei kur akis paganyti.

Tas mažytis žmogeliukas tai aš su Ruduku

Ten pat tik iš arčiau – kartu.

Ruslanas bandė vaidinti kirą…

Ir prisivaidino

Vaidinti tokiose vietose tikrai nederėtų, nes gali baigtis va taip . Paminkliukas pastatytas gal 30 m. nuo krašto. Visai dar “šviežias”…

Panelė su šuniuku išsiruošė į pikniką

Rudukas ten apačioje matė kažką labai LABAI viliojančio. Jei ne pavadėlis tai greičiausiai … Tfu tfu tfu per kairį petį. Net nesinori galvot.

“Zakon podlosti”. Kai tik susiruoši išvažiuot iškart pradeda rodytis saulutė. Bet kadangi nusprendėm dar pabūti tai ji staigiai ėmė ir pasislėpė

Pats Old Head’as – keistos formos iškyšulys. Jo pradžioje ir stūkso švyturys, kurio čia matoma tik pati viršūnė.

Apsilankymas Guinness storehouse muziejuje

Eugenijus — Fri, 31 Jul 2009 05:19:48 +0000

Taip aš nepataisomas tinginys ir užuomarša. Tik dabar atsiminiau, kad nepasidalinau įspūdžiais iš Guinness’o muziejaus…

Taigi tik įėjus ir sumokėjus už bilietą 15 eurų mus pasitinka armija butelių ir butelaičių. Tai visi buteliai kada nors naudoti Guinness’o alui išpilstyti

O tai nuomos sutartis 9000 metų (kodėl ne milijono?), kurios dėka Artūras Guinness’as 1759 metais išsinuomavo nenaudojamą alaus daryklą Dubline nuo, kurios ir prasidėjo Guinness’o alaus 250 metų istorija. Dešimtmečiu vėliau – 1769 m. Gineso alus buvo pirmą kartą eksportuotas. Šešios su puse bačkos buvo pristatytos į Angliją.

Muziejus patiko tuo, kad eini ir žiūri viską savarankiškai, jokių gidų, jokių aiškintojų kur eit ir ką žiūrėt. Pradžioje tenka susipažinti su pagrindiniais alaus ingredientais – akis į akį. Tai miežiai. Kvapas toje patalpoje tiesiog nuostabus – primenantis kaimą (kokio niekada neturėjau).

Apyniai. Man labai gražiai šitas žodis skamba:)

Ir žinoma tyras (šaltinio?) vanduo…

Su vario prieskoniu Nemenkai ten pinigėlių primėtyta. Įmečiau ir aš dešimtį centukų.

Skirtingai nuo Jameson viskio daryklos kur buvo eksponuojami seni praeities rakandai čia viskas buvo pasakojama ir rodoma pasitelkus šiuolaikines technologijas. Įėjus į gigantišką bačką akimirksniu atgyja ekranai ir pradeda pasakoti alaus darymo istoriją, įpatumus ir t.t. Visko neklausėm, nes norint tą padaryti būtų neužtekę visos dienos, nes tų stendų vis kažką pasakojančių buvo ant kiekvieno kampo

Susipažinę su alaus darymo procesu patraukėme susipažinti su galutiniu produktu

Ginesą pilstė į štai tokias nedideles stiklinaites. Kabantys TV mokė kaip reikia ragauti, kaip čepsėti ir siurbčioti… Aš gi pasitelkiau senąjį metodą – vienu mauku. Vienos stiklinaitės nepakako “prateistint” tad čiupau dar ir antrą Na nieko nieko gardus alutis.

Toliau sekė pažintis su Gineso alaus gabenimo istorija. Užrašas nuotraukoje labai iškalbingas

Sumažintos detalios laivų, anksčiau gabenusių Gineso alų kopijos

Vėliau priėjome Gineso alaus reklamos istorijos stendą Tikrai buvo į ką pažiūrėti. Alus buvo reklamuojamas ant kortų, ant sagų, ženkliukų, servetėlių ir netgi kaklaraiščių!
Nuotraukoje matomas pusbutelis yra 1916 metų Gineso alaus butelaitis. Rizikuotumėte paragauti? O bent pauostyti?

Visos ekspozicijos suskirstytos aukštais. Pradedam nuo apačios ir palaipsniui kylame į viršų. Pakilę kone į patį viršų ir pažvelgę į apačią galime pastebėti, kad visas “pastatas” savo forma primena alaus pintą (bokalą)

Pačiame “pintos” viršuje randasi “Gravity” baras, kuriame galima bilieto šaknelę išsikeisti į Guinnesso alaus pintą “Gravity” baro sienos visos stiklinės. Iš jo atsiveria nuostabus viso Dublino vaizdas.

Kadangi Ieva daugiau laistė nei gėrė tai teko konfiskuot iš jos alų
Airijoje treti metai, bet galima sakyti, kad Ginesą gėriau pirmą sykį. Prieš tai gėriau iš skardinės ir jis manes visai nesužavėjo, bet štai pilstomas tai tikrai gardus!

Baras lankytojų trūkumu nesiskundė O dar turint omeny įmantrų Gineso alaus pylimo metodą…

Pubuose ir šiaip baruose Guinness’o alus visad pilamas “dvigubo pylimo” (“double pour”) metodu. Pradžiai pripildoma 3/4 pintos ir leidžiama alui nusistovėti, o maždaug po dviejų minučių pripildomas iki galo. Tad užsisakęs alaus dar gauni porą minučių pavarvinti seilę stebėdamas neįtikėtiną alaus burbuliukų žaismą kitaip dar vadinamą Guinness cascade.

Atsigaivinę Gineso alučiu patraukėme į siuvenyrų parduotuvę kur įsigijau super patogų atidarytuvą, o po to tiesiu taikymu į oro uostą.

Muziejus labai patiko. Labai modernus ir įspūdžių jame galite patirti tikrai nemažai. Jei kada lankysitės Dubline būtinai užsukite į Guinness storehouse

Kelionė link Švyturio – Garmin nuvi 255 bandymas

Eugenijus — Tue, 28 Jul 2009 17:12:30 +0000

Kaip tariau taip ir padariau Šiandien iš ryto susikrovėm mantą ir nuvažiavom pirkti Garmin Nuvi 255. Kodėl būtent šį modelį? Iš vakaro pasiskaičiau, kad tai entry level (pradinio lygio?) aparačiukas su brangių GPS aparatų funkcijomis. Be to dar lengvai valdomas, sparčiai veikiantis ir nebrangus. Na dėl kainos galima žinoma pasiginčyti, nes mokėjau 170 eurų, bet visa kitą ką apie jį skaičiau tikra tiesa.

Nusipirkęs jį tiesiog mašinoje išlupau ir viska sumontavau. Labai puikus laikiklis -labai tvirtas. Instrukcijos nė neprireikė skaityti, viskas paprasta ir akivaizdu. Tikrai nudžiugino galimybė rasti visas aplinkines dėmėsio vertas vietas – bažnyčias, fortus, muziejus, kapines (wtf?) ir t.t. Pravers netgi vaikštant peščiomis, nes yra tam skirtas režimas.

Taigi ilgai nelaukę nutarėm nuvažiuoti prie Švyturio. Tą sykį matėm jį iš labai toli tad dabar nusprendėm pažvelgt į jį iš arčiau

Oras mūsų visai nedžiugino… Lijo ir pūtė gan smarkus vėjas.

" />

Bet pliusas tame, kad nėra žmonių! Sutikom tik dvi mašinas tokių pat “turistų” kaip ir mes.

Banglentininkas – entuziastas. Buvo truputį kraupu stebėti jį besikapanojantį tarp bangų.

Kažkokia tais išgrauža viduryje lauko.

Ruduką teko prisirišti, nes jo linksmi šuoliai tarp žolių galėjo baigtis gan liūdnai…

Nesinorėtų ten įgriūti…

Kelionės tikslas – Švyturys. Deja, bet iki jo mums taip ir nepavyko prasibrauti. Privažiavimas buvo paženklintas privačios valdos ženklu

Apsisukę patraukėme namo.

Kelionės metu Garmin’as padarė keletą menkų klaidelių… Kartą pasiūlė sukt ir važiuot prieš eismą, sekantį sykį pralaužti namo sieną, nes ten pasak jo turi būti kelias. Žinoma to nedariau. Pasukus kitu keliu jis praktiškai akimirksniu numato naująjį maršrutą. Sparta tikrai puiki. Naujuoju pirkiniu tikrai esu labai patenkintas

Tai tiek šiandienos įspūdžių, dabar laukia sofkutė ir pora vakaro filmų su Ieva pašonėje

Apsilankymas striptizo klube

Eugenijus — Sat, 25 Jul 2009 11:24:14 +0000

Į striptizo klubą patraukėm tiesiai iš Ievos restorano (Liepos 19). Tiesa prieš tai dar užsukom pas Audrių, kur išgėrėm po porą buteliukų alaus – ant drąsos Po to mus keturis, Žilvę, mane, Donatą ir Audrių Inga nuvežė į striptizo klubą.

Buvom pirmieji lankytojai. Nulupę nuo kiekvieno po 10 eurų mus praleido į iš pažiūros nedidelę, bet talpią salę. Begeriant pirmą pintą alaus prisistatė viena šokėja, bet ne į sceną, o tiesiai prie mūsų staliuko. Nežinau koks buvo jos tikslas… Greičiausiai patyrinėt kas per paukščiai mes esam ir ko iš mūsų tikėtis. Pakalbėjo ji su Žilvinu kažką visai nereikšmingo ir nuėjo.
Užsisakėm po antrą pintą – niekas vis dar nešoka. Pradėjom nepatenkinti tarpusavyje reikšti šiai užeigai priekaištus. O tada pasirodė jos – juodaodės šokėjos, bet vėlgi patraukė jos ne į sceną, o tiesiai prie mūsų… Šiaip juodžių aš nelabai mėgstu, o ir gražių jų būna retai… Bet šitos dvi buvo tikrai neblogos Viena įsitaisė prie manęs, kita kitoje staliuko pusėje prie Donato su Žilve.

Iš jų ir sužinojom, kad šiandien didelio šou neverta tikėtis, nes sekmadieniais būna ramu ir ant scenos būna tik keli šokiai… Siūlė apsilankyti penktadienį ar šeštadienį. Dar paminėjo, kad ant scenos šokėjos drabužių niekad nenusimeta, apsinuogina jos tik privačių šokių metu.
Įsikalbėjom apie šį bei tą, išsiaiškinom, kad viena iš vakarų kita iš pietų Afrikos, kad čia dirba laikinai – po kelių mėnesių baigiasi jų vizos ir jos trauks namo. Namuose keli mėnesiai su namiškiais, o tada vėl viza į kokią nors kitą šalį. Sakė jau nemažai šalių taip aplankiusios. Labai susidomėjo pasiūlymu ištekėt už kokio airio ir gaut Airijos pilietybę…
Bet pala pala čia juk striptizo klubas!
Galiausiai ta, kuri sėdėjo prie manęs pasiūlė Donatui gimtadienio proga (o taip apie gimtadienius irgi kalbėjom) padovanot jos draugę pravarde Chocolate t.y. ne ją pačią, o jos privatų šokį. Pats trumpiausias kelių (5) minučių šokis kainuoja 40 eurų. Na ką gi ėmėm ir susimetėm
Kai jiedu (Donatas su šokoladuku) išėjo į viršų šalia manes sėdėjusi juodė pabėgo pas kažkokį (matyt pastovų) lankytoją. Tuoj pat prisistatė pirmoji šokėja su kuria kalbėjosi Žilvinas ir ne viena, o su drauge. Prisistatė slapyvardžiais (nepamenu kokiais), sakėsi, kad jos iš Slovakijos… Bet galiausiai matyt pabodo joms laužyt liežuvius angliškai ir prisipažino esančios iš Lietuvos
Inga ir Agnė. Ir jų klausėm ko niekas nešoka. Sakė sekmadienis – visos ilsisi… Šiaip ne taip Ingą pavyko įkalbėt pašokti. Šokis, kad ir neilgas, bet tikrai buvo vertas dėmesio. Ne ne niekas nenusirenginėjo, bet pats šokis tikrai super – gražu buvo pažiūrėt. Vėliau paaiškėjo, kad kitoks jis ir negalėjo būti, nes Inga turi 7 metų patirtį. Agnė, kuri irgi vėliau sušoko specialiai mums buvo ne tokia patyrus, bet šokis taipogi buvo prikaustantis akį
Po kokių 15 ar 20 minučių grįžo Donatas – išsišiepęs Paklaustas ar patiko sakė dar ir kaip. Jis tik grįžus namo prisipažino, kad primokėjo dar 40… Na už tiek manyčiau gavo pilną programą:D
Taip jau susiklostė, kad Inga daug kalbėjo su Žilve, Juodukė su Donatu, o Agnė su manim ir Audriumi. Vis siūlė kuriam nors iš mūsų pašokt (ne už dyką žinoma), bet niekas nesiryžo.

Agnė

Alus liejosi laisvai, degtinė su redbull’iu taipogi (jį gėrė Agnė ir Inga). Galiausiai atvažiavo Žilvino Inga (žmona) ir jį su Audriumi išsivežė – ryte jiems reikėjo į darbą, mums su Donatu ne.
Jiems išvažiavus Agnė nejuokais pradėjo zyst:
“Einam pašokt, na einam pašokt… Einam aš tau pašoksiu”,-tai pradėjo tikrai erzint. Pasiūliau jai 20 eurų, kad užsičiauptų. Neėmė – teko eit “šokt”
Čiupo mane už rankos ir kaip mažą vaiką nusitempė į viršų… Susimokėjęs į kasą 40 euriukų buvau nulydėtas į nedidelį prieblandoje paskendusį kambariuką. Gavau minutę įsitaisyti ant nedidelės odinės sofkutės. O tada pasirodė ji…
Ieva, toliau neskaityk. aip bus geriau ir man ir tau.:D
Šoko ji tikrai įdomiai, gražiai ir jaudinančiai. Trynėsi visu kūnu į mane tokiu būdu nusiimdama savo drabužėlius vieną po kito. Už minutės apnuogino ir krūtis nuo kurių gavau porą “antausių” Buvo kažkaip nejauku ir truputį gėda prieš save ar gal už save… Neįprastas vaizdas stebėti prieš akis tau šokantį visai nepažįstamą nuogą žmogų. Žiūrėjau jau daugiau nieko nesitikėdamas, mat juodės minėjo, kad už 40 apnuoginama tik krūtinė… Bet Agnė čia nesustojo, dar po minutės ji nuoga kaip kūdikis raivėsi ir visaip įmantriai vartėsi man ant kelių. Tikrai buvo didelė pagunda imt ir pradėt ją liest (šiaip negalima, bet paglostyt kaip supratau leidžiama (Donatas taip sakė:D)), bet tai jau būtų nei šis nei tas Ievos atžvilgiu tad tvarkingai viso “seanso” metu laikiau jas už galvos Na tik išeidamas plekštelėjau per jos nuogą užpakalį

Po šokio ji kažkur dingo t.y. nuėjo kitų klientų ieškotis. Vėliau dar buvo priėjus – vėl kvietė šokti, bet sąžiningai atsakiau, kad aš nebeturiu pinigų (taip ir buvo), tada pakvietė eit rūkyt, na už kompaniją nuėjau. Pasakojo kažką, kad tai jos laikinas darbas, kad ji ruošiasi kažkur kažką studijuot… Tiesą pasakius nelabai aš tuo tikėjau, matėsi, kad jau gerokai išgėrus. Parūkius mūsų keliai išsiskyrė, aš grįžau prie staliuko, o ji dingo už persirengimo kambariuko durų.

Antrą nakties klubas užsidarė ir mes patraukėm namo. Tiesą pasakius nesigailiu, kad pasirašiau privačiam šokiui – šiaip ar taip tai gana įdomus patyrimas, bet antrą kart jau nebeeičiau – pamačiau viską ką norėjau.
Reik dabar išmokyt Ievą šokt – bus pigiau nei po strip klubus vaikščiot Juokauju žinoma.

P.S. Dar pamiršau paminėti, kad vyrų tualete prie durų visą laiką stovėjo juodis, kuris atsukdavo vandens maišytuvą, įpurkšdavo muilo tiesiai į rankas ir atidarydavo duris išėjimui. Tiesa jis dar kvepalų papurškimais prekiavo. Už simbolinę sumą jis gali pakvėpinti kokiais tik nori prabangiais kvepalais. Man jo gaila pasidarė… Koks čia darbas žiūrėt į myžančių besišlapinančių vyrų nugaras… Tai už papurškimą CK daviau jam penkis eurus – matėsi,kad liko patenkintas

Išvyka į Dubliną

Eugenijus — Fri, 24 Jul 2009 12:22:35 +0000

Vakar grįžom iš dublino 10h vakaro, vos bepavilkom kojas tad niekojau nesiėmiau rašyt Šiaip nenuostabu, kad taip pavargom, nes ant kojų praleidom daugiau nei 15h…
Tik atvykę į Dubliną šokom į taksi ir nurūkom į Lietuvos ambasadą. Ant žemėlapio ji atrodė visai šalia, bet tai tik ant žemėlapio… Pravežė mus per visą Dubliną, suplojom 30 eurų. Na bet juk ne kiekvieną dieną taip.

O štai ir Lietuvos ambasada Airijoje

Aš ją visia kitaip įsivaizdavau Gerai, kad atvykom kiek ankščiau tai nebuvo tiek daug žmonių. Kiek palūkėję gavom užpildyti išvykimo (iš LT) deklaracijas (dabar jau mes oficialūs emigrantai ) ir prašymą dėl santuokos. Už pastarojo įregistravimą teko susimokėti 115 eurų. Labai nudžiugom, kad Ievai leido “būti” Ivanova, o ne kokia Ivanoviene ar Ivanove
Dar mums berašant ant akių pradėjo plūsti “minios” žmonių, dėl pasų, dėl vaikų globų ir t.t. O erdvės ten oi kaip mažai… mažulytis priimamasis ir du kabinetukai, kurie irgi paversti pusiau priimamaisiais. Vienas darbuotojų sakė, kad po porosmėnesių lyg ir kraustysis į kitas patalpas. Erdvesnes tikiuosi, nes kažkaip keista kai esant tokiai gan nemenkai lietuvių populiacijai Airijoje jos ambasada tokia ankšta su trim darbuotojais įskaitant policininką prie durų

Po ambasados – šios kelionės pagrindinio tikslo patraukėm į centrą – pramogauti

Tai Spire of Dublin dar vadinamas Monumentas Šviesai. Jos aukštis 120 metrų, atrodo tikrai įspūdingai ir įdomiai Pirmą kartą pavyko įamžint nuotraukoje, nes ankstesni mėginimai tai padaryti su muilinuke buvo nesėkmingi – ji tiesiog netilpdavo į kadrą

Pasirankioje turizmo centre įvairių lankstinukų nutarėm keliauti į Guinnes alaus daryklą. Pakeliui nutarėm užsukti į Trinity College pažiūrėti garsiosios jų bibliotekos.
Mistinis burbulas Koledžo kieme

Įėjimas į biblioteką pasitiko mus gan nemaža eile…

O toks turistų susidomėjimas yra paskatintas ne tik biblioteka, bet dar ir Book of Kells. Wikipedija įvardiją šią knygą vienu iš didžiausių Airijos turtų.
Už šventąją knygą didesnį įspūdį mums paliko biblioteka… Gaila ten nebuvo galima fotografuoti
Foto iš interneto:

Išėję iš bibliotekos patraukėme toliau lin Guinness’o alaus daryklos. Pakeliui dar užsukom į Dublino pilį. Tai vienintelis išlikęs jos bokštas. Dar mąstėm apie tai, kad pasiimt ekskursiją po ją, bet po to pabūgom,kad mums neužteks laiko, nes pilis tikrai nemenka.

Dublino pilies kiemas.

Airijoje bažnyčios stovi tankiau nei autobusų stotelės Vilniuje, o kaikurios apskritai tiesiogine to žodžio prasme “sulipusios”

Čia dar viena… Gal kas mokat lotyniškai?

Pakeliui į Guiness’ą. Ieškau jo ant žemėlapio kai tuo tarpu virš galvos aiškus ženklas kur eit

Dar viena tikinčiųjų stotelė…

Dar keli šimtai metrų, keli posūkiai ankštomis gatvelėmis ir štai kelionės tikslas pasiektas!

Na o įspūdžius iš Guiness storehouse manau verta paminėti atskiru irašu. Tą pasistengsiu padaryti šiandien vakarop, blogiausiu atveju rytoi

Mizen Head – verta aplankyti

Eugenijus — Sat, 18 Jul 2009 08:20:41 +0000

Tiesiog vienas pažįstamas neseniai klausė ką būtų verta aplankyti Cork’o apskrityje. Viena iš rekomenduotų ir buvo Mizen Head

Tą darganotą dieną tiesiog pasiėmėm tokį seną suplyšusį žemėlapį ir bakstelėjom pirštu į pirmą pasitaikiusią vietą pažymėtą specialiu “verta aplankyti” ženkliuku.

Pataikėm į Mizen Head. Tai vienas iš pietvakariasių Airijos taškų. Mizen Head tai sena meteorologinė stotis ir švyturys… žinoma nebeveikiantys. Dabar ten įrengtas šioks toks muziejus demonstruojantis anų laikų buitį ir gyvenimą stotyje/švyturyje.

Kad patekt į įškyšulį reikia pereiti štai tokiu tilteliu… Tiesą pasakius neatrodo jis patikimas… Juo einant vis kažkas traška braška… Brrrr

Man kaip paniškai bijančiam aukščio tai buvo nemenkas ekstrymas juo praeiti Ėjau įsikibęs abiem rankom.

Vaizdelis nuo tilto į šoną

Vaizdelis nuo tilto į apačią… Net kojas pakirto pažvelgus

Žvilgsnis atgal. Mes atėjom iš to debesies…

Šitas veikėjas pasitinka tik įžengus į vieną iš muziejaus pastatų. Ieva net krūptelėjo jį pamačius

O tai kasdienis šio gyventojo vaizdelis pro langą… Didingas… ir nykus tuo pat metu.

Šiaip pats muziejus ne itin įdomus, bet tiltą tai būtina aplankyti

Kai nelemtas rūkas prasisklaidė…

Grįždami užsukome pavaikštinėti į paplūdimį…

Kuriame aptikome apleistą mašiną. Ieva su Ruduku mėgino patekt į vidų – nesėkmingai.

Rudukas kapi visad savame stiliuje Traukė akmenis ir nešė juos man.

Kartingai – smagus laisvalaikio praleidimo būdas

Eugenijus — Sat, 04 Jul 2009 11:53:55 +0000

Vakar kaip žadėjom taip ir padarėm – nuvažiavom ant kartingų palakstyti Dar Ingą pasikvietėm ir nulėkėm. Kadangi diena buvo šiokiadienis tai trasoje ir sukomės trise. Tai ir gerai ir blogai. Gerai todėl, kad visiems mums tai buvo pirmas kartas ir mažiausiai norėtųsi, kad koks „ąsas“ maišytųsi ant kelio. O blogai dėl to, kad … nebuvo man lygių priešininkų. Ievą aplenkiau keturis kartus, o Ingą tris… bučiau ir ketvirtą kartą aplenkęs, bet laikas baigėsi.

Už 38×2 eurus gavom du šalmus ir pusvalandį laiko pasivažinėjimui. Pradžiai tarpusavyje papurkštavom, kad oi kiek mažai tas pusvalandis, bet eigoje paaiškėjo, kad jo daugiau nei pakanka.

Nemaniau, kad mano galva tokia didelė, prireikė net XL dydžio šalmo

Prieš ten važiuojant truputį abejojau ar man patiks tos mažos mašinytės… Bet pradėjus važinėt abejonės greit išgaravo Su paprasta mašina taip nesijaučia greitis, o čia lekibe baimės,kad kas pasimaišys ar kad apsiversi,nes tai praktiškai neįmanoma. Galima sakyti stabdžių praktiškai nenaudojau tik gazą ir iki dugno Tad kiekvienas posūkis buvo kaip čiuožykla. Super!

Ieva dėl savo dryžuoto megztuko buvo staigiai praminta Tony the Tiger

Sakėm dar sykį reiks tenai nuvykt tik dar būtinai reikia Žilviną pasikviesti bo su moteriškėm truputį nuobodoka…

Maksimalus mano greitis buvo 56 km/h, vidutinis 52 km/h, o 750 metrų trasą Įveikiau per 48 sekundes.
Nepamanykite, kad aš giriuosi Tiesiog reik atsižymėt,nes tą lapą su rezultatais galiu greit pamest.
O gal Jūs kas esat buvę ir pamenate savo rezultatus?