Darbe,  per langą užmačiau porą žmonių vilkinčių ypatingai ryškiomis liemenėmis. Įsižiūrėjau. Tėvas su dviem savo mažamečiais vaikučiais (apie 6-8metus). Visi su šiukšlių rinkimo pagaliukais. Tiesiog eina šaligatviu ir renka visas pasitaikančias šiukšles. Vaikai ėjo šalia  ne dėl vaizdo, jie taip pat aktyviai kaip ir tėtis rinko ir dėjo šiukšles į tėvo nešamą juodą maišą. Vaizdelis tiesiog [...]]]> Darbe,  per langą užmačiau porą žmonių vilkinčių ypatingai ryškiomis liemenėmis. Įsižiūrėjau. Tėvas su dviem savo mažamečiais vaikučiais (apie 6-8metus). Visi su šiukšlių rinkimo pagaliukais. Tiesiog eina šaligatviu ir renka visas pasitaikančias šiukšles. Vaikai ėjo šalia  ne dėl vaizdo, jie taip pat aktyviai kaip ir tėtis rinko ir dėjo šiukšles į tėvo nešamą juodą maišą.
Vaizdelis tiesiog žavintis. Geras kelias minutes stovėjau ir stebėjau juos kol galiausiai jie išnyko už kampo.

O dabar apie “mano” šiukšlių problemą…

Arti mūsų namų, perėjus gatvę ir nedidelę pievą patenki į nedidelį miškelį. Čia aš vedžioju savo šunis. Čia taip pat ilgus metus pijokauja jaunimas – paaugliai. Tą galima pasakyti iš jų paliktų šiukšlių – pigaus alaus skardinių ir butelių kalno. Vaizdas ne koks, praeidamas vis mąstydavau, kad vieną gražią dieną reikėtų ateiti ir sutvarkyti šią betvarkę, galbūt tai pamatę paaugliai taip nešiukšlintų? Bet niekada taip ir neprisruošiau to padaryti… Bet už mane tai padarė kiti. Sykį nuėjęs su savo šunėkais aptikau du pagyvenusius vyriškius su didelias juodais maišais bebaigiančius viską rinkti. Truputį susigėdau… Pagyriau juos, kad daro gerą darbą tik nežinia ar kas įvertins. Atsakė, kad nesvarbu įvertinimas svarbu bus maloniau miškeliu vaikščioti. Na taip ir išsiskyrėm.
Slegiamos gėdos jausmo nutariau, kad jei jau aš nesutvarkiau to šiukšlyno tai bent jau pasistengsiu tą tvarką palaikyti. Bet kur tau… Apsilankius po savaitgalio radau beveik tokią pačią betvarkę… Supykau žiauriai. Iki tokio lygio, kad sugalvojau kažką radikalaus… Išrinkau skardines ir kitas šiukšles – atkūriau tvarką, o į jų vietą prikrėčiau pririnktų šunšūdžių. Kiekvieną diena nešiau ir dergiau tą vietą šunšūdžiais. Iš pradžių atrodė veiksminga, nes arba jaunimėlis tą mėnesį nusprendė apskritai negerti arba susirado kitą vietą. Kadangi šunšūdžių nešiojimas nėra labai malonus užsiėmimas tai nustojau juos nešioti. Ir ką gi sau galvojate? Jau po poros savaičių vėl betvarkė ir savartynas… Pasirodė šunšūdžiai veiksminga, bet trumpalaikė priemonė… Nuleidau rankas. Vėl atsirado šiūkšlių kalnai, vėl surinkau. Ir vėl. Ir vėl. Viskas nabūtų taip blogai jie jie nesvaidytų tų šiukšlių po visą teritoriją – tas labai apsunkindavo rinkimą.

O tada sykį praeidamas aš juos užtikau jau begeriančius tad neiškentęs priėjau ir pasakiau, kad aš nieko prieš, kad jie čia geria, aš pats buvau paauglys ir aš taip pat elgiausi, bet ar jie negalėtų išgėrę visko sumest bent jau į vieną krūvelę, o ne išmetyt po visa miškelį. “Taip taip žinoma” atsakė jie, dar pasiteiravo ar aš čia vienas tvarkausi, atsakiau, kad ne. Bet buvo malonu, kad jie tvarką pastebėjo … tik gaila, kad neįvertino.
Netikėjau, kad kas pasikeis, bet likau labai nustebintas, nes sekantį sykį praeidamas radau visas skardines sukrautas šalia medžio į tvarkingą krūvelę. Man beliko tik surinkt ir išnešt -  kelių minučių darbas. Nuo to laiko taip ir veikia ši sistema. Jie geria, o pabaigę sudeda visas savo šiukšles visada prie to pačio medžio. Aš praeidamas su šunėkais tą paliktą krūvelę išnešu.
Taigi pasirodo su jaunimu galima sutart ir gražiuoju, be jokių radikalių priemonių

Anksčiau kažkaip vengdavo vandens (skirtingai nuo Ruduko), bet šiandien kažkas pasikeitė. Matyt išsigando artėjančios pasaulio pabaigos

Per pasivaikščiojimą aptikom sodrios aukštos žolės laukymę. Ot stebuklas ar ne? O va jiems stebuklas ir labai linksmas stebuklas

O čia vienas pavyzdukų kaip Tedis “užknisinėja” Ruduką Rudis neša man akmenį, kad mesčiau, bet Tedis nutaikęs progą atima ir neatiduoda. Kai Rudis visgi sugeba atgauti brangųjį [...]]]>
Per pasivaikščiojimą aptikom sodrios aukštos žolės laukymę. Ot stebuklas ar ne? O va jiems stebuklas ir labai linksmas stebuklas

O čia vienas pavyzdukų kaip Tedis “užknisinėja” Ruduką Rudis neša man akmenį, kad mesčiau, bet Tedis nutaikęs progą atima ir neatiduoda. Kai Rudis visgi sugeba atgauti brangųjį akmenuką ir numeta man prie kojų Tedis vėl jį pagrobia… ir taip be galo

P.S. Foto ir video daryti su mano naujuoju žaisliuku – Samsung Galaxy S 2

Ramus pagaliukų graužaliojimas…

“Draugiški” žaidimai su Ruduku baigėsi tada kai… Pasirodė Spaz’as (tikslesnis vardas būtų – spazmas). Foto iš pirmojo jo apsilankymo. Šiuo metu jis jau pastovus mūsų svečias, nes įsigudrino pralįsti pro vartų apačią ir patekti į mūsų vidini kiemą. Tedžiui tai smagu, bet va Ievai tai nelabai tai patinka… o ypač po šiendienos [...]]]>
Ramus pagaliukų graužaliojimas…

“Draugiški” žaidimai su Ruduku baigėsi tada kai…


Pasirodė Spaz’as (tikslesnis vardas būtų – spazmas). Foto iš pirmojo jo apsilankymo. Šiuo metu jis jau pastovus mūsų svečias, nes įsigudrino pralįsti pro vartų apačią ir patekti į mūsų vidini kiemą. Tedžiui tai smagu, bet va Ievai tai nelabai tai patinka… o ypač po šiendienos Palikęs juos vienus kieme nuėjau į dušą, kai grįžau radau iškastas 3 dideles duobes – vidury Ievos puoselėjamų nuostabių tulpių Ne gana to, akivaizdu, kad tulpės jiems maišė kasti duobes tad jie jas viesas “nušienavo”. Nežinau kokiu būdu, bet visos jos buvo kaip kokiu dalgiu nukirstos per pusę. Tolėliau radau iškasto jurgino šaknis, numindžiotą mano sodinta gležną bambuką, nugraužtus kalijų daigus. Tikri žvėrys.

Oras atšilo… ar reikia sakyt įšilo taip, kad jau reikia maikučių trumpom rankovėm. Tiesiog nuostabu stebėti žydinčią ir bundančią gamtą.

Ruduo. Farran Woods apsilanko tik vienas kitas gamtai ištikimas žmogelis, kiti gi mieliau renkasi sekmadienio popietę prie TV. Tai pakankamai smarkiai įtakoja miško gyventojus. Taip smarkiai, kad net pavyko prisivilioti šį išdidų padarą, kuris vasarą nuo tvoros laikydavosi per šūvio atstumą

Situacija, kurią puikiai apibūdina šiandieninė reklama bestads.lt Saugaus atstumo laikytis tiesiog būtina, nes “bučinys” gali būti labai staigus. Verta paminėti, kad Airijoje ne visi keliai tokie siauri tad neverta gąsdintis.

O važiavom kaip jau supratai į Gougane Barra… Oras nelabai tinkamas kelionėms, bet reikia išnaudoti paskutines žalios gamtos akimirkas.

Į kalną [...]]]>

Situacija, kurią puikiai apibūdina šiandieninė reklama bestads.lt Saugaus atstumo laikytis tiesiog būtina, nes “bučinys” gali būti labai staigus. Verta paminėti, kad Airijoje ne visi keliai tokie siauri tad neverta gąsdintis.

O važiavom kaip jau supratai į Gougane Barra… Oras nelabai tinkamas kelionėms, bet reikia išnaudoti paskutines žalios gamtos akimirkas.

Į kalną labai tingėjau ropštis…

Bet pasirodo be reikalo, nes vaizdai nuo jo tiesiog pasakiški…

Ten, apačioje prie medžio aš su Ruduku

Trumputis video su panoraminiu vaizdu.

Grįžom šlapi ir pavargę, bet patenkinti, žodžiu – kaip visada

Toliau tyrinėjam Ballincollig’o apylinkes. Šią pilį jau seniai nužiūrinėjam lėkdami autostrada, bet vis niekaip neprisiruošdavom jos aplankyti… iki vakar.

Pilis pastatyta 13-ame amžiuje. Dabartinė jos būklė apverktina, mat ji priklauso privačiam asmeniui, kam konkrečiai niekas nežino. Tad ir prižiūrėt nieks nesiima. Priėjimas iki jos toks pats varganas kaip ir ji pati. Brautis [...]]]> Toliau tyrinėjam Ballincollig’o apylinkes. Šią pilį jau seniai nužiūrinėjam lėkdami autostrada, bet vis niekaip neprisiruošdavom jos aplankyti… iki vakar.

Pilis pastatyta 13-ame amžiuje. Dabartinė jos būklė apverktina, mat ji priklauso privačiam asmeniui, kam konkrečiai niekas nežino. Tad ir prižiūrėt nieks nesiima. Priėjimas iki jos toks pats varganas kaip ir ji pati. Brautis iki jos teko laukų takeliais, nes normalaus kelio  nėra.

Turistai čia lankosi itin retai, bet štai vietiniai paaugliai šiuos griuvėsius pavertė savo pastovia išgertuvių vieta. Dar besiblaškant po apžėlusį kiemą prisiminiau savo paauglystę… Mes gerdavom laiptinėse, kartais rūsiuose ar plotuose, vasarą gamtoje, o štai Airijos jaunimas 13-o amžiaus pilyse

Vidury pilies kiemo stūkso dar visai neprastai išsilaikęs bokštas.

Žinoma užsikabarojome į jį. Sakau užsikabarojome dėl to, kad kaip ir pridera visiems gynybiniams viduramžių statiniams, įėjimas yra padarytas gana aukštai – idant būtų patogiau gintis.
Bokšte nėra nei židinio, nei normalių langų (tik šaudymo angos) tad spėjama, kad jis buvo naudojamas kaip paskutinė gynybinė pozicija. Bokšto vidus nusiaubtas paauglių, sienos išmozotos dažais, ant grindų pilna skardinių nuo alaus. Didelei mūsų nuostabai radom ypatingai siaurus laiptelius į bokšto antrą, o vėliau ir trečią aukštą. Bokšto aukštis 50 pėdų (15 metrų) tad buvo galima visai gerai apžvelgti apylinkes

Trumpas filmukas iš bokšto vidaus. Tie balti taškeliai ant žolės – sumaigytos alaus skardinės.

Ypatingai šiuo pasilaipiojimu buvo pasipiktinęs Rudukas, nes jam teko laukti apačioje. Lakstė kaip koks inirtingas Oliveris Kromvelis, kuris 1689 metais šia pilį užėmė šturmu.

Labai dažnai, kartais net po kelis sykius per dieną eidami pasivaikščioti su Ruduku sutinkam šitą kiškį, o retkarčiais būna du. Dažniausiai jie spėja pasišalinti Ruduko nepastebėti, bet tik ne šį kartą Įdomu ką jis darytų jei pavytų…

Ką ir kiekvieną saulėtą ir gražą dieną – keliavom (važiavom) pasivaikščiot. Ne per toliausiai – Farran woods.

Pasitiko mus draugiškai nusiteikusios stirnos, mielai pozavo ir leidosi paglostomos (vienu pirštu), o viena palaižė mano ranką

Gamta nuostabi kaip niekada, daug gražių didelių žiedų, viskas gaiviai žalia (iš vakaro lijo). Šitas [...]]]> Ką ir kiekvieną saulėtą ir gražą dieną – keliavom (važiavom) pasivaikščiot. Ne per toliausiai – Farran woods.

Pasitiko mus draugiškai nusiteikusios stirnos, mielai pozavo ir leidosi paglostomos (vienu pirštu), o viena palaižė mano ranką

Gamta nuostabi kaip niekada, daug gražių didelių žiedų, viskas gaiviai žalia (iš vakaro lijo). Šitas vabas labai juokingai užkandžiavo žiedadulkėmis. Su viena kojyte palenkęs piestelę labai skaniai maumojo

Ieva spėjo ir “išsimaudyt”. Iki tos salos galima laisvai nubristi. Sakė vanduo nėra šaltas, bet pats tuo įsitikinti nepanorau… Šią vasarą pažadu tikrai išsimaudyti vandenyne… na blogiausiu atveju ežere, nes jau truputį gėda darosi gyventi saloje ir nė karto neišsimaudyti

Grįžę namo kepėm šašlyką ir deginomės

Kaip tarėm taip padarėm, sekmadienį patraukėm į Millstreet’ą, supervisor’iaus išgirto kalno žiūrėt. Atvykę į miestelį radom daug info apie patį Clara kalną, bet kaip ant jo patekt informacijos tikrai stigo. Vos ne du kart apvažiavom jį tikėdamiesi rasti kokią nors aikštelę mašinai ir grįstą takelį į kalno viršūnę. Nieko panašaus neaptikę kalionę paįvairinom [...]]]> Kaip tarėm taip padarėm, sekmadienį patraukėm į Millstreet’ą, supervisor’iaus išgirto kalno žiūrėt. Atvykę į miestelį radom daug info apie patį Clara kalną, bet kaip ant jo patekt informacijos tikrai stigo. Vos ne du kart apvažiavom jį tikėdamiesi rasti kokią nors aikštelę mašinai ir grįstą takelį į kalno viršūnę. Nieko panašaus neaptikę kalionę paįvairinom vietinių fermų, įsikūrusių kalno papėdėje tyrinėjimu. Galiausiai užtikom kažkokį kuklų stendą.
Palikom mašiną kalno papėdėje esančiame miestelyje, kuris pasirodo buvo tas pats Millstreet’as tik iš kitos pusės

Štai tas tolimesnis kalnas, paskendęs rūke ir buvo mūsų kelionės tikslas. Nežinau ar būtum ryžęsi kopti į jį jei tai iškart būtume žinoję

Jokio akmenim grįsto takelio taip ir neradom…

Iki pat kalno viršūnės žygiavom siauručiu atrodo tik lietaus vandens praskalautu takeliu.

Kiek bežygiavom kalnas nelabai norėjo artėti… Bet bent jau jo viršūnėje esantį kryžių galima buvo įžiūrėti, kurio nuotraukoje deja dar nesimato

Mes atėjom iš už to miško esančio miestelio, o pats miškas taip pat ant kalno… Sumoje įveikėm tris kalnus, kurie vienas už kitą didesni.

Ant pasaulio krašto

Ir štai po dar kelių prakaito litrų kelionės tikslas – kryžius pačioje kalno viršūnėje. Kalno aukštis 425 metrai.

Įsiamžinam…
Aš su Ruduku

Ieva… ir vėl Rudukas, kuris beje kaip tik vagia Ievos mineralinio vandens buteliuką

Vaizdai nuo kalno mažai kuo skyrėsi nuo tų, kuriuos matom skrendant lėktuvu… Geras jausmas.
Supranti koks iš tiesų yra menkas tas žmogėnas…

Nusileisti buvo žymiai lengviau, tik reikėjo atidžiau po kojom žiūrėt idant kūliais nenusiristum.
Pavargom tai nežmoniškai, kažkaip nesitikėjom tokio didelio pasivaikščiojimo, Rudukas matomai irgi, nes tik įšokęs į mašiną atsigulė ant mano striukės ir susiruošė miegot O stebukle! Rudukas pavargo! Netgi grįžus namo jis iškart nukiūtino miegot, nereagavo nei į žodį kamuoliukas, nei į pagaliukas, nei į kitus “raktinius” žodžius. Retas vaizdelis….

Antra kartą tikrai nebesinorėtų lipt į šį kalną, bet kietiems tikrai rekomenduoju. Geri įspūdžiai garantuoti

View Larger Map

Vakar ėjom pasivaikščioti. Šį sykį nuėjom neįprastai daug – apie 10 kilometrų, net Rudukas nusikalė ir kai iki namų buvo likęs vos vienas kilometras vos bepaėjo. Nenuostabu, nes viso pasivaikščiojimo metu jis tyrinėjo kiekvieną miško kampą O sykį įšoko į upę tekančią išilgai tako ir plaukė ja vietoj to, kad eit [...]]]>

Vakar ėjom pasivaikščioti. Šį sykį nuėjom neįprastai daug – apie 10 kilometrų, net Rudukas nusikalė ir kai iki namų buvo likęs vos vienas kilometras vos bepaėjo. Nenuostabu, nes viso pasivaikščiojimo metu jis tyrinėjo kiekvieną miško kampą O sykį įšoko į upę tekančią išilgai tako ir plaukė ja vietoj to, kad eit normaliai.
Čia šiaip maudynės, niekuo neypatingos, bet siūlau kiek padidinti garsą – nuostabiai čiulba paukščiai Keisčiausia tai, kad vaikščiodami jų beveik negirdėjom…

Turbūt viena didžiausių (jei ne pati didžiausia) švenčių Airijoje. Pirmoji, kurioje pavyko “sudalyvauti”, nes anksčiau tai dirbdavau tai miegodavau Tiesą pasakius ir šį kartą miegojau (naktį dirbau), bet nusukęs nuo savęs porą valandų miego atsikėliau ir išlėkėm su Ieva paveizėti festivalio. Kaip ir reikėjo tikėtis vėl pavėlavom, pirma atsikėliau per vėlai, antra niekaip [...]]]> Turbūt viena didžiausių (jei ne pati didžiausia) švenčių Airijoje. Pirmoji, kurioje pavyko “sudalyvauti”, nes anksčiau tai dirbdavau tai miegodavau Tiesą pasakius ir šį kartą miegojau (naktį dirbau), bet nusukęs nuo savęs porą valandų miego atsikėliau ir išlėkėm su Ieva paveizėti festivalio. Kaip ir reikėjo tikėtis vėl pavėlavom, pirma atsikėliau per vėlai, antra niekaip neradom kur mašinos pastatyti.

O kur dar minios ir minios žmonių? Sunkiai sekėsi tiesiog pakraščiu praeiti, o ką jau kalbėti apie parado stebėjimą…
(Turiu iš karto perspėti, kad gali tekti palūkėti kol užkraus visas nuotraukas )

Pamatę, kad nėra vilčių prasibrauti pro juos, aplinkinėm gatvelėm patraukėm iki pačio parado finišo tikėdamiesi, kad nebus tai tiršta. Na ir tikrai buvo kiek erdviau, bet taip pražioplinom daugiau nei pusę parado

Pirmieji eisenos dalyviai, kuriuos išvydom. Truputį kiek nustebino… Ne to tikėjausi Vėliau viskas paaiškėjo, žygiavo visi kas norėjo t.y. visos Cork’o organizacijos, būreliai ir t.t.

Ką šitie veikėjai atstovavo tai nežinia… Somalio piratus?

Kiniečiai su savo tradiciniais drakonais

Nežinau kodėl, bet festivalio akcentas buvo laivai. Kuo tai susiję su Šv.Patriku nežinau…

Greičiausiai dėl to, kad pačiame gale stovėjom tai matėm ne per daugiausiai išsišiepusių veidų Matyt daugelis eisenos dalyvių tiesiog pavargo… Šitie atrodė linksmiausi iš visų

“Vadinasi nepavėlavom…” – pagalvojau kai tolumoje išvydau plėvesuojančią Lietuvos trispalvę

Lietuvaičiai atrodė linksmi ir nė kiek nepavargę.

Gražiai šoko ir susilaukė daugiausia aplodismentų iš visų

Po to kaip iš gausybės rago pasipylė lenkai
Viena organizacija…

Po to kita…

Pačiame gale vilkosi vienas nusiplūkęs lenkutis savardarbėje… “valtelėje” Nori nenori privertė nusišypsoti

Ir vėl piratai… šį kartą prisisiurbę romo, nes sunkiai jiems ten sekėsi ant “plausto” laikytis

Įspūdingiausiai atrodė šita žalia pabaisa-krokodilas. Trankiai grojo rokas, dar garsiau ūbavo ta merga viršuje, o iš galo sudriai leido dūmus, kuriai matyt nelabai patenkinti buvo iš galo žygiuojantys škotai pučiantys dūdmaišius

Žygiavo VISI, tiesiogine to žodžio prasme ir įgalūs ir neįgalūs… Tiek fiziškai tiek … protiškai. Niekas nebuvo ignoruojamas. Tuo man ir patinka Airija

Pažiūrėjau orų prognozę Lietuvoje. Taip pagailo jūsų ten visų sustirusių… O štai pas mus Pavasaris jau kaip reikiant įsibėgėjo… Nesu skrupigaila tad nutariau pasidalinti su Jumis

Jos jau kuris laikas žydi, nuvytusių gan nemažai…

Beveik juo… mėlyna “avis”

Praeitą savaitgalį į svečius buvo atvykęs Ievos brolis su žmona drauge. Kadangi sekmadienio popietė pasitaikė saulėta ir šilta patraukėm į mūsų pamėgta Farran mišką pasivaikščioti.

Stirnų šį sykį matėm kur kas daugiau.

Idant pamatytume daugiau gamtos ėjom visokiais šunkeliais, lenkdamiesi pagrindinių takų. Už tai žinoma ant manęs vis burnojo, nes po naktinio lietaus takeliai buvo gerokai patežę.

Raudonkapišonaitė.

Rankas [...]]]> Praeitą savaitgalį į svečius buvo atvykęs Ievos brolis su žmona drauge. Kadangi sekmadienio popietė pasitaikė saulėta ir šilta patraukėm į mūsų pamėgta Farran mišką pasivaikščioti.

Stirnų šį sykį matėm kur kas daugiau.

Idant pamatytume daugiau gamtos ėjom visokiais šunkeliais, lenkdamiesi pagrindinių takų. Už tai žinoma ant manęs vis burnojo, nes po naktinio lietaus takeliai buvo gerokai patežę.

Raudonkapišonaitė.

Rankas plaunuosi ne dėl to, kad bučiau griuvęs. Reikėjo Ruduką nešt, nes nors ir 4 varomas būtų vis vien užklimpęs
Jam atrodo, kad tuoj tuoj kažką jam ištrauksiu iš vandens…

Įdėmus viltingas žvilgsnis

Ir žinoma maudynės, kaip gi be jų.

Vijoklis… Nors ir neatrodo pavojingas…

Bet yra žudikas, o čia jo būsima auka.

Greičiausiai po metų kitų jo laukia toks pats likimas kaip ir šito vargšelio. Priminė seną gerą filmą “Svetimas”.

Pasibastę porą valandėlių patraukėm namučio, kur vakarop atidarėm šašlykų kepimo sezoną

Ieva neseniai įsigijo guminius, tai dabar jaučia ypatingą potraukį vandens telkiniams – bele tik braidyt

Vakar su Ieva turėjom šiokių tokių reikaliukų mieste. Pašmirinėjom truputį po parduotuves, apsilankėm banke ir pan. Kai grįžinėjom atgal į stovėjimo aikštelę parke pastebėjom keistą susibūrimą…

Diena pasitaikė pilka ir nyki tad toks spalvingas susibūrimas praskaidrino nuotaiką

Ievai labai patiko šita… angeliukė

Šitas toks gan šiurpokas… paskui save tempė visas žmonijos negandas.

Čia kiek linksmesnis [...]]]> Vakar su Ieva turėjom šiokių tokių reikaliukų mieste. Pašmirinėjom truputį po parduotuves, apsilankėm banke ir pan. Kai grįžinėjom atgal į stovėjimo aikštelę parke pastebėjom keistą susibūrimą…

Diena pasitaikė pilka ir nyki tad toks spalvingas susibūrimas praskaidrino nuotaiką

Ievai labai patiko šita… angeliukė

Šitas toks gan šiurpokas… paskui save tempė visas žmonijos negandas.

Čia kiek linksmesnis – muzikinis angelas, kuris realiai muziką grojo

“Tatuiruotas”. Ant jo galima aptikt galybę meilės prisipažinimų ir įvairiausių tautybių žmonių paliktus “Čia buvo bla bla bla”

Ir galiausiai beveik tikras angelas

Tokia netikėta angelų paroda po atviru dangumi tikrai nustebino, pralinksmino ir suteikė geros nuotaikos

Ieva jau kartais net papriekaištauja, kad per dažnai Ruduką su savim pasiimu Galima pasakyt “Ot begėdė…”. Bet turint omeny, kad Ruduku kalionių metu tenka rūpintis pačiai Ievai tai jos niurzgėjimas tampa kiek suprantamas

Tai dar vienas didesnių Airiškos žiemos stebuklų. Ledas gebantis išlaikyti žmogų lygiai toks pats retas kaip ir kiek ankstėliau demonstruotas sniegas Sykį važiuodami iš miesto namo pastebėjom prie upės daugybę mašinų ir žmonių sankaupas. Kiek pristabdžiau – visas tas sanbruzdis vyko… dėl ledo Na ledas Airijoje ir mums naujiena, [...]]]> Tai dar vienas didesnių Airiškos žiemos stebuklų. Ledas gebantis išlaikyti žmogų lygiai toks pats retas kaip ir kiek ankstėliau demonstruotas sniegas Sykį važiuodami iš miesto namo pastebėjom prie upės daugybę mašinų ir žmonių sankaupas. Kiek pristabdžiau – visas tas sanbruzdis vyko… dėl ledo Na ledas Airijoje ir mums naujiena, tad nutarėm grįžę čiupt Ruduką ir šaut atgalios.

Rudukas pradžioje buvo kiek pasimetęs

Bet Ievai pamokius jį čiuožinėti…

Greitai susirado draugų

Po to lenktyniavom, bet 4 “varomieji” pasirodė tinkamesni ant ledo

Tai viso labo užšalusios gigantiškos balos, bet kiek laimės visiems

Tokio sniego Cork’o gyventojai nematė beveik 30 metų, natūralų ledą irgi gana seniai… Taigi šią žiemą aš tai pat linkęs prisidėti prie Grumlino skepticizmo kas liečia “klimato atšilimą”

Na jis nestatė, bet akivaizdu, kad labai stengėsi “padėti”