20 metrų ilgio virvinis tiltas pakibęs virš 30 metrų bedugnės. Kiekvienas turim savo “bedugnę”, gal kažkam 30 metrų ir nėra labai daug, bet man, kaip matosi iš video jų užteko per akis

Tiltas randasi Šiaurės Airijoje.

Sekančią diena po “imtynių” su Clara važiavom į Killarney patyrinėti Ross pilies apylinkių. O tyrinėti pasirodo nebuo ką, na beveik. Nežinia kur vedantis takelis nesugundė, čia matyt vakarykštis kopimas į kalną kaltas, tai pasivaikščiojom aplink pilaitę.

Pasigrožėjom kraštovaizdžiais.

Matėm nuomojamas valtis, bet kai sugrįžau su pinigais iš mašinos jų jau nebebuvo [...]]]> Sekančią diena po “imtynių” su Clara važiavom į Killarney patyrinėti Ross pilies apylinkių. O tyrinėti pasirodo nebuo ką, na beveik. Nežinia kur vedantis takelis nesugundė, čia matyt vakarykštis kopimas į kalną kaltas, tai pasivaikščiojom aplink pilaitę.

Pasigrožėjom kraštovaizdžiais.

Matėm nuomojamas valtis, bet kai sugrįžau su pinigais iš mašinos jų jau nebebuvo O taip norėjosi prisimint irklavimo įgūdžius… Prie kranto stovėjo tik kelios motorinės valtys su dieduliais. 15 eurų pirmyn ir atgal į už pusantro kilometro esančią salą. Galima žinoma buvo eit į pilį aplankyt muziejų (6 eurai žmogui), bet ką su Ruduku daryt? Nutarėm plaukt.

O kas saloje? Seno vienolyno griuvėsiai – tiesa, šviežiai atrestauruoti.

Viename iš pastato griuvėsių radom akmeninį kryžių. Jis čia pats autentiškiausias – rastas ežero dugne, nuskilo eilinio antpuolio ( ~1200 metais) metu.
Šventose vietose įprasta palikti pinigėlių.
“-Ieva, turi centų?
-Nea…
-Tai eik prisirink ”
Žinoma juokavau.

Labiau už vienuolyną mums patiko pats buvimas saloje. Tas suvokimas, kad nėra nė vieno žmogaus aplink ir kad mes čia tik dviese, pasitaisau – tryse, nuostabus. Jokio šurmulio, jokių pašalinių garsų tik čiulbantys paukščiai, byzgiantys vabzdžiai… Lygiai tą patį turėjo girdėti vienuoliai.

Sala ne tokia ir maža. Praleidome joje visą pusvalandį. Būtume ir daugiau, bet tiek buvo valtininko atmatuota.

Rudukas kaip visada užsiėmė dailiuoju plaukiojimu

Ir taškymusi…

Pilis Ross iš salos

Sekančią dieną planavom važiuoti prie jūros, bet jau buvom sotūs visu tuo važinėjumusi… Tad važiavom į miestą… shopintis

Kaip tarėm taip padarėm, sekmadienį patraukėm į Millstreet’ą, supervisor’iaus išgirto kalno žiūrėt. Atvykę į miestelį radom daug info apie patį Clara kalną, bet kaip ant jo patekt informacijos tikrai stigo. Vos ne du kart apvažiavom jį tikėdamiesi rasti kokią nors aikštelę mašinai ir grįstą takelį į kalno viršūnę. Nieko panašaus neaptikę kalionę paįvairinom [...]]]> Kaip tarėm taip padarėm, sekmadienį patraukėm į Millstreet’ą, supervisor’iaus išgirto kalno žiūrėt. Atvykę į miestelį radom daug info apie patį Clara kalną, bet kaip ant jo patekt informacijos tikrai stigo. Vos ne du kart apvažiavom jį tikėdamiesi rasti kokią nors aikštelę mašinai ir grįstą takelį į kalno viršūnę. Nieko panašaus neaptikę kalionę paįvairinom vietinių fermų, įsikūrusių kalno papėdėje tyrinėjimu. Galiausiai užtikom kažkokį kuklų stendą.
Palikom mašiną kalno papėdėje esančiame miestelyje, kuris pasirodo buvo tas pats Millstreet’as tik iš kitos pusės

Štai tas tolimesnis kalnas, paskendęs rūke ir buvo mūsų kelionės tikslas. Nežinau ar būtum ryžęsi kopti į jį jei tai iškart būtume žinoję

Jokio akmenim grįsto takelio taip ir neradom…

Iki pat kalno viršūnės žygiavom siauručiu atrodo tik lietaus vandens praskalautu takeliu.

Kiek bežygiavom kalnas nelabai norėjo artėti… Bet bent jau jo viršūnėje esantį kryžių galima buvo įžiūrėti, kurio nuotraukoje deja dar nesimato

Mes atėjom iš už to miško esančio miestelio, o pats miškas taip pat ant kalno… Sumoje įveikėm tris kalnus, kurie vienas už kitą didesni.

Ant pasaulio krašto

Ir štai po dar kelių prakaito litrų kelionės tikslas – kryžius pačioje kalno viršūnėje. Kalno aukštis 425 metrai.

Įsiamžinam…
Aš su Ruduku

Ieva… ir vėl Rudukas, kuris beje kaip tik vagia Ievos mineralinio vandens buteliuką

Vaizdai nuo kalno mažai kuo skyrėsi nuo tų, kuriuos matom skrendant lėktuvu… Geras jausmas.
Supranti koks iš tiesų yra menkas tas žmogėnas…

Nusileisti buvo žymiai lengviau, tik reikėjo atidžiau po kojom žiūrėt idant kūliais nenusiristum.
Pavargom tai nežmoniškai, kažkaip nesitikėjom tokio didelio pasivaikščiojimo, Rudukas matomai irgi, nes tik įšokęs į mašiną atsigulė ant mano striukės ir susiruošė miegot O stebukle! Rudukas pavargo! Netgi grįžus namo jis iškart nukiūtino miegot, nereagavo nei į žodį kamuoliukas, nei į pagaliukas, nei į kitus “raktinius” žodžius. Retas vaizdelis….

Antra kartą tikrai nebesinorėtų lipt į šį kalną, bet kietiems tikrai rekomenduoju. Geri įspūdžiai garantuoti

View Larger Map

Geras oras + Išeiginė = Kelionė Būtent tokia formule pasinaudojom vakar Gougane Barra tai labai šventa vieta. Tarp niūriai stūksančių kalnų randasi nedidelis ežeriukas, o tame nedideliame ežeriukyje nedidelė sala, o toje nedidelėje saloje nedidelė koplytėlė ir daug visokių šventų šaltinių ir medžių. Kažkas įdomaus.

Pasikinkę Garmin’ą patraukėm į kelionę. Pusiaukelėje [...]]]> Geras oras + Išeiginė = Kelionė
Būtent tokia formule pasinaudojom vakar Gougane Barra tai labai šventa vieta. Tarp niūriai stūksančių kalnų randasi nedidelis ežeriukas, o tame nedideliame ežeriukyje nedidelė sala, o toje nedidelėje saloje nedidelė koplytėlė ir daug visokių šventų šaltinių ir medžių. Kažkas įdomaus.

Pasikinkę Garmin’ą patraukėm į kelionę. Pusiaukelėje akį patraukė keistas vandens telkinys, kurio paviršiuje matėsi seni kelmai ir akmenys. Įdomus reginys Greičiausiai užtvenkus upę buvo užlietas miškas… čia aš šiaip spėlioju.

Per tas 10 minučių kurias praleidom vaikščiodami, saulę pakeitė tamsūs pikti debesys ir šlabdriba, kuri mane išgasdino ir vos nepasukom atgalios…

Bet po dar 10 minučių viskas dingo kaip nebuvę – Airija. Visi keturi sezonai per vieną dieną

Kol tie debesys sklaidėsi mes pamanėm, kad nebeverta važiuoti į gamtą ir geriau aplankysim netoliese esančią, kiekvieno berniuko svajonę – alavinių kareivėlių fabriką

Bilietų pirkti nereikėjo, galima buvo pavaikščioti po patį fabrikėlį, kuris pasirodė vis dar veikiantis, bet labai nedidelis. Liejimo krosnys stovėjo atšalusios ir vienintelis aktyviai besidarbuojantis žmogus buvo ši – moteris dailininkė

Kur kas įdomiau buvo paveizėti į gift shop’e parduodamus šachmatus ir kareivėlių armijas. Tiesa kainos tai tokios visai ne vaikiškos buvo… Pvz šie šachmatai kainavo 600 eurų… čia su nuolaida, prieš tai kaina buvo 900

Kiti kiek pigesni… po 300 – 400 eurų.

Paprastus kareivėlius pardavinėju po vieną. Kaina svyruoja nuo 5 iki 70 eurų priklausomai nuo dydžio.

Atsiminimui įsigijom šokantį Leprikoną su pinigų kapšeliu ir patraukėm toliau į Gougane Barra, nes oras buvo visai pasitaisęs. Kadangi išklydom iš pagrindinio kelio tai Garminas nutarė mus pavežioti po Airijos “užkulisius”. Prisipažinsiu, vienu tarpu buvo netgi kraupoka pasidarę

Važiuoji, kas šonuose nieko nesimato, kas priekyje irgi nelabai, nes keliukas vingiuotas. Beje Airijoje NĖRA žvyrkelio, visi keliukai asfaltuoti, nors per vidurį kažkaip prasimuša žolė

Pavasarinis upelis…

Išnirus iš už eilinio posūkio užtikom tris draugus besispitrijančius į mus

Buvo truputį nejauku, nežinojau kaip jie reaguos į mano inkiliuką Bet buliukai pasirodė supratingi ir turistus mielai praleido. Trumpas video.

Dar dešimtis kilometrų ir prieš mus atsivėrė  kelionės tikslas- Gaugane Barra Net palengvėjo nuo vaizdo , nes visi tie “žvyrkeliai” ir maksimalus 40km/h buvo jau gerokai įgrisę.

O čia ir pati koplytėlė…

Šventas šulinys iš kurio mudu “atsigėrėm”… Jokios palaimos nepajutau, matyt reikia būt tikinčiu, kad pajustum. Bet jei pradėsiu netikėtai kūsti tai bent žinosiu kam “dėkot”.

Šventas medis į kurį prašoma nekišti monetų Pirmą sykį matau tokį dalyką

Šioje vietoje buvo išventintas pirmas Cork’o Bishopas ar kažkas pan.

Turbūt vienas garsiausių Airijos tualetų. 1988 ir 2002 laimėjęs sidabrinį “medalį” tualetų apdovanojimuose. Nežinojau, kad dar ir tokių būna

Rudukas irgi “pasišventino” palakdamas iš sveikatos šaltinio

Bet apskritai tai ten buvo per daug va štai tokių nemalonių – šuniukus diskriminuojančių ženklų. Būtent dėl to ši vieta išbraukiama iš lankytinų vietų, nors tenykštis pasivaikščiojimų takas atrodė tikrai patraukliai…

Po to pasukom atgalios ir jau normaliu keliu parkūrėm namolio

Vakar diena (beje kaip ir šiandien) buvo tiesiog nuostabi. Termometras rodė 10 laipsnių šilumos, vėjelis visai menkutis, plieskia saulutė… Nenuostabu, kad Ieva atsiprašė nuomokyklos. O ka veikt tokią gražią dieną? Visi aplinkiniai parkai jau išvaikščioti tad nutarėm apvažiuoti Ring of Dingle. Išvažiavom apie dešimtą ryto, grįžom septintą vakare. Sumoje įveikėm daugiau nei 350km. Sprandą [...]]]> Vakar diena (beje kaip ir šiandien) buvo tiesiog nuostabi. Termometras rodė 10 laipsnių šilumos, vėjelis visai menkutis, plieskia saulutė… Nenuostabu, kad Ieva atsiprašė nuomokyklos. O ka veikt tokią gražią dieną? Visi aplinkiniai parkai jau išvaikščioti tad nutarėm apvažiuoti Ring of Dingle.
Išvažiavom apie dešimtą ryto, grįžom septintą vakare. Sumoje įveikėm daugiau nei 350km. Sprandą dar šiandien skauda Tiesą pasakius Ring of Dingle buvo labai išgirtas ir kai kas tvirtino, kad jis netgi gražesnis už Ring of Kerry, bet man taip nepasirodė… Kerry maršrutas pasirodė kur kas įspūdingesnis…

Ring of Dingle garsėja savo nepakartojamai gražiais ir jaukiais paplūdimiais. Štai pirmasis pasitaikęs mūsų kelyje. Nežinau ar dėl kalno ar dar dėl ko, bet paplūdimyje nebuvo nė vėjelio, rodės gali tuoj pat išssirengt ir degintis…

O čia jau pakeliui į Connor’o perėją. Pamažu siauru keliuku kilom į prieš tai iš tolo matytus snieguotus kalnus. Vaizdas iš viršaus buvo užburiantis…

Keliukas kuo toliau tuo labiau siaurėjo. Gerai, kad nesutikom nieko iš priešais.

Akivaizdu, kad žiema iš kalnų dar nepasitraukė

Vaizdas nuo pačio Connor pass viršaus…

Nusileidus iš kalnų į apačią pagaliau pasiekėm patį Dingle miestelį. Nedidukas, švarus ir labai spalvingas miestukas

Iš Dingle’o patraukėm Slea Head Drive siūlomu maršrutu… Kitu matyt nelabai ir įmanoma nuvažiuot
Ne už ilgo privažiavom prieš istorinius daugiau nei 4000 metų senumo avilius. Žinoma jie atretauruoti ir t.t. Bet atrodė tikrai įdomiai.

Įdomiausia tai, kad jie suręsti iš palaidų niekaip tarpusavyje nesutvirtintų plokščių akmenų…

Kaip laikosi sienos aš dar galiu suprast, bet kokiu principu laikosi stogas tai man nedaeina

Aviliai tikrai nemenki, spėliojom kokio dydžio turėjo būt bitės ir kiek ten medaus turėjo tilpt… Ar tikrai medaus?

Dar už kelių km privažiavom garsųjį upelį tekantį tiesiog per kelią

Kai pasukom namų link, pamanėm, kad pražiopsojom didijį banglentininkų pamėgtą paplūdimį… Bet kai iš už eilinio kalno išlindę išvydom šitą erdvų grožį net žandikauliai atvipo. Sakėm būtinai čia grįšim vasaros metu

Nuotabiausia tai, kad į šį paplūdimį laisvai galima važiuoti su mašina. Tik ženklas perspėja saugotis sauso smėlio, nes gali užklimpti…

Kažkas nerealaus lėkti paplūdimiu ant 100+ km/h o vėliau užtraukus rankinį piešti “saules”. Nesu aš mašinų draskymo mėgėjas, o juo labiau savo mašinos, bet čia nesusilaikiau Jausmas pasakiškas.

Dabar va sėdžiu ir galvoju, kodėl gi aš tuomet neišjungiau visu tu asr ir kitų velnių? Pusę įdomumo atėmė

Rudukas su Ieva savo ruožtu irgi siautėjo

Pasismaginę palūdimyje patraukėm tiesiai namo. Diena gavosi tikrai nusisekusi

Tokių skrydžių metu sėdžiu tiesiog prilipęs prie lango kaip koks darželinukas Nuostabūs, nepakartojami vaizdai, kūrių dėka ir apie skrydžio baimę pamirštu… Juk jei kas nutiks tai tiesiog minkštai pukštelsi į purius debesis…

Šiandien reikėjo nuvažiuoti į ofisą, gauti parašiuką ant vieno dokumento. Ofisas kaip neseniai sužinojau persikraustė į naują vietą. Kadangi ten niekad nebuvęs, nutariau pasinaudoti Garmino paslaugomis. Dar prie namų jį įsijungiau, kad nereiktų pakeliui krapštinėtis. Nelabai man jo reikėjo, bet su juo kažkaip saugiau ar užtikrinčiau kalyje jaučiuosi… Bet tik ne šį kartą [...]]]> Šiandien reikėjo nuvažiuoti į ofisą, gauti parašiuką ant vieno dokumento. Ofisas kaip neseniai sužinojau persikraustė į naują vietą. Kadangi ten niekad nebuvęs, nutariau pasinaudoti Garmino paslaugomis. Dar prie namų jį įsijungiau, kad nereiktų pakeliui krapštinėtis. Nelabai man jo reikėjo, bet su juo kažkaip saugiau ar užtikrinčiau kalyje jaučiuosi… Bet tik ne šį kartą
Visą kelią kol išvažiavau iš miesto jis siūlė važiuot kažkokiu mistiniu, visiškai nelogišku maršrutu… Griaut namų sienas, važiuot prieš eismą… Nurašiau tam klaidžiom Cork’o gatvelėms. Bet kai išsukau iš miesto ir privažiavau vieną didžiausių žiedinių sankryžų, Garminas matyt nutarė manimi galutinai nusikratyt ir primygtinai siūlė važiuoti TAIP:

Primenu, kad eismas Airijoje vyksta kaire kelio puse

P.S. O gal tai visai ne šposai? Gal tai tikslingas  technikos siekis atsikratyti žmogumi?

Kaip iš vakaro ir buvo suplanuota, patraukėm į Jardin des Plantes. Ten aplankėme Darvino muziejų. Tikrai patiko, nes tokio tipo muziejuje lankėmės pirmą kartą.

Eksponatai buvo tikrai įspūdingi…

O šitas vaizdelis priminė “Gyvųjų numirėlių” filmą

Ypač šitas. Atrodė tuoj sumauros ir nulėks savo keliais…

Mamutas. Spėju, kad [...]]]> Kaip iš vakaro ir buvo suplanuota, patraukėm į Jardin des Plantes. Ten aplankėme Darvino muziejų. Tikrai patiko, nes tokio tipo muziejuje lankėmės pirmą kartą.

Eksponatai buvo tikrai įspūdingi…

O šitas vaizdelis priminė “Gyvųjų numirėlių” filmą

Ypač šitas. Atrodė tuoj sumauros ir nulėks savo keliais…

Mamutas. Spėju, kad tai dirbtiniai griaučiai, bet atrodė vis vien įspūdingai

Iš Darvino muziejaus patraukėme į praktiškais šalimais stūksanti Nacionalinį Evoliucijos muziejų. Galybės eksponatų su išsamiais aprašymais, kaip kas vystėsi, nyko ir vėl atsirado ir t.t.

Nuo Eifelio bokšto, o taipogi ir nuo Triumfo arkos akis “badė” balti virš miesto ant kalno iškylantys kažkokios katedros kuorai. Pasirodo tai Sacre-Caeur Bazilika. Nutarėm aplankyti, juolab, kad Wikipedia žadėjo nuostabius miesto vaizdus nuo to kalno. Vaizdai normalūs, jau n kartų matyti, pati Bazilika graži. Buvom ir viduje – tas pats kaip ir kitur. Tik nelabai supratau, kodėl negalima buvo fotografuot… Kita vertus, nelabai buvo ką

Mano nedidelis asmeniškas patarimas būsimiems Paryžiaus lankytojams. Jokiais būdais pačiomis pirmosiomis dienomis nesiropškite į Eifelį, nes po to visos kitos miesto panoramos tiesiog nubalnksta

Po apsilankymo Bazilikoje nukurnėjom (vėl) į Eliziejaus laukus. Ievai trūks plyš norėjosi įsigyti kokią nors drapaną. Bet teko nusivilti, to kas jai patiko, nebuvo reikiamo dydžio.

O štai čia ta parduotuvė į, kurią norint patekti reikia atstovėti visai nemenkoje eilėje

Vakarop, grįžę iš miesto į “savo” rajoną užsukom į japonų ar tai kiniečių restoranėlį ir ten gana skaniai pavalgėm. Skanu tai skanu, bet iš pažiūrėjimo net nėjo pasakyti ką mes valgom. Per daug ir nesigilinom. Vnž tikro prancūziško maisto (spėju) taip ir nesuvalgėm per tas keturias dienas

Kelionė tikrai patiko, žinoma didžiausia įspūdį paliko Eifelio bokštas. Tai buvo pirma kelionė į šį nuostabų miestą, bet tikrai ne paskutinė. Galima bus ir dažniau nuskrist, nes jis pasirodo visai šalia. Skrydis trunka viso labo vieną valandą.

Užsiropštus į Triumfo arkos viršų mus pasitiko minia smalsuolių. Teko gana nemažai paplušėti norint prasibrauti link krašto Vaizdas tikrai SUPER. Labai gailėjausi, kad neturiu anei jokio trikojo, nes rankomis nulaikyti fotoparatą fotografuojant naktš tai ne juokas… Eliziejaus laukai naktį.

Prie viso naktinio Paryžiaus grožio prisidėjo ir nuostabiai apvali pilnatis. [...]]]> Užsiropštus į Triumfo arkos viršų mus pasitiko minia smalsuolių. Teko gana nemažai paplušėti norint prasibrauti link krašto Vaizdas tikrai SUPER. Labai gailėjausi, kad neturiu anei jokio trikojo, nes rankomis nulaikyti fotoparatą fotografuojant naktš tai ne juokas…
Eliziejaus laukai naktį.

Prie viso naktinio Paryžiaus grožio prisidėjo ir nuostabiai apvali pilnatis. Rodžiau pinigėlį. Tiesa truputį per didelį, nes būnant Paryžiuje apskritai pamiršau, kad be eurų dar egzistuoja ir centai

Ypatingai sunku buvo prasibrauti prie tos pusės iš kur galima matyti Eifelio bokštą, o ir besitaikaint vis kažkas trukdė ir pastoviai stumdėsi. Teko gyvą galybę netikusių kadrų pripyškint. Bet šis tas gavosi

Šiek tiek iš toliau…

O kai prasidėjo “Sparkling’as” tai visus kaip magnetu į vieną pusę sutraukė. Vaizdas tikrai įspūdingas, turbūt dar geriau atrodytų būnant kur nors netoliese jo… Bet jau jėgų nebuvo kur nors krutintis.
Čia geriausia ką pavyko “nutraukti”. Truputį primena kažkokį robotą ar tai gigantišką ateivį

Atsigėrėję naktinio miesto grožybėmis susiruošėm namo, bet einant link metro nutarėm dar nuvykti ir “paveizėt” į Mulen Ružo “gryčią”. Dieną dar kalbinau Ievą nueiti į Mulen Ružo šou. Pigiausias kainuoja 90 eurų žmogui, bet Ieva visai nesunkiai mane atkalbėjo – užteks ir youtubės smalsumui patenkinti

Pakeliui į Mulen Ružą aptikom gigantišką sex shopą – užėjom. Jis tikrai gigantiškas! Galybės visokių įrankių ir “žaisliukų”. Sakiau reik būtinai ką nors įsigyt, bet Ieva pas mane labai jau konservatyvi

Toje pačioje gatvelėje jau traukiant link namų aptikom ir Sekso muziejų… Labai tingėjau ten eit, bet buvau nutemptas. Gal ir nieko, visokių juokingų daikčiukų prisižiūrėjau

Ką čia bepridursi – drūtas… vyriokas

Viename paskutinių aukštų užtaikėm į neįprastą restoraną…

Patiekalai pasitaikė tikrai gan “gurmaniški”

Baldai – “subalansuoti tik moterims”, bet tinka ir vyrams (spalvotiems)

Na, o po to staigiai šovėm namo – į lovą.
Jau iš vakaro prisiekiau ir sau ir Ievai, kad ryt važinėsime tik METRO ir daugiau jokių vaikščiojimų pėsčiomis!

Tik atsikėlę patraukėm į iš vakaro suplanuotą Grand Palais. Wikipedia žadėjo, kad ten bus parodos ir muziejai…

Vakar praeidami Eliziejaus laukais jį pastebėjom, bet veiksmo prie jo trūkumas mūsų artyn nepritraukė, o pasirodo ne be reikalo… Nuvykę prie jo aptikome – nieko. Jis tiesiog neveikė. Galima buvo tik per BT į telefoną [...]]]> Tik atsikėlę patraukėm į iš vakaro suplanuotą Grand Palais. Wikipedia žadėjo, kad ten bus parodos ir muziejai…

Vakar praeidami Eliziejaus laukais jį pastebėjom, bet veiksmo prie jo trūkumas mūsų artyn nepritraukė, o pasirodo ne be reikalo… Nuvykę prie jo aptikome – nieko. Jis tiesiog neveikė. Galima buvo tik per BT į telefoną parsisiūsti  pasakojimų apie jį – tą ir padariau. Dar pro plyšiuką pavyko nufotografuoti įspūdingąjį stogą. Pasirodo Grand Palais vienintelis pasaulyje statinys, kuriame panaudotos tokios plieno, stiklo ir betono proporcijos. Kokios jos pasakojime nebuvo pasakyta

Pavartę žemėlapį…

…nusprendėm patraukti link Hotel des Invalides.

Kaip ir buvo sakyta, radom patranką…

Daug patrankų Didesnių…

Ir mažesnių…

Įmantrių binoklių O bendrai paėmus nieko labai ypatingo.

Kas patiko tai Napoleono kapas. Tikrai įspūdingai atrodė toks masyvus raudono granito luitas…

Po Invalides paupiu patraukėme prie Noterdamo katedros. Ten mus pasitiko minios balandžių, naglų balandžių

Ir žinoma galybė žmonių.

Iš vidaus katedra per daug nesužavėjo. Uždegėm su Ievute žvakutes, davėm vienuolei centų, už papildomus 3 eurus pažiūrėjom katedros lobius…

Ir išėjom lauk – stovėt į kitą eilę – lipimui į katedros viršų. Eilė pasitaikė nemenka… Teko palūkėt ištisą valandą. Gerai, kad buvo šitas veikėjas tai biški prablaškė Kada vėliau įdėsiu filmuką su juo.

Na o ką viršui? Nieko. Tas pats kaip ir visur. Kažkaip po Eifelio visi tie bokštai nebeįdomūs pasidarė

Nors šitie katedros gyventojai tai tikrai labai patiko Priminė seniai matytą siaubo filmą apie gargoyles.

Po to tuo pačiu paupiu patraukėme toliau į Jardin des Plantes (Nacionalinės istorijos ir gamtos muziejus). Nuogastavom, kad nebedirbs, nes jau buvo apie penkias vakaro. Bet mūsų laimei dirbo! Deja aš užsimaniau į šalia esantį tualetą (automatinį)… Ir… Užstrigaus ten Ne durys atsidarinėjo, bet vanduo rankoms nusiplauti piktybiškai nebėgo, o iš tokios vietos jų neplovęs aš negalėjau išeiti… Bet teko, nes jis taip ir nepasirodė. Susinervinau, o išėjus dar ir Ieva sunervino pranešdama “džiugę” žinią, kad Jardin des Plantes uždarė.. Na nusprendėm aplankyti ją sekančią dieną.

Kadangi šiai dienai visi muziejai mums jau buvo uždari dėl pasibaigusio darbo laiko tai patraukėm atgal į centrą link Eliziejaus laukų ieškodami kokios nors kavinukės kur galėtume praleisti laiką iki kol sutems. Norėjom dar sykį pakilti į Triumfo arką ir padaryti naktinio Paryžiaus nuotraukų. Pakeliui aptikom “free to join” šokių konkursą. Na šokti aš nemoku tad tiesiog pasigrožėjom šokiu.

Vakarėjant pasiekėm jau pažįstamus Eliziejaus laukus.

Jautėsi akivaizdus pagyvėjimas. Buvo ne tik tokių publikos linksmintojų…

Bet ir visokių apsimetėlių traukuliuotais invalidais. Tikrai šlykštus vaizdelis. Apsimetinėjo žinoma visokie čigoniško gymio individai… Kas keisčiausia žmonės jiems duodavo ir netgi gana dažnai.
Tuo tarpu šiai nusižeminusiai būtybei nieks nieko nedavė… Stebėjau gal 10 ar 15 minučių, kol Ieva į parduotuvę įsliuogus buvo. Pagailo kažkaip. Daviau.

Po to kai Ievos smalsumas buvo patenkintas patraukėm tiesiai į Triumfo arką. Ką ten pamatėm įdėsiu ryt dieną, bo dabar reikia eit migiaus – ryt į darbą

Taigi metę paskutinį žvilgsnį į Luvrą

nutarėm Eliziejaus laukais patraukti į Triumfo arką. Iš pažiūros atrodė iki jos ranka paduot… Ėjom ėjom, o ji nė kiek neartėjo. Spėjom ir išalkt ir ištrokšt… Tad nuėję daugiau nei pusę kelio užsukom į pirmą pasitaikiusę kavinę pavadinimu “Madrigol”. Truputį įtartina pasirodė, kad savo [...]]]> Taigi metę paskutinį žvilgsnį į Luvrą

nutarėm Eliziejaus laukais patraukti į Triumfo arką. Iš pažiūros atrodė iki jos ranka paduot… Ėjom ėjom, o ji nė kiek neartėjo. Spėjom ir išalkt ir ištrokšt… Tad nuėję daugiau nei pusę kelio užsukom į pirmą pasitaikiusę kavinę pavadinimu “Madrigol”. Truputį įtartina pasirodė, kad savo meniu jie nerašė kainų… Pasirodo ne be reikalo – čia išgėriau brangiausią alaus bokalą savo gyvenime (11eurų). Skonis neypatingas – kaip ir viso kito, pigesnio Heinekeno.

Atsipūtę patraukėm toliau ir neilgai trukus pasiekėm kelionės tikslą.

Susimokėję berods 8 euriukus patekom į vieną iš arkos “kojų”. Tokiais štai sraigtiniais laiptais kilom į viršų. Ilgo lipimo į viršų metu mąsčiau apie aukštį į kurį kylu. Taip nejauku pasidarė… O jei laiptai ims trupėti nuo mano svorio? O žemės drebėjimas? Į apačią vos vos išdrįsau pažiūrėt

Užsiropštus tai baisu jau nebebuvo. Labai saugiai viskas padaryta. Net ir norint vargiai ar pavyktų nusibaladot į apačią. Vaizdas tiesiog nuostabus. Eliziejaus laukai iš kitos pusės.

Pažvelgus į kitą pusę matome Šarlio de Golio laukus (?) ir horizonte plytinti La Defense su jau anksčiau aprašyta Grande Arche.

Iš kitos pusės mus pasitinka didingasis Eifelio bokštas… Įmetęs porą eurų į šalia stovinčius žiūronus apžvelgiau trečiąjį jo aukštą ir ten tūnančius drąsuolius. Man net žiūrint silpna darėsi…

Atsižiūrėjus lig soties Paryžiaus nutarėm netempti gumos ir šiandien pat užkilti į eifelio bokštą, juolab oras tam labiau nei tinkamas.
Airijoje Fiat 500 tenka pamatyti kokį kartą į mėnesį, mat čia karaliauja Mini’ai. Bet va paryžius jais tiesiog knibžda Atsižiūrėjau lig soties šitų juokingų mažylių

Nuo Triumfo arkos Eifelis atrodė čia pat, bet teko visai nemažai pakulniuot kol jį pasiekėm.

Pakilimas į antrą aukštą 8, į trečią 13. Kilom žinoma į trečią. Antrame aukšte nori nenori reikia persėsti. Čia vaizdas iš antro aukšto. Triumfo arka buvo baisu, bet greit apsipratau, bet čia… tik po kelių minučių dvejonių linkstančiom kojom priėjau prie krašto… Per arti praeinantis žmogus man iškart sukeldavo paniką Na neisterikavau, bet nedaug trūko

Visa laimė, kad grindys iš pažiūros buvo labai tvirtos tad įsidrasinęs nupyškinaus “Ivalidų” rūmus (Palais des Invalides)

Atėjus metui kai reikėjo kilt į trečią aukštą su didžiausiu siaubu teko pastebėt, kad liftai su STIKLINĖM sienelėm. Užkilau įsikniaubęs Ievai į petį, strapaliojantį lifto viduryje mažametį galvojau pasmaugsiu savomis rankomis.
Užkilus į patį viršų teko maloniai nustebti. Trečias aukštas įstiklintas – apatinė jo dalis. Norindtieji Galėjo ulipti į neįstiklintą baloną. Kiek nusiraminęs nutariau lipti į neįstiklintą – juk to čia ir atvažiavau. Pasijutau didvyriu liūtaširdžiu stebėdamas vieną rusaitę, kuri dar labiau nei aš bijojo aukščio

Po penkių minučių visa baimė kažkur stebuklingai išgaravo! Buvo tiesiog nuostabu būti tokiame aukštyje ir nebijoti Ten pat viršuje pardavinėjo šampaną. Pamaniau reik atšvest savo pergalę prieš aukščio baimę, bet pamatęs kainą (10) nutariau tai padaryti ant žemės

Nuostabiai atrodė beveik ką tik lankyta Triumfo arka. Dabar ten patirta aukščio baimė atrodė tiesiog juokinga

Luvras…

Leidžiantis liftu atgal aš jau nieko nebijojau ir drąsiai sau žiūrėjau pro langą Negalėjau savimi atsistebėti. Antrame aukšte belaukiant lifto aptikom laiptus vedančius į pirmą aukštą. Dar ant žemės būdamas ir stebėdamas tuos kelis išdrįsusius jais lipti Dievagojausi, kad jau aš tai tikrai NElipsiu, bet po Ievos paraginimo pamaniau, o kodėl gi ir ne. Pakeliui vos infarktas neištiko aptikus šį “gražuolį”. Tik pamatęs siluetą pamaniau, kad čia koks nelaimėlis nusivertė nuo laiptų ir užsimušė

Lipant toliau aptikom tokių ir daugiau

Vienas jų netgi “vairavo” liftą

Nusileidę į apačią patraukėme atgal į viešbutį. Dar buvo šviesu ir buvo galima ką nors nuveikti, bet deja tam nebebuvo jėgų. Aš net apie važiavimą metro nenorėjau galvot tad sėdom į pirmą pasitaikiusį taksi. Jie čia nėra brangūs, netgi pigesni nei Airijoje. Berods 89 centai už kilometrą. Airijoje 1.05 euro plius dar mokestis už papildomą žmogų.
Tą vakarą nusprendėm, kad kavinių jau mums gana ir pasiėmėm po amerikietišką picą iš šalia esančios picerijos. Besisotinant buvo prieita bendra išvada, kad internete šią piceriją gyrė be reikalo. Valgyt galima, bet skonis… Vnž būna geresnių
Va teip va ir baigėsi antra viešnagės diena Paryžiuje – eiliniu Fail kas liečia mitalą

Šios dienos tą pačią dieną net neaprašinėjau, nes grįžęs į viešbutį absoliučiai neturėjau jėgų niekam… Net alui. O kas mane artimiau pažįsta tai tikrai dabar suprato koks buvau pavargęs Tiesą nusnūdus/pasivarčius lovoje jėgų atsirado – tik alui.

Tą dieną užkandę išgirtus (be reikalo) viešbučio pusryčius patraukėm į šalia esančią traukinių [...]]]> Šios dienos tą pačią dieną net neaprašinėjau, nes grįžęs į viešbutį absoliučiai neturėjau jėgų niekam… Net alui. O kas mane artimiau pažįsta tai tikrai dabar suprato koks buvau pavargęs Tiesą nusnūdus/pasivarčius lovoje jėgų atsirado – tik alui.

Tą dieną užkandę išgirtus (be reikalo) viešbučio pusryčius patraukėm į šalia esančią traukinių stotį ir nubildėjom į St.Lazare miesto centre. Verta paminėti, kad važiavome zuikiu. Na bilietus mes nusipirkome, bet va kur pažįmėti tai taip ir neradome… Tuo klausimu tardžiau šalia sėdintį indusą, tai anas sakė, kad viskas su mano bilietėliu gerai. Nepatikėjau, bet tuom kart nuramino.

Pirmas mūsų lankytinas objektas buvo arčiausiai St.Lazare stoties esantis Nacionalinis Operos pastatas.

Gėrėdamiesi apėjom visą. Pakeliui aptikom idilišką pilkųjų miesto guventojų draugiją

Susimokėję berods 8 euriukus patekom į vidų. Žandikaulis tiesiog atkaro stebint visą tą grožį ir prabangą…

Net dabar, man pačiam žiūrint šias foto nesitiki, kad tai mano paties daryta Apskritai, visa ta išvyka man kaip koks sapnas…

Pačios didžiosios operos salės taip (deje) ir nepavyko pamatyti mat ten vyko kažkokia repeticija ar dar koks velnias…

Iš ten pieškomobiliu, su žemėlapiu rankose patraukėm tiesiai į Paryžiaus perlą – Luvrą. Pakeliui dar pasistiprinom… ir vėl pasitaikė kažkokie keisti ir sprangūs ne pirmos jaunystės sumuštiniai. Ma jį velnias. Svarbu skrandį užkimšo. Priėję prie Luvro šono net ne iškart susivokėm, kad šitas gigantas ir yra mūsų tikslas.

Pasinaudojau kažkieno duotu, prieš kelionę (bloge), pasiūlymu susidaryti planą kur eiti ir ką žiūrėti idant negaišt laiko bet kur. Taip ir padarėm. Nusprendėm aplankyti tik pačius garsiausius eksponatus. Truputį apmaudu buvo kai kuriuos kambarius tiesiog perskrieti, be ką padarysi…
Pažįstat šitą ponią?

Neilgai trukę aptikom patį iškiliausią eksponatą

Psichė ir Kupidonas…

Neretai už pačius eksponatus įspūdingiau atrodydavo lubų papuošimai…

Tapybos mėgėjams… Aš ir Ieva ne tokie, tad teko tiesiog per daug nesigilinant “prabėgt” pro šalį.

Pro šį prabėgti nepavyko…

Minia sulaikė

Viena paskutinių aplankytų vietų – Napoleono apartamentai. Vėl gi iš susižavėjimo atvipusiais žandikauliais dairėmės aplinkui… Bandžiau įsivaizduoti Tą “mažiulį” gyvenantį tokioje prabangoje. Nepavyko. Vaizduotė man jį nupiešė tupintį savo palapinėje ant aukšto kalno ir su patarėjais stebintį apačioje vykstantį mūšį

Valgomasis.

Žinoma buvo ir daugiau garsių eksponatų… ir nuotraukas aš jų turiu, bet pamaniau, kad geriau nuvykę patys juos gyvai pažiūrėsit. Nėr čia ko gadint Jums būsimo malonumo

Pirma diena Luvru neužsibaigė. Po to dar aplankėme pora “objektų” bet apie tai kitą kartą.

Arba tiksliau pusdienis. Te nesuklaidina Jūsų, naudojamas esamasis laikas, mat rašiau tos pačios dienos (03-09-2009) vakare.

“Per Google maps Paryžius daug gražesnis” – tariau sau skrisdamas tiesiai virš jo. Atpažinau jį tik iš Senos upės. Apie Šarlio de Golio oro uostą teko skaityti negerų atsiliepimų, kad jis klaidus, didelis ir nesuprantamas, bet [...]]]> Arba tiksliau pusdienis. Te nesuklaidina Jūsų, naudojamas esamasis laikas, mat rašiau tos pačios dienos (03-09-2009) vakare.

“Per Google maps Paryžius daug gražesnis” – tariau sau skrisdamas tiesiai virš jo. Atpažinau jį tik iš Senos upės. Apie Šarlio de Golio oro uostą teko skaityti negerų atsiliepimų, kad jis klaidus, didelis ir nesuprantamas, bet man jis pasirodė normalus – kaip visi. Tiesa lagaminų teko palūkėti kokį pusvalandį… Gal dėl to, kad atvykom anksčiau nei planuota.
Belaukiant lagaminų stebėjau žmones. Galybė ir galybė tamsaus gymio žmonių. Maniau tik oro uoste, bet kur tau… Vėliau vaikštant po miestą tik kur nekur pavykdavo pamatyt “baltą” žmogų – prancūzą. Dabar jau nesu rasistas, nesu ir nacionalistas, bet tiesą pasakius tas vaizdas man nelabai patiko…
Taksistas žinoma irgi buvo “tamsus”. Vežė mus lėkdamas ant 150-160 km/h, būtų dar greičiau pavėžėjęs, bet jam trukdė kiti “besivelkantys”… Aš taip pasvarsčiau. Vairuotojas panašus į arabą… arabas t.y. musulmonas nudaigojęs kitatikį – užsienietį keliauja tiesiai į rojų pas Alachą… Matyt iš čia ir visas jo beatodairiškumas.

Viešbutis tikrai liuks. Malonus receptionist’as, wi-fi kiekviename kambaryje. Kambariai nors ir nedideli, bet tvarkingi ir jaukūs.

Kadangi jau buvo vakaras tai patraukėm į La Defence – Grande Arche pažiūrėti. Nuo viešbučio tai randasi kokiu 7km atstumu… Bent jau tiek rodė Garmin’as. Ėjom pėsčiomis idant pamatytume tikrąjį Paryžių. Genėtinai nustebino ištisi “miškai” ant stogų. Turėtų būt visai smagu tokiame name gyventi

O vėliau prajuokino štai tokios smėlio dėžės… šunims Šiaip mintis nieko, bet maniškis Rudukas vargu ar ten darytų.

Galiausiai gerokai įšilę ir kiek nusiplūkę pasiekėme garsųjį La Defense rajoną…

Ir kaip gi La Defense be savo garsiosios Arkos. Gaila, bet į viršų neužsikėlėm, nes darbo laikas nuo rugsėjo pirmosios tik iki 19.00… Teks dar syk ten pėdinti.

Tas kylančių liftų vaizdas tai mane truputį šokiravo. Per aukštai ir tos stiklinės lifto sienelės… Brrrr… Jei kilsiu tai kilsiu tik užsimerkęs.

Šalia styrojo Guliverio pamestas nykštys…

Po tokio nemenko pasivaikščiojimo pakankamai stipriai išalkom. Tad parėję į savo viešbučio rajoną užėjom į pirmą pasitaikiusią kavinę. Baltas kvietinis alus tikrai gardus, bet va maistas…
Ievai atnešė sudegusias bulves su žiauriai perkepta vištos koja, o aš gavau… faršo su žaliu kiaušiniu ant viršaus… Vos nesupykino.

Greičiausiai išalkęs per skubėjimą perskaičiau – Tortured beef. Pamaniau, kad tai plaktuko pagalba kankintas jautienos šmotas dar mūsuose vadinamas karbonadu… Bet greičiausiai ten buvo parašyta Tartar beef

Ėš bada ėr šou varškė jied…  Tad Valgiau Pirmą kartą savo gyvenime. Sąžiningai surijau daugiau nei pusę “kepsnio” – kol baigėsi bulvės. Žalią kiaušį aplenkiau ratu.

Tada užsukom į prekybcentrį ir prisipirkę galybę jūros gėrybių bei vytintų mėsos gaminių su vynu ir alumi patraukėm namo t.y. į viešbutį. Dabar skanaujam, ragaujam. Daug geriau nei toje kavinėje Brrr… Pirmą kart savo gyvenime valgiau žalią faršą. Beu.

Rytojaus planai kol kas nežinomi.

Tikslas buvo pamatyti švyturį… Bet deja ir vėl švyturys stovėjo privačioje valdoje – golfo laukuose. Na bet labai nenuliūdom ir taip buvo ką paveikti bei kur akis paganyti.

Tas mažytis žmogeliukas tai aš su Ruduku

Ten pat tik iš arčiau – kartu.

Ruslanas bandė vaidinti kirą…

Ir prisivaidino

Ten pat tik iš arčiau – kartu.

Ruslanas bandė vaidinti kirą…

Ir prisivaidino

Vaidinti tokiose vietose tikrai nederėtų, nes gali baigtis va taip . Paminkliukas pastatytas gal 30 m. nuo krašto. Visai dar “šviežias”…

Panelė su šuniuku išsiruošė į pikniką

Rudukas ten apačioje matė kažką labai LABAI viliojančio. Jei ne pavadėlis tai greičiausiai … Tfu tfu tfu per kairį petį. Net nesinori galvot.

“Zakon podlosti”. Kai tik susiruoši išvažiuot iškart pradeda rodytis saulutė. Bet kadangi nusprendėm dar pabūti tai ji staigiai ėmė ir pasislėpė

Pats Old Head’as – keistos formos iškyšulys. Jo pradžioje ir stūkso švyturys, kurio čia matoma tik pati viršūnė.

Taip aš nepataisomas tinginys ir užuomarša. Tik dabar atsiminiau, kad nepasidalinau įspūdžiais iš Guinness’o muziejaus…

Taigi tik įėjus ir sumokėjus už bilietą 15 eurų mus pasitinka armija butelių ir butelaičių. Tai visi buteliai kada nors naudoti Guinness’o alui išpilstyti

O tai nuomos sutartis 9000 metų (kodėl ne [...]]]> Taip aš nepataisomas tinginys ir užuomarša. Tik dabar atsiminiau, kad nepasidalinau įspūdžiais iš Guinness’o muziejaus…

Taigi tik įėjus ir sumokėjus už bilietą 15 eurų mus pasitinka armija butelių ir butelaičių. Tai visi buteliai kada nors naudoti Guinness’o alui išpilstyti

O tai nuomos sutartis 9000 metų (kodėl ne milijono?), kurios dėka Artūras Guinness’as 1759 metais išsinuomavo nenaudojamą alaus daryklą Dubline nuo, kurios ir prasidėjo Guinness’o alaus 250 metų istorija. Dešimtmečiu vėliau – 1769 m. Gineso alus buvo pirmą kartą eksportuotas. Šešios su puse bačkos buvo pristatytos į Angliją.

Muziejus patiko tuo, kad eini ir žiūri viską savarankiškai, jokių gidų, jokių aiškintojų kur eit ir ką žiūrėt. Pradžioje tenka susipažinti su pagrindiniais alaus ingredientais – akis į akį. Tai miežiai. Kvapas toje patalpoje tiesiog nuostabus – primenantis kaimą (kokio niekada neturėjau).

Apyniai. Man labai gražiai šitas žodis skamba:)

Ir žinoma tyras (šaltinio?) vanduo…

Su vario prieskoniu Nemenkai ten pinigėlių primėtyta. Įmečiau ir aš dešimtį centukų.

Skirtingai nuo Jameson viskio daryklos kur buvo eksponuojami seni praeities rakandai čia viskas buvo pasakojama ir rodoma pasitelkus šiuolaikines technologijas. Įėjus į gigantišką bačką akimirksniu atgyja ekranai ir pradeda pasakoti alaus darymo istoriją, įpatumus ir t.t. Visko neklausėm, nes norint tą padaryti būtų neužtekę visos dienos, nes tų stendų vis kažką pasakojančių buvo ant kiekvieno kampo

Susipažinę su alaus darymo procesu patraukėme susipažinti su galutiniu produktu

Ginesą pilstė į štai tokias nedideles stiklinaites. Kabantys TV mokė kaip reikia ragauti, kaip čepsėti ir siurbčioti… Aš gi pasitelkiau senąjį metodą – vienu mauku. Vienos stiklinaitės nepakako “prateistint” tad čiupau dar ir antrą Na nieko nieko gardus alutis.

Toliau sekė pažintis su Gineso alaus gabenimo istorija. Užrašas nuotraukoje labai iškalbingas

Sumažintos detalios laivų, anksčiau gabenusių Gineso alų kopijos

Vėliau priėjome Gineso alaus reklamos istorijos stendą Tikrai buvo į ką pažiūrėti. Alus buvo reklamuojamas ant kortų, ant sagų, ženkliukų, servetėlių ir netgi kaklaraiščių!
Nuotraukoje matomas pusbutelis yra 1916 metų Gineso alaus butelaitis. Rizikuotumėte paragauti? O bent pauostyti?

Visos ekspozicijos suskirstytos aukštais. Pradedam nuo apačios ir palaipsniui kylame į viršų. Pakilę kone į patį viršų ir pažvelgę į apačią galime pastebėti, kad visas “pastatas” savo forma primena alaus pintą (bokalą) 

Pačiame “pintos” viršuje randasi “Gravity” baras, kuriame galima bilieto šaknelę išsikeisti į Guinnesso alaus pintą “Gravity” baro sienos visos stiklinės. Iš jo atsiveria nuostabus viso Dublino vaizdas.

Kadangi Ieva daugiau laistė nei gėrė tai teko konfiskuot iš jos alų
Airijoje treti metai, bet galima sakyti, kad Ginesą gėriau pirmą sykį. Prieš tai gėriau iš skardinės ir jis manes visai nesužavėjo, bet štai pilstomas tai tikrai gardus!

Baras lankytojų trūkumu nesiskundė O dar turint omeny įmantrų Gineso alaus pylimo metodą…

Pubuose ir šiaip baruose Guinness’o alus visad pilamas “dvigubo pylimo” (“double pour”) metodu. Pradžiai pripildoma 3/4 pintos ir leidžiama alui nusistovėti, o maždaug po dviejų minučių pripildomas iki galo. Tad užsisakęs alaus dar gauni porą minučių pavarvinti seilę stebėdamas neįtikėtiną alaus burbuliukų žaismą kitaip dar vadinamą Guinness cascade.

Atsigaivinę Gineso alučiu patraukėme į siuvenyrų parduotuvę kur įsigijau super patogų atidarytuvą, o po to tiesiu taikymu į oro uostą.

Muziejus labai patiko. Labai modernus ir įspūdžių jame galite patirti tikrai nemažai. Jei kada lankysitės Dubline būtinai užsukite į Guinness storehouse

Kaip tariau taip ir padariau Šiandien iš ryto susikrovėm mantą ir nuvažiavom pirkti Garmin Nuvi 255. Kodėl būtent šį modelį? Iš vakaro pasiskaičiau, kad tai entry level (pradinio lygio?) aparačiukas su brangių GPS aparatų funkcijomis. Be to dar lengvai valdomas, sparčiai veikiantis ir nebrangus. Na dėl kainos galima žinoma pasiginčyti, nes [...]]]> Kaip tariau taip ir padariau Šiandien iš ryto susikrovėm mantą ir nuvažiavom pirkti Garmin Nuvi 255. Kodėl būtent šį modelį? Iš vakaro pasiskaičiau, kad tai entry level (pradinio lygio?) aparačiukas su brangių GPS aparatų funkcijomis. Be to dar lengvai valdomas, sparčiai veikiantis ir nebrangus. Na dėl kainos galima žinoma pasiginčyti, nes mokėjau 170 eurų, bet visa kitą ką apie jį skaičiau tikra tiesa.

Nusipirkęs jį tiesiog mašinoje išlupau ir viska sumontavau. Labai puikus laikiklis -labai tvirtas. Instrukcijos nė neprireikė skaityti, viskas paprasta ir akivaizdu. Tikrai nudžiugino galimybė rasti visas aplinkines dėmėsio vertas vietas – bažnyčias, fortus, muziejus, kapines (wtf?) ir t.t. Pravers netgi vaikštant peščiomis, nes yra tam skirtas režimas.

Taigi ilgai nelaukę nutarėm nuvažiuoti prie Švyturio. Tą sykį matėm jį iš labai toli tad dabar nusprendėm pažvelgt į jį iš arčiau

Oras mūsų visai nedžiugino… Lijo ir pūtė gan smarkus vėjas.

Bet pliusas tame, kad nėra žmonių! Sutikom tik dvi mašinas tokių pat “turistų” kaip ir mes.

Banglentininkas – entuziastas. Buvo truputį kraupu stebėti jį besikapanojantį tarp bangų.

Kažkokia tais išgrauža viduryje lauko.

Ruduką teko prisirišti, nes jo linksmi šuoliai tarp žolių galėjo baigtis gan liūdnai…

Nesinorėtų ten įgriūti…

Kelionės tikslas – Švyturys. Deja, bet iki jo mums taip ir nepavyko prasibrauti. Privažiavimas buvo paženklintas privačios valdos ženklu

Apsisukę patraukėme namo.

Kelionės metu Garmin’as padarė keletą menkų klaidelių… Kartą pasiūlė sukt ir važiuot prieš eismą, sekantį sykį pralaužti namo sieną, nes ten pasak jo turi būti kelias. Žinoma to nedariau. Pasukus kitu keliu jis praktiškai akimirksniu numato naująjį maršrutą. Sparta tikrai puiki. Naujuoju pirkiniu tikrai esu labai patenkintas

Tai tiek šiandienos įspūdžių, dabar laukia sofkutė ir pora vakaro filmų su Ieva pašonėje

Vakar grįžom iš dublino 10h vakaro, vos bepavilkom kojas tad niekojau nesiėmiau rašyt Šiaip nenuostabu, kad taip pavargom, nes ant kojų praleidom daugiau nei 15h… Tik atvykę į Dubliną šokom į taksi ir nurūkom į Lietuvos ambasadą. Ant žemėlapio ji atrodė visai šalia, bet tai tik ant žemėlapio… Pravežė mus per visą [...]]]> Vakar grįžom iš dublino 10h vakaro, vos bepavilkom kojas tad niekojau nesiėmiau rašyt Šiaip nenuostabu, kad taip pavargom, nes ant kojų praleidom daugiau nei 15h…
Tik atvykę į Dubliną šokom į taksi ir nurūkom į Lietuvos ambasadą. Ant žemėlapio ji atrodė visai šalia, bet tai tik ant žemėlapio… Pravežė mus per visą Dubliną, suplojom 30 eurų. Na bet juk ne kiekvieną dieną taip.

O štai ir Lietuvos ambasada Airijoje

Aš ją visia kitaip įsivaizdavau Gerai, kad atvykom kiek ankščiau tai nebuvo tiek daug žmonių. Kiek palūkėję gavom užpildyti išvykimo (iš LT) deklaracijas (dabar jau mes oficialūs emigrantai ) ir prašymą dėl santuokos. Už pastarojo įregistravimą teko susimokėti 115 eurų. Labai nudžiugom, kad Ievai leido “būti” Ivanova, o ne kokia Ivanoviene ar Ivanove
Dar mums berašant ant akių pradėjo plūsti “minios” žmonių, dėl pasų, dėl vaikų globų ir t.t. O erdvės ten oi kaip mažai… mažulytis priimamasis ir du kabinetukai, kurie irgi paversti pusiau priimamaisiais. Vienas darbuotojų sakė, kad po porosmėnesių lyg ir kraustysis į kitas patalpas. Erdvesnes tikiuosi, nes kažkaip keista kai esant tokiai gan nemenkai lietuvių populiacijai Airijoje jos ambasada tokia ankšta su trim darbuotojais įskaitant policininką prie durų

Po ambasados – šios kelionės pagrindinio tikslo patraukėm į centrą – pramogauti

Tai Spire of Dublin dar vadinamas Monumentas Šviesai. Jos aukštis 120 metrų, atrodo tikrai įspūdingai ir įdomiai Pirmą kartą pavyko įamžint nuotraukoje, nes ankstesni mėginimai tai padaryti su muilinuke buvo nesėkmingi – ji tiesiog netilpdavo į kadrą

Pasirankioje turizmo centre įvairių lankstinukų nutarėm keliauti į Guinnes alaus daryklą. Pakeliui nutarėm užsukti į Trinity College pažiūrėti garsiosios jų bibliotekos.
Mistinis burbulas Koledžo kieme

Įėjimas į biblioteką pasitiko mus gan nemaža eile…

O toks turistų susidomėjimas yra paskatintas ne tik biblioteka, bet dar ir Book of Kells. Wikipedija įvardiją šią knygą vienu iš didžiausių Airijos turtų.
Už šventąją knygą didesnį įspūdį mums paliko biblioteka… Gaila ten nebuvo galima fotografuoti
Foto iš interneto:

Išėję iš bibliotekos patraukėme toliau lin Guinness’o alaus daryklos. Pakeliui dar užsukom į Dublino pilį. Tai vienintelis išlikęs jos bokštas. Dar mąstėm apie tai, kad pasiimt ekskursiją po ją, bet po to pabūgom,kad mums neužteks laiko, nes pilis tikrai nemenka.

Dublino pilies kiemas.

Airijoje bažnyčios stovi tankiau nei autobusų stotelės Vilniuje, o kaikurios apskritai tiesiogine to žodžio prasme “sulipusios”

Čia dar viena… Gal kas mokat lotyniškai?

Pakeliui į Guiness’ą. Ieškau jo ant žemėlapio kai tuo tarpu virš galvos aiškus ženklas kur eit

Dar viena tikinčiųjų stotelė…

Dar keli šimtai metrų, keli posūkiai ankštomis gatvelėmis ir štai kelionės tikslas pasiektas!

Na o įspūdžius iš Guiness storehouse manau verta paminėti atskiru irašu. Tą pasistengsiu padaryti šiandien vakarop, blogiausiu atveju rytoi

Tiesiog vienas pažįstamas neseniai klausė ką būtų verta aplankyti Cork’o apskrityje. Viena iš rekomenduotų ir buvo Mizen Head

Tą darganotą dieną tiesiog pasiėmėm tokį seną suplyšusį žemėlapį ir bakstelėjom pirštu į pirmą pasitaikiusią vietą pažymėtą specialiu “verta aplankyti” ženkliuku.

Pataikėm į Mizen Head. Tai vienas iš pietvakariasių Airijos taškų. Mizen Head [...]]]> Tiesiog vienas pažįstamas neseniai klausė ką būtų verta aplankyti Cork’o apskrityje. Viena iš rekomenduotų ir buvo Mizen Head

Tą darganotą dieną tiesiog pasiėmėm tokį seną suplyšusį žemėlapį ir bakstelėjom pirštu į pirmą pasitaikiusią vietą pažymėtą specialiu “verta aplankyti” ženkliuku.

Pataikėm į Mizen Head. Tai vienas iš pietvakariasių Airijos taškų. Mizen Head tai sena meteorologinė stotis ir švyturys… žinoma nebeveikiantys. Dabar ten įrengtas šioks toks muziejus demonstruojantis anų laikų buitį ir gyvenimą stotyje/švyturyje.

Kad patekt į įškyšulį reikia pereiti štai tokiu tilteliu… Tiesą pasakius neatrodo jis patikimas… Juo einant vis kažkas traška braška… Brrrr

Man kaip paniškai bijančiam aukščio tai buvo nemenkas ekstrymas juo praeiti Ėjau įsikibęs abiem rankom.

Vaizdelis nuo tilto į šoną

Vaizdelis nuo tilto į apačią… Net kojas pakirto pažvelgus

Žvilgsnis atgal. Mes atėjom iš to debesies…

Šitas veikėjas pasitinka tik įžengus į vieną iš muziejaus pastatų. Ieva net krūptelėjo jį pamačius

O tai kasdienis šio gyventojo vaizdelis pro langą… Didingas… ir nykus tuo pat metu.

Šiaip pats muziejus ne itin įdomus, bet tiltą tai būtina aplankyti

Kai nelemtas rūkas prasisklaidė…

Grįždami užsukome pavaikštinėti į paplūdimį…

Kuriame aptikome apleistą mašiną. Ieva su Ruduku mėgino patekt į vidų – nesėkmingai.

Rudukas kapi visad savame stiliuje Traukė akmenis ir nešė juos man.

Norėjau rašyti iš paukščio skrydžio, bet jie turbūt neskraido taip aukštai

Tolumoje matosi upės Lee delta…

Upė Lee išsišakojusi teka per visą miestą. Jos keirėje galime pamatyti vieną iš dviejų Korko dangoraižių Tolėliau Mardyke stadionas, šalia kurio randasi anksčiau viešinti tulpynai

Matote vandens telkinį pačiame nuotraukos [...]]]> Norėjau rašyti iš paukščio skrydžio, bet jie turbūt neskraido taip aukštai

Tolumoje matosi upės Lee delta…

Upė Lee išsišakojusi teka per visą miestą. Jos keirėje galime pamatyti vieną iš dviejų Korko dangoraižių Tolėliau Mardyke stadionas, šalia kurio randasi anksčiau viešinti tulpynai

Matote vandens telkinį pačiame nuotraukos viršuje prie krašto? Tai tas pats ežeras (The Lough) šalia, kurio mes gyvename