Keturios puslitrinės skardinės guinness’o ir kepalas duonos pūpsojo čia pat, ant keleivio sėdynės. Praėjo jau daugiau nei penkios minutės kai jis parėjo iš degalinės, bet per tą laiką taip ir nesugebėjo užvesti variklio ir važiuoti namo. Jau antrą kartą degalinėje dirbanti pardavėja jam parodė dėmesį. Pirmą kartą, prieš savaitę ji pagyrė jo pasirinktą vokiško kvietinio [...]]]> Keturios puslitrinės skardinės guinness’o ir kepalas duonos pūpsojo čia pat, ant keleivio sėdynės. Praėjo jau daugiau nei penkios minutės kai jis parėjo iš degalinės, bet per tą laiką taip ir nesugebėjo užvesti variklio ir važiuoti namo. Jau antrą kartą degalinėje dirbanti pardavėja jam parodė dėmesį. Pirmą kartą, prieš savaitę ji pagyrė jo pasirinktą vokiško kvietinio alaus rūšį, o šiandien ji pasiguodė kad jai nuo stovėjimo sustingo kojos… Pirmąjį sykį jis galėjo tiesiog pasiūlyti pasidalinti alumi, o šiandien pasiteirauti apie jos darbo pabaigą, bet ne, vietoje to jis kaip paskutinis prietranka tiesiog užjaučiamai nusišypsojo…
“Matyt šeimyninis gyvenimas atbukino mano sugebėjimus”,-guodė save. Ir tuo pačiu metu kūrė planus, ieškojo dingsties sugrįžti atgal, lyg būtų ką pamiršęs ir jei tik prie kasos nieko nebūtų…

***

Aplenkęs prekystalį jis kaip niekur nieko patraukė prie bankomato. Jei ji būtų jį pamačiusi tai galbūt būtų pagalvosjusi, kad jis pamiršo išsiimti grynųjų vakarui – juk šiandien penktadienis. Kortelėje švilpavo vėjai, bet 100 eurų dar buvo. Išsiėmė paskutinius. O mintyse užsižiebė klausimas, o kas dabar? Atgal prie kasos nežinodamas ko nori? Alaus jau nepaimsi, traškučiai nerimta… Šunš maistas? Kodėl gi ne. Paėmęs Padigree pokelį patraukė prie kasos. Super, žmonių nėra, tik tolimajame kampe prie kavos aparato kuisiasi kažkoks statybininkas.
-Sugrįžai?
-Aha… Savim va pasirūpinau, o šunis pamiršau.
-Šunis?
-M?
-Šunis? Turi daugiau nei vieną? – jos apvalios akys pasidarė dar apvalesnės
-A jo, du.
-Greičiausiai geras žmogus esi, – šyptelėjo ji. -Gyveni kažkur šalia? Ne pirmą sykį tave matau.
-O taip, čia pat – 5 minutės nuo čia.
-Pala, spėju – du JRT? Vienas dar visai jaunas?
-Tiksliai!-beveik šūktelėjo jis, – iš kur žinai?
-Greičiausiai būsim prasilenkę ne sykį, į žmones nežiūriu, o štai šunis įsidėmiu.
Jos pamaina baiginėjosi už 10-ties minučių.
Šunų maistas, o paskui jį alus ir duona trumpu metimu nukeliavo ant galinės sėdynės, taip atlaisvindami keleivio sėdynę, kur įsitaisė ji. Tiesiog pakeliui, jos namai. Sutarė, kad po pusvalandžio susitiks prie akmens sankryžoje..

***

Iš svajų pažadino šalia sustojusios mašinos durelių trenksmas. Ištraukęs raktelius iš spynelės išlipo ir jis. Pasitikrino ar banko kortelė kišenėje ir patraukė atgal spėliodamas kiek laiko praėjo nuo to momento kai nusipirko alaus su duona.

Istorija paremta tikrais įvykiais…

Širdinga Padėka

“Nu b** ir šalta… Nafig aš iš ten išėjau? Mmm.. Na jo nefig pazorintis prieš panas apsivemiant… Dar po to gandai profkėj pasklistų. B** p**** kaip bloga. Užmušiu ryt tą gaidį Audrių už jo suknistą žolę” – Vido skrandį suspaudė eilinis spazmas ir jis pajuto kaip kyla [...]]]> Istorija paremta tikrais įvykiais…

Širdinga Padėka

“Nu b** ir šalta… Nafig aš iš ten išėjau? Mmm.. Na jo nefig pazorintis prieš panas apsivemiant… Dar po to gandai profkėj pasklistų. B** p**** kaip bloga. Užmušiu ryt tą gaidį Audrių už jo suknistą žolę” – Vido skrandį suspaudė eilinis spazmas ir jis pajuto kaip kyla užsilikusi nuo praeito vėmulio degtinės banga sumišusi su tulžim. Šleikštus kartumas nutvilkė Vido gerklę ir beveik fontanu pasipylė ant šalia stūksančios tvoros. – “Eina n****… Greičiau namo…” – nusibraukęs atgalia ranka aplink burną išsitaškiusius vėmalus Vidas patraukė namo. Viskas būtų buvę gerai jei ne tas faktas, kad jam iki namų reiktų pėdinti daugiau nei penkis kilometrus. Nežinia ar blaivus ryžtųsi tokiu vėlyvu metu, per tokį šaltį tiek žygiuoti, o kur dar šviežiai prisnigtas sniegas? Bet girtam jam ši kelionė pasirodė juokų darbas.

Tamsiomis Onuškio kaimelio gatvėmis Vidas ėjo praktiškai “autopilotu”, nesidairydamas, nemąstydamas, tik trokšdamas kuo greičiau atsidurti namuose – lovoje. Pykinimas dingo, bet jį pakeitė neapsakomas nuovargio jausmas ir… spaudimas šlapimo pūslėje. Apsidairęs nusvirduliavolink artimiausios tvoros, išsitraukė savo sustirusį “pasididžiavimą” ir pradėjo šlapintis žiūrėdamas į tamsius namo langus anapus tvoros. Besišlapindamas atsiplaidavo, koja nikstelėjo ir Vidas minkštai šlumštelėjo į šalia stūksančią pusnį. “MMmm, kaip gera gulėti” – palaimingai išssišiepė jis. “Porą minučių pailsiu ir keliuosi” – nutarė jis, bet nepraėjus nė dviem jis jau buvo kietai užsnūdęs.

Po gero pusvalandžio tolumoje pasigirdo po kojomis girgždantis sniegas, butelių žvangėjimas maišelyje ir pora vyriškų balsų, iš kurių buvo galima spręsti, kad du draugai jau neblogai “apšilę”.
- Ėhėi, žiūrėk, kas čia? – prabilo vienas rodydamas pirštinėta ranka į pasliką sniege gulintį ir parpiantį Vidą.
Kitas vyras priklaupė idant galėtų apžiūrėti Vidą iš arčiau.
- Girtas, trūkęs… Ką darom?
- Tempiam jį namo, kai atsipaipalios galės traukt savais keliais, nesinori čia palikt… dar užsilenks man prie tvoros… – atsakė pirmasis.
- Geras tu žmogus Praneli, – palinksėjo galva Jonas. – Aš imu už rankų, tu – už kojų. Tik šito, žiūrėk, nepamesk, – ir parodė į maišelį.
- Nepergyvenk, – išsišiepė Pranas ir du kartus apsivyniojo maišelio rankenas aplink delną, o priėjes prie ”trūkusio” Vido kojų pradėjo ne savu balsu kvatotis.
- Kas, kas tau nutiko? – sunerimo Jonas.
- Pažiūrėk, jo pautai išvirtę laukan, matyt, myžo ir ”trūkęs” į savo myžalus įkrito, – prunkšdamas paaiškino. Joną taip pat surietė juokas, neišlaikęs pusiausvyros slystelėjo ir pardribo šalia Vido. Kai juoko priepuolis praėjo, pakėlė vis dar kietai įmigusį Vidą ir nunešė į namo vidų.

- Į lovą guldysi? – paklausė Jonas.
- Tu ką, durnas? Aišku ne, dar primyš. Nešam į virtuvę, ant kėdės pasodinsim, bent iškart pamatysim kai atsigaus.
Kaip tarė, taip padarė. Tik bėda, kad Vidas buvo lyg guminis ir kiek jie bemėgino jį įtaisyti prie stalo, tiek jis vis nuslįsdavo po stalu.
- Na ir velniop jį, – nusikeikė Pranas. – Atnešiu antklodę, gal nesušals.
- O tai pimpalą taip ir paliksim? Imk ir sukišk atgal, – juokais paragino Jonas.
- Eik tu š… asile, pats ir sukišk jei nori,- ir nuėjo atnešti antklodės.
Užmetę antklodę ant Vido vyrai sėdo prie stalo, Jonas atsuko ir papilstė naminės butelį, o Pranas papjaustė lašinių su svogūnu.

Po nepilnos valandos po truputį pradėjo busti Vidas.
- Girdėjai Praneli, Vilniuj žada rengt pyderų paradą… Tai prisigyvenom, a?
- Mmhmm, – sumūkė jau gerokai įkaušęs pirkios savininkas.
- Tu įsivaizduoji kas būtų, jei šitą vaikį būtume radę ne mes, o… o kokie nors iškrypėliai!?
- Na, greičiausiai “pasistengtų”, – būtent šioje vietoje galutinai prabudo Vidas, – nutraukt kelnes ir ištratint jį per išeinamąją, vėliau gal dar ir nufilmuot idant savo draugams iškrypėliams parodyt laimikį… – Vidas vis dar buvo gerokai girtas, galvoje ūžė nelyginant avilyje. Nesuvokė nei kur jis yra, nei kas su juo nutiko. Iš pradžių jis girdėjo tik duslius vyriškus balsus, o ausis pasiekė tik pokalbio nuotrupa:”Tu greičiau pasistenk nutraukt kelnes ir ištratint jį per išeinamąją, vėliau gal dar ir nufilmuot?”.

Vidą pamažu apėmė pasišlykštėjimas ir baimė, nedrįso net atsimerkti. Jautė ant galvos užmestą maišą, kuris trukdė kvėpuoti, o pakrutinęs ranką palietė savo nuogas genitalijas. Štai tada jam viskas stojo į savas vietas – pasinaudoję jo girtumu jį namo parsitempė du seni pyderai! Protas aptemo, jį užvaldė vienintelė – keršto mintis. Daužyt! Daužyt šituos gaidžius! Jis buvo gerai įmitęs, sportuojantis vaikinas. Šituos kriošenas po vieną, o gal ir abus iškart suvanotų. Jau buvo bepašokąs ant kojų, bet išgirdo vieną iš iškrypėlių stojantis.
- Einu nusičiurkšt, o tu, Praneli, papilstyk tuo tarpu, – atsistojęs Jonas šiaip ne taip kliūdamas už baldų išsvirduliavo lauk iš virtuvės.
“Dabar!” – pašokęs iš po stalo Vidas įsistebeilijo į girtą Prano veidą ir sudvejojo… – “Na, lyg irnepanašus į pyderą…”
- O! Miegančioji gražuolė atsibudo! – sugergždė Pranas savo girtu balsu, išskėsdamas rankas į šalis, lyg norėdamas apglėbti Vidą.
- Joks aš tau b*** n***** ne gražuolė, – ir atsivedėjęs tvojo seniui per zūbus atbula ranka. Ištryško kraujas. Pranas sukliko pagalbos. Vidas tvojo dar, bet tas vis neužsičiaupė. Tada pastvėręs čia pat tarp lašinių gulėjusį peilį smeigė jį iki pat rankenos seniui į krūtinę. – Še tau, senas išgama.
Iš Prano lūpų pasigirdo nustebęs, – och, – ir jis sukniubo ant stalo.
- Kas čia da… – ir stovinčio tarpduryje Jono balsas užlūžo nuo pamatyto vaizdo.
- A? Ir tu nori, išgama? – sužvėrėjęs Vidas atsivėdėjęs tiesiu kojos spyriu smogė Jonui į saulės rezginį ir tas dingo tarpduryje. Smūgis buvo pakankamai stiprus, kad trapi seniokiška kaukolė neatlaikytų susidūrimo su priešais duris esančia siena. Po smūgio kūnas be kvapo nuslydo žemyn į nenatūralią sėdimą pozą plačiai išžergtomis kojomis. Jo burna taip ir liko praverta iš nuostabos, o nieko nereginčios akys spitrijo į tuščią virtuvę, kur kniūbščias ant stalo savo kraujo klane gulėjo jo draugas Pranas…

Tuomet buvau ketvirtokas.

Šeštadienio diena buvo skaisti ir saulėta, tad susitikę su Dainium, sėdėdami pas jį kieme ant suoliuko sprendėm ką šiandien veikti. Prie upės tingėjosi eiti, Darius išvaževęs su mama į Klaipėdą, Audriaus niekur neišleidžia, nes turi padėti ravėti daržą. - Gal į statybas? – pasiūlė Dainius. - O ko ten? – murmtelėjau. - Na, “lipūčkės” [...]]]> Tuomet buvau ketvirtokas.

Šeštadienio diena buvo skaisti ir saulėta, tad susitikę su Dainium, sėdėdami pas jį kieme ant suoliuko sprendėm ką šiandien veikti. Prie upės tingėjosi eiti, Darius išvaževęs su mama į Klaipėdą, Audriaus niekur neišleidžia, nes turi padėti ravėti daržą.
- Gal į statybas? – pasiūlė Dainius.
- O ko ten? – murmtelėjau.
- Na, “lipūčkės” gal rasim. – Lipūčkė yra gėris, galima nulipdyti visokiausių dalykų, galima pritvirtinti prie plunksnos galo ir padaryti “malūnsparnį”, o kai atsibos galima pamėtyti į sieną ar vienam į kitą.
- Einam! – tariau pakildamas.

Šilalės kultūros namų statybos vyko jau gana seniai, niekas niekur su jomis neskubėjo. Ir lankėmės mes ten jau nebe pirmą kartą. Sykį mus iš ten išvijo sargas, bet šiandien jo niekur nesimatė… Gal jam irgi išeiginė? Bet sliūkinom vistiek kaip įmanoma tyliau. Aplink patį pastatą jokios lipūčkės nesimatė… Tik visoks statybinis šlamštas.
- Einam į vidų, – pamojo ranka Dainius ir aš nusekiau jam iš paskos. Mums už nugarų liko visas gatvės triukšmas ir saulės kaitra, čia buvo vėsu ir tylu, beveik kaip bažnyčioje. Girdėjosi tik balandžių burkavimas kažkur aukštai palubėje ir kvepėju šviežiu cementu. Lipūčkės nesimatė ir čia. Ant grindų mėtėsi įvairiausi kabeliai, apskretę cementu kibirai, lentos ir kažkokie gelžgaliai – nieko įdomaus.
- Šūdas, – nusivylė Dainius ir pakėlęs nuo žemės cemento grumstą sviedė iš visų jėgų į sieną. Grumstas atšoko ir garsiai džergštelėjo į tuščią kibirą.
- ŠŠŠšššš, – sušnypščiau kaip gyvatė. – Dar sargas išgirs.
- Nėra čia jokio sargo. Nėra lipūčkės – nėr ko saugot.
Palubėje išgasdintas triukšmo purptelėjo balandis, užvertėm abu galvas į viršų.
- Žiūrėk, ten lizdas!
- Kur? – sužiurau į jo rodomą vietą.
- Ten! Lipam, pažiūrėsim.
- Tai kad labai aukštai… – suabejojau aš. – Ir dar pastoliai…
- Lipam! Jei išlaiko statybininkus, išlaikys ir mus, – paragino Dainius.
Nebuvo kur dingti. Nenorėjau pasirodyti bailys prieš savo geriausią draugą, tad nusekiau iš paskos. Lentos ant metalinio karkaso buvo sumėtytos bet kaip, kai kurios net nepritvirtintos, kur įsikibti tai pat nebuvo – galima buvo remtis tik į šalia stūksančią nelygią raudonų plytų sieną. Širdis daužėsi it pašėlusi. Linkstančios nuo mūsų svorio lentos ir vis tolstančios grindys vertė balsą drebėti. Beveik pasiekus viršų net drąsuolis Dainius sulėtino žingsnį ir slinko labai lėtai – stengiausi neatsilkti. Ėmė siaubas pagalvojus apie kelią žemyn…
Žingsnis, dar keli, ir mes pasiekėm patį pastolių viršų. Čia lentos ribojosi su cementine atbraila, tad buvo gana platu, ir baimė pamažu atslūgo. Kitame pastolių gale ant tos pačios atbrailos gulėjo iš šiaudų ir plonų šakelių negrabiai suręstas lizdas, iš kurio į mus nerimastingai tai viena tai kita akim spitrijo susirūpinęs balandis.

Mums artinantis balandis visai sunerimo ir pakilęs iš lizdo pradėjo sukti ratus aplink jį. Mums visai priartėjus balandis purptelėjo ir pradingo neįstiklintame lange. Lizde tūnojo trys ar keturi balandžiukai. Rausvi, be plunksnų… Didelėm juodom išsprogusiom akimis ir tyliai cypčiojo vos nulaikydami galvas ant savo neproporcingai ilgų ir plonų kakliukų.
- Žiūrėk, balandžiukai! – entuziastingai tarė Dainius.
- Matau… – atitariau. – Ką darai? – kumštelėjau jį į petį, kai jis ištiesė ranką link vieno iš balandžiukų.
- Gal pasiimam vieną namo? Užauginsim ir turėsim savo nuosavą naminį balandį!
Lipdamas čionai tikrai nesiruošiau nieko imti iš lizdo, bet mintis apie naminį balandį pasirodė pakankamai gundanti…
- O kas augins? – paklausiau abejodamas.
- Na, tu… aš. Nuspręsim pakeliui į namus, – ir atsargiai paėmė vieną balandžiuką į rankas. Pakėlęs akių lygyje dar kartą apžiūrėjo.
- Duokš man, – tariau. Balandžiukas buvo sunkesnis nei atrodė iš pažiūros, karštas, o per ploną krūtinės odą aiškiai jautėsi trapūs kauliukai. Lipant į apačią balandžiuką atidaviau Dainiui, nes man buvo reikalingos abi rankos.

Išėjus į lauką mus vėl pasitiko vaiski saulė ir gatvės triukšmas. Balandžiukas vėl grįžo į mano rankas ir aš pasikišau jį po į kelnes sukištais marškinėliais, kad kas nepamatytų. Pakeliui į namus vis žvilgčiojau pro viršų ir stebėjau jį, besisūpuojantį lyg hamake. Jis buvo ramus, nei cypčiojo, nei spurdėjo… Bet žinojau jog jis gyvas, nes net per marškinėlius jaučiau nuo jo sklindančią šilumą. Pakeliui su Dainium fantazavom kaip šitas užaugęs balandžiukas bus mūsų pašto balandis ir nešios mūsų raštelius. Beveik prie pat mano namų nutarėm, kad auginsiu iš pradžių aš, nes turiu narvelį. Tiesa, jame gyvena mano žiurkėnas…

- Reikia, kad jie susidraugautų ir galės gyventi vienam narvely! – sužibėjo genialumu Dainius.
- Palaikyk baladžiuką,aš tuoj jį atnešiu, – tariau ir nubėgau namo.
Žiurkėnas po balandžiuko atrodė neapsakomai švelnus ir guvus. Nė neabejojau, kad jie susidraugaus.

Balandžiuką vėl pasikišau po marškinėliais, o po akimirkos ten pat įleidau ir savo žiurkėną. Abu su Dainium sužiurom kas bus. Balandžiukas ir vėl ramiai nesimuistydamas tupėjo, o žiurkėnas kitoje pusėje, prisiglaudęs prie mano dešiniojo šono, ėmė praustis. Prausėsi uoliai ir ilgai. Galiausiai mums trūko kantrybė ir žiurkėną pristūmėm arčiau balandžiuko, kuris kažkaip neramiai sukrutino savo kreivus nuogus sparneliuis. Žiurkėnas sustingo, įsitempė pamatęs nepažįstamą padarą ir neregėtu greičiu kando balandžiukui tarp sparno ir kaklo. Iškart pasirodė didelis stambus riebaus kraujo lašas, balandžiukas suspurdėjo, pamėgino trauktis, bet nebuvo kur, o ir jėgų pats vaikščioti jis dar neturėjo. Žiurkėnas vėl įsitempė ir nusitaikė dar kartą kąsti, bet čia jau aš sureagavau į tai kas nutiko ir riktelėjęs iš baimės, kad tas niekadėjas ir man į nuogą pilvą neįkastų išplėšiau marškinėlius iš kelnių ir žiurkėnas, o paskui jį ir balandžiukas tėškėsi ant apdulkėjusio asfalto.
-Gaudyk žiurkėną! – surikau Dainiui stebėdamas šalin skuodžiantį graužiką. O pats pasilenkęs pakėliau dulkiną balandžiuką.

Žiurkėnas grįžo namo, atgal į savo narvelį. O mes stovėjom lauke, medžio pavėsyje sukrėsti graužiko išpuolio. Buvo akivaizdu, kad jiems nepavyks susidraugauti. Laikiau balandžiuką tarp delnų ir stebėjau besisunkiantį dar vieną didelį tiršto kraujo lašą. Tik dabar supratau kokią mes kvailystę padarėm paėmę jį iš lizdo ir kaip neatsakingai pasielgėm.
- Reikia nunešti jį atgal, – tariau. – Einam.
- Neeea… Temsta jau, man reikia eit valgyt, nes mama po to pyks, – paprieštaravo Dainius ir nuėjo namo.
- O ką man su juo daryt!? – bet Dainiui buvo nė motais. Taip ir likau stovėti vienas su kraujuojančiu balandžiuku…

Galėčiau nunešti pats vienas jį… Bet jau temo, o sutemus vienam karstytis po pastolius bus ypatingai baisu ir… pavojinga… Ta mintis tiesiog purtė. Ne, ten nebeisiu. Gal ryt? O ką mamai pasakysiu kai pamatys jį? Greičiausiai gausiu į kailį…
Nė nesuvokdamas ką darau, nuskyniau didelį varnalėšos lapą, įsukau balandžiuką į jį lyg į kokią antklodę ir nunešęs padėjau į aukštą žolę šalia medinės kaimynų tvoros. Nueidamas dar atsisukau kartelį, pamėginau įsiminti vietą – ryt iš ankstaus ryto ateisiu ir nunešiu atgal, nesvarbu, kad ir vienas… bet kažkas man nedavė ramybės… Ant širdies buvo kažkaip negera ir sunku…

Ryte vos atsikėlęs ir užkandęs pusryčių nulėkiau ieškoti balandžiuko. Nemalonus jausmas buvo išlikęs nuo vakar, bet buvau pilnas ryžto sugrąžinti jį į lizdą. Žolė buvo šalta ir drėgna nuo rasos. Neilgai paieškojęs radau varnalėšos lapą, bet balandžiukas buvo dingęs. Išnaršiau visą žolyną, bet jo neradau. “Gal pats kur nors nuropojo? O gal jo atskrido…” – guodžiausi neįtikėtinom spėlionėm, kol man besidairant į šalis žvilgsnis neužkliuvo už stambaus rudo kaimynų katino, kuris tupėjo vidury takelio ir susidomėjęs mane stebėjo. Viskas pasidarė aišku…

Eidamas namo pykau ant Dainiaus, kad sugundė paimti balandžiuką, ir ant žiurkėno, kuris pasirodė toks žvėris. Prisiekiau sau daugiau niekada nelįsti ir neimti paukščiukų iš lizdų…

Pažadą ištesėjau tik iš dalies.

Pirma dalis yra ČIA. O antra ČIA

Sunkiai pramerkęs užmiegotas akis Sergėjus pasirąžė ir lėtai apsidairė. Šalia lovos stovėjo baltai apsirengus ne itin išvaizdi mergina. - Jūs angelas? – paklausė. - Jei angelai iškeistų savo sparnus į basonus tai taip, aš greičiausiai būčiau angelas, – ir padėjusi basoną šalia lovos pasuko link durų. - Kur [...]]]> Pirma dalis yra ČIA. O antra ČIA

Sunkiai pramerkęs užmiegotas akis Sergėjus pasirąžė ir lėtai apsidairė. Šalia lovos stovėjo baltai apsirengus ne itin išvaizdi mergina.
- Jūs angelas? – paklausė.
- Jei angelai iškeistų savo sparnus į basonus tai taip, aš greičiausiai būčiau angelas, – ir padėjusi basoną šalia lovos pasuko link durų.
- Kur aš? Kas atsitiko?
- Ir vėl… – suvaitojo sanitarė. – Ateis daktaras ir jums viską paaiškins, – trinktelėjusi durimis išėjo iš palatos.

Palatoj stovėjo viena vienintelė lova – jo. Kairėje matėsi užvertos baltos durys, matyt, vedančios į tualetą. Dešinėje langas į lauką, už kurio matėsi vėjyje svyruojančių beržų viršūnės. Daugiau, be gretimais stovinčios nedidelės baltos spintelės ir kėdės, šalia jos palatoje nieko nebuvo.

“Po galais, ką aš čia veikiu? Čia ligoninė? Kodėl aš ligoninėj?” – ištiesęs rankas priešais save atidžiai jas apžiūrėjo – sveikos. Suėmė jomis veidą, pamasažavo jį, perbraukė rankomis per savo vešlius juodus plaukus – viskas vietoje. Nuleidęs dešinę ranką patikrino TEN. “Sveikas”, – konstatavo šypteldamas.

Jau buvo besikeliąs iš lovos, kai į palatą įsliūkino žilagalvis liūdno veido daktaras.
- Jūs gulėkit, gulėkit,- burbtelėjo jis, nė nežiūrėdamas į Sergėjų ir prisitraukęs kėdę arčiau lovos klestelėjo į ją. – Na, kaip jaučiatės šiandien? – paklausė nuobodžiu tonu.
- Kaip tai? Aš čia ką, ne pirmą dieną…? Ir apskritai… Kas man? Aš juk sveikas!
- Na taip, kurgi… – atsiduso jis.
- Daktare! Kame reikalas!? – jau kiek pyktelėjęs, pakeltu tonu išrėžė Sergėjus.
- Jūs tik nusiraminkit, viskas bus ger…
- Gana šitų nesamonių!
- Gerai gerai… – ir įsirėmęs kojomis į grindis pasislinko kiek atokiau nuo lovos ir Sergėjaus. Pastarasis tai pastebėjo, o daktaras savo ruožtu pastebėjo, kad Sergėjus pastebėjo.
- Daktare, jūs mane pradedat siutinti, – grėsmingu tonu suurzgė jis.
- Gerai gerai… Jūs bandėte šiandien keltis iš lovos?
- Kaip tik ruošiausi, bet tada įėjote jūs.
- Pamėginkite dabar… – ir Sergėjus pamėgino – nepavyko. Nei viena, nei kita jo koja nė nepakrutėjo.
- Kas čia b** per šūdas?!? – stvėrė atnklodę ir nušveitė ją ant žemės. Vaizdas jį sukrėtė iki sielos gelmių ir atėmė žadą. Geras porą minučių suakmenėjusiu žvilgsniu jis žiūrėjo į savo kojas, o tiksliau į tai kas iš jų liko – du stambūs, pliki strampai su kreivomis siūlėmis galuose. – Jūs… Jūs amputavot man abi kojas? Jūs išgamos, atsilikėliai! Ką b*** pagydyt nesugebėjot!? Ateik čia, tu sukriošęs pedike! – ir ištiesęs ranką pamėgino nustverti žilagalvį daktarą, bet pastarasis savo ilgalaikės patirties dėka buvo numatęs Sergėjaus veiksmus ir apdairiai atsitraukęs atgal. Sergėjus galutinai įsiuto, įsitvėręs šalia stovinčios spintelės krašto bandė ją pakelt ir mest, bet ji išsprūdo ir barškėdama savo tuščiais stalčiais žnektelėjo šalia daktaro kojų.
- Mhm, šiandien dar prasčiau… – niūriai pastebėjo. – Sesele! Raminamųjų! – šūktelėjo jis, pravėręs duris. Į palatą seselė įžengė su palyda – dviem augalotais sanitarais. – Gražiuoju ar piktuoju, ponaiti?
- Eikit jūs n**** urkos jūs ne******! – vis niekaip negalėjo nurimt Sergėjus.

Daugiau jo niekas nieko neklausė. Du sanitarai užgulė jį savo raumeningais kūnais taip, kad jis vos kvėpuoti įstengė, o seselė suleido raminamųjų į minkštąją.
Kai Sergėjus aprimo, daktaras prisitraukė kėdę arčiau lovos ir papasakojo Sergėjui viską. Apie tai, kad, anot policijos, girtas Sergėjus išėjęs iš “Pramogų banko” pavogė prabangią Audi, priklausančią kažkokiam Seimo nariui, kad girtas lėkdamas dideliu greičiu “apsikabino” medį ir pramušęs galva priekinį mašinos stiklą išlėkė į lauką. Tas faktas, kad oro pagalvės nesuveikė, gana keistas, bet tai išgelbėjo jam gyvybę, nes sekančią minutę po susidūrimo automobilis užsiliepsnojo ir iki kol pasirodė galbėtojai buvo likę tik jo griaučiai.
Kaip nekeista, fizinių sužalojimų Sergėjui, apart stipraus smegenų sukrėtimo, pavyko išvengti.
-Berods, likimas tuomet bus stojęs tavo pusėn. Per savo darbo stažą tokių atvejų mačiau mažiau nei turiu pirštų ant vienos rankos.
-Bet palaaaa… Ooo kur mano kojooos? – išlemeno apspangęs nuo vaistų Sergėjus.
-Štai čia ir yra didžiausia mįslė – jos vietoje, sveikos ir nepažeistos! Mes manome, kad jums pasireiškė itin… itin retas Džefersono sindromas… Paprastais žodžiais kalbant, jūsų smegenys, greičiausiai dėl patirtos traumos, tiesiog atsisako “matyti” kojas, o ko jos nemato, to negali valdyti…
-Kažkookios nesąmonėės… – sušvokštė Sergėjus. – Ašš jumis netikiuu!
-Tai dar ne viskas… Kartas nuo karto jums dingsta atmintis ir jūs atsibundant lygiai taip pat kaip šiandien – be jokių tos nakties ir pastarųjų šešių mėnesių atsiminimų ir panašu, kad ir tai ką dar atsimenat, po truputį, su kiekvienu “prabudimu” vis blėsta. Galimas daiktas, anksčiau ar vėliau jus neišvengiamai ištiks silpnaprotystė…
-Silpnaprotystė? Bet aš atsimenu! Aš tąnakt nebuvau vienas! Aš buvau su savo kaimynu… ir su labai prašmatnia blondine, kurios vardas buvo… em… b*** neatsimenu! – išstenėjo Sergėjus vos ne su ašarom akyse. – Jie važiavo su manim, o po to buvo kažkokia šlykštynė… – ašaros jau nesustodamos riedėjo jam skruostais.
-Taigi taigi… – palingavo galva daktaras. – Apie ką aš jums ir sakau. Beje, mašinoje nieko daugiau nebuvo, o ir liudininkai matė tik jus vieną sėdantį į mašiną.

Pokalbis Sergėjų smarkiai nuliūdino. Visą tą ir sekančią dieną jis skendėjo savo mintyse, bandė atgaivinti prisiminimus, suvokti kas nutiko. Jis prisiminė Liną, sekančią depresiją po anų nelaimingų įvykių pirtyje, nesklandumus darbe ir kaimyną… Jei jis apskritai buvo realus. Prisiminė juodą klykiančią siaubingą šlykštynę ir sekančią tamsą po jos…
Slinko dienos, savaitės ir mėnesiai. Įvyko dar keli “prabudimai”, ko pasėkoje iš atminties išnyko anas lemtingas vakaras klube, o prisiminimai apie Liną atrodė kaip tolimas miražas.

Sykį iškart po eilinio “prabudimo” į palatą įėjo nuostabi šviesiaplaukė mergina.
-Jūs angelas? – paklausė kvailokai besišypsantis ką tik prabudęs Sergėjus.
-Kažkada buvau, – atsiduso ji ir atidariusi langą bei palikusi prie lovos basoną išėjo.
Tiesiai už lango tarp beržo šakų negarsiai giedojo paukštelis. Likęs vienas Sergėjus pakilo iš lovos ir buvo bežengias prie lango, bet netyčia pažvelgė į apačią ir susverdėjęs iš netikėtumo griuvo atgal į lovą. Kojų tiesiog nebuvo!
- Kas gi čia po velnių? – pasitrynė akis delnais ir vėl atsistojo. Pažiūrėjo į apačią – kojų tikrai nėra. – Aš skraidau! Aš moku skraidyti! – “Prisklendęs” prie lango savo bepročio riksmu pabaidė giedantį paukštelį, kuris purptelėjo ir nuskrido.
-Aš ir taip moku, – išsišiepė Sergėjus, mintyse jau įsivaizduodamas kaip nardo po debesis ir ištiesęs rankas į šalis lyg sparnus “išsklendė” pro langą.

Po langais ant suoliuko sėdėjo du jauni vyrai.
- Jau n kartų tau sakiau, kad neprasidėtum su ja, niekada nieko gero iš to neišeina… Tik kančių daugiau. O rezultatas tas pats – mirtis.
Šalia sėdintis neproporcingai ilgų rankų ir didelių plaštakų savininkas nebyliai palinksėjo pritardamas ir pakilęs lėtai nužingsniavo tolyn. Iš palatos praviru langu pasigirdo seselės riksmas.

Sorry, prieš tai truputį paskūpijau Čia tikroji 2 dalis. Pirma dalis yra ČIA.

Sėdėdamas savo jaukiame fotelyje paskendęs svajose Sergėjus nė nepajuto kaip užsnūdo. Pažadino jį įkyrus ir nenutrūkstamas skambutis į duris. Tik praplėšęs akis jis nė nesusivokė kur esąs, apsidairė lyg šį kambarį matytų pirmą kartą, o tada atsiminė savo naująjį pažįstamą [...]]]> Sorry, prieš tai truputį paskūpijau Čia tikroji 2 dalis.
Pirma dalis yra ČIA.

Sėdėdamas savo jaukiame fotelyje paskendęs svajose Sergėjus nė nepajuto kaip užsnūdo. Pažadino jį įkyrus ir nenutrūkstamas skambutis į duris. Tik praplėšęs akis jis nė nesusivokė kur esąs, apsidairė lyg šį kambarį matytų pirmą kartą, o tada atsiminė savo naująjį pažįstamą Klimą, rūkymą… nuo kurio burnoje liežuvis gulėjo ir smirdėjo lyg kokia negyvo banginio maita paplūdimyje.

Visas sustiręs atidarė duris, o už jų išvydo savo naująjį pažįstamą. Klimas buvo išsišiepęs, kažin ko labai laimingas ir net trypčiojo iš nekantrumo kaip magėjo lėkt…
-Į klubą? Ne… – bandė spyriotis Sergėjus. Jam nesinorėjo nieko tik atsigulti ir numirti… užmigti ilgu besapniu miegu.
Bet Klimas neatlyžo. Jis nė neprašytas įsibrovė į vidų, čiupo Sergėjų už parankės ir nutempęs į vonios kambarį privertė nusiprausti veidą. Ir tikrai, po beveik prievartinių praustuvių Sergėjus pasijuto geriau. Pamažu pradėjo mąstyti apie galimybę kažkur išeiti. Prasiblaškyti būtų visai ne pro šalį… O jei nepatiks, tai bet kokiu atveju ten turės būti alkoholio, kuris padės užsimiršti.

Prie įėjimo į “Pramogų Banką” jiedu atsidūrė apie dešimtą. Sergėjų vis dar glumino jo naujojo kaimyno kartais akivaizdžiai demonstruojami nepilnaprotystės požymiai, bet jį tai jaudino ne taip smarkiai… Labiau jį neramino pati įstaiga, į kurią jie žadėjo tuoj tuoj įžengti. Sergėjus nebuvo vakarėlių liūtas, o kada klube lankėsi paskutinį kartą nelabai ir beatsiminė. Be to, dar girdėjo, kad “Pramogų Banke” renkasi ne visai “prasta” publika. Nuojauta jam kuždėjo kažką negero…

Pirmąkart Sergėjus apstulbo tada, kai Klimas, tas neproporcingas nepilnaprotis kaimynas su apsauginiais, vykdančiais “Face control’ą” pasisveikino kaip su geriausiai draugais, o anie jam atsakė tuo pačiu. Vienam jų priekabiai nužvelgus Sergėjų, Klimas nerūpestingai mestelėjo:
-Jis su manimi, – ir jie nekliudomi praėjo į vidų.
Viduje įspūdis, kad Klimas čia nebe pirmą kartą, Sergėjui tik stiprėjo. Jis sekė kaimynui įkandin per daug nesidairydamas. Klimas gi rodos kažko ieškojo ir karts nuo karto vis pasisveikindavo, tai buvo ir jauni dabitos, ir rūsčiai atrodantys “dėdės”, ir prašmatnios blondinės…
Koks visgi gali būti klaidingas pirmasis įspūdis, mąstė Sergėjus. Klimas, rodėsi, keičiasi akyse, eilinį sykį jam su kažkuo sveikinantis jis išgirdo visai kitokį Klimo balsą, jis skambėjo valingai, tvirtai ir visai nepriminė ankstesnio imbecilo… O ir pats kūnas atrodo pasikeitė, pastambėjo, tapo lyg ir proporcingesnis… Kita vertus, taip galejo pasirodyti ir dėl apšvietimo, o balso pasikeitimas gal tik pasivaideno…

Vienoje iš, kaip jam pasirodė, daugybės salių Klimas pagaliau rado ko ieškojo – laisvą staliuką, apsuptą patogiais minkštasuolias.
-Štai čia, – mostelėjo ranka Klimas ir klestelėjo pats, juo pasekė ir Sergėjus. – Du dvigubus viskio su ledais, – tarstelėjo pro šalį praeinančiam padavėjui.
-Aš negeriu viskio… – suskubo paprieštarauti jis ir iškart susizgribo, kad tas viskis gali būti ne jam.
-Ne šiandien, – teatsakė Klimas.
Kai stiklai ištuštėjo, o ant dugno liko skimbčioti tik aptirpęs ledas, tarpduryje pasirodė jos – pritrenkiančio grožio blondinė ir briunetė. Sergėjui pasirodė, kad net muzika pritilo, o aplinkui sėdintys žmonės nuščiuvo…
- O štai ir jos! – Apsidžiaugė Klimas ir atsisukęs į jį pridūrė. – Jos visada kartu. Žinai kaip sako? Nelaimės po vieną nevaikšto, bet taip neteisingai. Reikia sakyti – Nelaimė viena nevaikšto, – ir išsišiepė, o po to pakilęs pamojo joms ranka. Sergėjus gi iš to pasakymo nieko nesuprato.
“Durnas…” – atlaidžiai pagalvojo.

-Susipažink, Gedija, – linktelėjo blondinės pusėn, – ir Laima, – nusišypsojo brunetei. -O čia mano naujasis šiandienos draugas Sergėjus, – jau į viešnias kreipdamasis tarė Klimas ir draugiškai apkabino Sergėjų per pečius. Kažkoks gniutulas užspaudė jo gerklę ir vietoj pasisveikinimo gavosi tik tylus mūktelėjimas palydėtas rankos pamojavimu nuo juosmens. Regis tai jas prajuokino.
-Na, ir kurią gi tu renkiesi? – paklausė rimtu tonu atsisukęs į jį Klimas.
-Kaip tai kurią..? – Sergėjus sutriko. Ši kompanija akivaizdžiai jam netiko. Atsiplaiduoti nepadėjo nei dvigubo viskio stiklas. Jis tylėjo.
-Rinkis arba jos pačios tave pasirinks… – suokalbiškai pamerkė akį Klimas Gedijai. Sergėjus tik pasimuistė stebėdamas Gedijos plaukus ir nieko neatsakė. Bet to ir neprireikė. Gedija nieko nelaukusi klestelėjo šalia Sergėjaus.
-Ko toks rūškanas, mielasis? – paklausė ji apkabindama jį švelniai per pečius, o tai Sergėjų tik dar labiau išmušė iš vėžių. Iš kur tas perdėtas rūpestingumas? Ir koks aš jai mielasis? Pajuto kaip rausta jo skruostai ir kyla jaudulys. Nesuvokdamas ką sako išlemeno jog nėra ko džiūgauti… Gediją toks atsakymas, rodos, dar labiau pralinksmino.
-O tai, kad tu gyvas ir sveikas, turi stogą virš galvos ir gerus draugus, tau nepakankamas pretekstas būti laimingam? – beveik pašnibždomis sumurkė taip arti, kad Sergėjus skruostu pajuto jos karštą alsavimą. Jame lyg kas spragtelėjo, juk tikrai nėra viskas jau taip blogai, jis čia sveikas ir gyvas, šalia sėdi iš jo naujasis keistas draugiškasis kaimynas, pritrenkiančio grožio blondinė… Tik gyvenk ir žvenk. Atsisuko į ją, taip ir sustingusią per porą centimetrų nuo jo veido:
-Tu teisi, – išpoškino jis drąsiai, jų lūpos, rodėsi, tuoj ims ir susilies. Sergėjus net troško, kad taip nutiktų, bet paskutinę akimirką Gedija atšlijo ir nusikvatojusi tarė:
-Na, ir šaunuolis, mano berniuk! – jis jai paantrino taipogi nusikvatodamas, o po akimirkos prie jų prisijungė ir Klimas su Laima, kuri jau buvo įsitaisiusi šalia ir įsikibusi Klimui į parankę. Silpnas silpnas ankstesniojo Sergėjaus balselis išniro kažkur iš pasąmonės gelmių ir lyg papriekaištavo: “Tu tik pažiūrėk su kuo tu susidėjai”, bet Sergėjus jo nebegirdėjo…

Po dvigubo viskio sekė dar vienas dvigubas ir dar ir dar… Kol galiausiai Sergėjus gėrė nė nekreipdamas dėmesio į tai ką geria. Visas jo dėmesys buvo nukreiptas į savo naujuosius pažįstamus, o labiausiai į Gediją.
Laikas nuo laiko prie jų staliuko prisėsdavo Klimo pažįstami. Kai kurie iš jų buvo mažių mažiausiai keisti…
Prie stalo išdygęs Rugupatis – toks buvo žmogaus vardas – pavaišino juos neapsakomai gardžiu alumi. Sergėjus net paklausė kaip jis vadinasi, bet anas teatsakė, kad tai naminės gamybos alus ir kad jis neprieinamas plačiosioms masėms. ”Tai išrinktųjų gėrimas”, – taip jis ir pasakė nueidamas.

Vėliau jų staliuką aplankė itin nemalonus tipas vardu Dusulis. Jiems besikalbant Sergėjui ėmė trūkti oro, svaigti galva ir pykinti.
- Na jau eik eik, matai mano draugui jau bloga darosi, – pusiau juokais, pusiau rimtai paragino jį Klimas.

Šalia išdygus vaikinui vardu Puškaitis, Sergėjui ėmė rodytis, kad jie papuolė į lėbavimo ir linksmybių sūkurį. Aplink nesustodami zujo padavėjai, ir nenutrūkstamu srautu vis nešė gėrimus bei užkandžius, visa tai ant stalo neužsibūdavo, nes čia pat – aplink jų staliuką šurmuliuojanti ir besilinksminanti minia viską sušlamšdavo. Kuo toliau, tuo tų veltėdžių darėsi daugiau, galiausiai Sergėjus nebegirdėjo nei Klimo, nei Puškaičio su Laima… Viskas susiliejo į vientisą šurmulį ir viską, ką jis juto, tai svaiginatčiai švelnius Gedijos prisilietimus ir nuostabų jos plaukų aromatą…
Galiausiai visas tas šurmulys baigėsi Puškaičiui pakilus nuo stalo. Praeidamas pro Sergėjų su Gedija jis stabtelėjo lyg norėdamas ką pasakyti, bet, matyt, persigalvojo, nes atsainiai mostelėjęs ranka nuėjo šalin, lydimas savo triukšmingos kompanijos.

Kiek vėliau prie jų prisijungė liesas vaikinas vardu Algis. Jis negėrė, nesilinksmino ir apskritai nerodė jokio dėmesio jį supančiai aplinkai. Šnipštelėjęs kažką Klimui į ausį jis pasišalino. Po Algio apsilankymo Klimui akivaizdžiai nukrito ūpas. Sergėjus tai pastebėjęs jau buvo beprabyląs klausti, bet žodžio jam nedavė ištarti Gedija, užčiaupusi geidulingu bučiniu, kuris privertė pamiršti viską… Ir Liną, ir nesklandumus darbe…. na ir žinoma klausimą, kurį norėjo užduoti Klimui, atsakymas į kurį galėjo pakeisti daug ką jo gyvenime.

- Na, mums jau metas, – tarė pakildamas Klimas, juo tuoj pat pasekė ir Laima.
- Kaip? Jau..? – Sergėjus negalėjo patikėti, kad tuoj tuoj šis nuostabus vakaras pasibaigs ir nežinia kada vėl ir ar apskritai pavyks pasimatyti su Gedija. – Kur trauksim dabar? – pridūrė norėdamas, kad viskas taip paprastai pasibaigtų.
- Trauksim? Tu, Sergėjau, deja, su mumis niekur netrauki.
- Traukia, – sumurkė Gedija, kuri vis dar buvo apsivijusi Sergėjų.
- Gedija! Tau šiandien jau pakaks! Jis juk mano kaimynas, po galais!
- Kaip? Pas Mirčių be dovanų? – Plėšriai išsišiepė žiūrėdama tiesiai Klimui į akis.
“Mirčius? Kur aš tai jau girdėjau?” Bet nespėjus rasti atsakymo Sergėjaus mintis nutraukė Gedijos raginimas keltis – jie vyksta – visi kartu! Kur, pas ką, kaip… viskas buvo nesvarbu… po eilinio jos bučinio.
- Tu vairuoji! – trykšdama laime ir pasitenkinimu išpoškino Gedija. Klimas su Laima, rodos, nebuvo ta mintim sužavėti, jie apskritai tylėjo… Bet Sergėjų, apžavėtą naujosios draugės, tai nė kiek nejaudino, kaip ir tai, kad jis vairuos girtas.

Lauke jų laukė prabangus Audi A6 limuzinas.
- O Dieve, Klimai jis tavo? Iš kur? Tu gal koks mafijozo sūnus..?
- Mhm… Sėsk jau ir važiuojam, nėra laiko tavo seilėtekiui, – atžagariai, beveik piktai, tarė Klimas, bet Sergėjus to nė nepastebėjo.
Vairuoti jam sekėsi stebėtinai gerai, mašina pradžioje atrodė kiek nepaklusni, bet kai išsuko į Gedimino prospektą viskas stojo į savo vietas.
- O pala. Tai kur mes važiuojam? – paklausė jis žiūrėdamas į galinio vaizdo veidrodėlį. Klimas su Laima tylėdami susižvalgė ir sužiuro į Gediją.
- Į Nemenčinę… – sumurkė ji savo švelniu balsu tiesiai į ausį ir lyžtelėjo ausies spenelį. Sergėjui net širdis apsąlo nuo to jausmo, ir jis nė neišgirdo negarsaus bumptelėjimo, kurį sukėlė partrenktas benamis katinas. Gedija tyliai sukikeno, o gale sėdintys Klimas su Laima tapo dar rūškanesni.

- Spausk! Ko velkiesi kaip vėžlys? – ragino jį Gedija.
- Bet čia daugiau nė nėgalima…
- Mums viskas galima! Ar ne, Klimai!? – ir Sergėjus spaudė akseleratorių, o Gedija vis nenustygdama kibino jį, tai plaukus pataršo, tai pabučiuoja, ir pati rangosi kaip gyvatė, o tas ir taip trumpas sijonukas dar aukščiau kyla. Sergėjų nuo tokių vaizdų bei prisilietimų net karštis išpylė. O kai jos ranka lyg netyčia atsidūrė ant JO, to jau buvo per daug… Pulsas taip mušė per smilkinius, kad atrodė, jog galva tuoj ims ir sprogs, jis jautė, kad ilgai taip neišlaikys, ir buvo beprabyląs kai… Kažkas jam iš dešinės siaubingai sustūgo:
- ŽIŪRĖK ĄSILE, ŽMOGUS ANT KELIO! ! !
- KĄ!? – išgąstingai sušuko jis ir instinktyviai staigiai susuko vairą į kairę tuo pačiu atsisukdamas į dešinę pažiūrėt kas čia taip rėkė, nes balsas niekuo nepriminė žmogiškojo. Gedijos nebuvo nė kvapo, vietoj jos stūksojo kažkas juodo, beformio su vis kintančiu paviršiumi. Čia atrodydavo kaip kailis, čia kaip dūmai ar smalos blizgesys. Dabar jau Sergėjus sukliko nesavu balsu ir toliau rėkdamas isterišku riksmu metęs vairą iš rankų prisiplojo prie durelių, idant atsidurtų kuo toliau nuo to sutvėrimo. Nė nepajuto kaip atsipalaidavo ir taip jau perpildyta šlapimo pūslė ir karštas šlapimas sunkdamasis tekėjo ant prabangios vairuotojo sėdynės.
Metęs žvilgsnį į galą nepamatė nei Klimo, nei Laimos – ten buvo tiesiog tuščia. Dar spėjo pagalvoti “kas čia dedasi, po velniais?” ir po kurtinančio trenksmo išlėkė pro priekinį automobilio langą.

Sveiki, šią istoriją galima skaityti ir atskirai t.y. neskaičius 1. Galimybės gyventi, 2. Galimybės rinktis ir 2.1. Kitokio pasirinkimo. Jei norite sužinoti vien tik šios istorijos priešistorę tai siūlau paskaityti bent  Galimybę rinktis.

Dar norėjau paklausti. Kaip Jums labiau patiktų, kad pateikčiau pasakojimą  mažomis dalimis kaip kad ši ar iškart visą  – [...]]]> Sveiki, šią istoriją galima skaityti ir atskirai t.y. neskaičius 1. Galimybės gyventi, 2. Galimybės rinktis ir 2.1. Kitokio pasirinkimo. Jei norite sužinoti vien tik šios istorijos priešistorę tai siūlau paskaityti bent  Galimybę rinktis.

Dar norėjau paklausti. Kaip Jums labiau patiktų, kad pateikčiau pasakojimą  mažomis dalimis kaip kad ši ar iškart visą  – pilną apsakymą?

Ačiū, kad skaitote

Sergėjaus Likimas (1 dalis)
______________________________________________________

Mėnuo – tiek prireikė laiko Sergėjui išeiti iš ligoninės. Po akimis dar gana sodriai mėlynavo kraujosruvos, valgyti galėjo tik košes ir jogurtus. Smarkiai maudė viršutinį žandikaulį, kuris nelaimingo atsitikimo metu taip pat kaip ir apatinis buvo lūžęs. O ką jau kalbėti apie netektį… Linos atžvilgiu Sergėjus brandino didelius planus ir netgi buvo įsitikinęs, kad ją myli… Bet dabar… Dabar viskas dingo.
“Dar vienas”,- tarė sau mintyse dėdamas telefono ragelį, kurio garsas tuščioje laboratorijoje nuskambėjo ypatingai nykiai.
“O juk dar visai neseniai tarpduryje lyg iš niekur išdygdavo besišypsanti Lina, koks aš buvau kvailys, kad anuokart neatsakiau jai tuo pačiu…” – akyse pasirodė ašaros, gerklę užspaudė gumulas…
Kol gulėjo ligoninėje, jį lankė Marta. Apsilankiusi antrą kartą pasakė, kad jį palieka ir eina dirbti pas kitą dantų techniką. Pasakė ir išėjo. Liko krūva jo nepabaigtų darbų ir nepatenkintų daktarų, o jam tuo metu tai per daug ir nerūpėjo. Dabar gi, kai pamėgino grįžti į įprasto gyvenimo vėžes, suprato, kad beveik visi jo klientai išsilakstė pas kitus ir jau nebegrįš pas jį. Bet juk reikia mokėti patalpų nuomą, bankui įmokas už paskolą įrengimams. O santaupos ne beribės – greit sutirps.

Negeros mintys kankino Sergėjų. Net ir tas dabar turimas darbelis tiesiog krito iš rankų, dirbti nesisekė – rankos drebėjo, o tas nepaliaujamas žandikaulio maudulys varė į neviltį.
-Velniop viską! – trenkęs šalin darbą pakilo nuo stalo ir užrakinęs laboratoriją išvažiavo namo. Pakeliui dar sustojo prie PC “Rimi”, įsigijo alaus pakuotę ir maisto.
Alus prieš TV atpalaidavo, problemos ir nerimas nuplaukė kažkur toli toli ir daugiau nebevargino. Įpusėjus penktąją skardinę, apėmė miegas ir jis užmigo išsitiesęs reklainerio fotelyje.
Ryte atsibudo ir ne iškart susivokė kur esąs. Visą kūną maudė nuo miegojimo vienoje pozoje, galva dar sukosi nuo vakarykščio alaus. Atsikėlęs nupėdino į tualetą, po to apsiprausė vonioje, bet savijauta nepagerėjo. Virtuvėje atsidaręs šaldytuvą išsitraukė eilinį jau iki gyvo kaulo įkyrėjusį jogurto indelį. Keli pirmieji gurkšniai, rodos, atvėsino išdžiūvusį ir įkaitusį skrandį, bet po to vos nesupykino.
“Reiktų į darbą… Bet kad darbo nebėra…” – klestelėjęs atgal į tą patį fotelį įsijungė TV. Akys užkliuvo už šeštos, paskutinės, alaus skardinės.
“O kodėl gi ir ne?” – sušnypštė atidaroma skardinė. Keletu smagių užsivertimų ją ištuštino. Blogą savijautą lyg ranka nuėmė, net akyse prašviesėjo. – “Reikia eiti į parduotuvę. Dar alaus” – nusprendė jis.

PC “Rimi” stovėdamas prie kasos su pakuote alaus Sergėjus žiūrinėjo cigarečių pakelių nugarėles.
“Kiek daug ir kiek įvairių jų rūšių priviso per tą laiką kol nerūkiau… Kiek jau praėjo? Kokie dveji metai, turbūt” ,- nevalingai ištiesė ranką ir paėmė pakelį “KENT” cigarečių.

Grįžęs namo nusprendė pradžioje apsikuopti, nes tuščios skardinės vis dar mėtėsi šalia fotelio. Ištraukęs pirkinius į tą patį maišelį sukrovė tuščias skardines, praplėšė pakelį cigarečių ir pasiėmęs vieną išėjo į laiptinę. Apatiniame aukšte į šiukšlių vamzdį išmetęs tuščią tarą sugrįžo į savo aukštą ir pasuko į bendrą balkoną. Tik įėjęs net krūptelėjo iš netikėtumo, ten jau rūkė kitas žmogus.
“Pagirios kaltos, kad krūpčioju ant kiekvieno kampo…” – pamanė jis. Sustojęs šalia tik dabar susivokė, kad neturi kuo prisidegti…
-Šūdas, – apmaudžiai išstenėjo jis demonstratyviai tapšnodamas per kišenes. Spragtelėjęs Sergėjaus panosėje atsirado žiebtuvėlis nepažįstamojo rankoje.
-Ačiū, – atsakė Sergėjus jau įdėmiau nužvelgdamas nepažįstamąjį. Jis buvo postambis, kiek aukštesnis už Sergėjų, plaštakos neproporcingai didelės, o ir pačios rankos tokiam kūnui atrodė per ilgos. Iš pažiūros duotum ne daugiau nei 24 metus, bet buvo užsiželdinęs nedidelę barzdą ant smakro, kuri jį gerokai sendino.
-Prašom, – atsakė jis atsisukdamas ir nuoširdžiai išsišiepdamas demonstruodamas ilgus, lygius arkliškus dantis. Iš priekio galva atrodė kažkokia siaura ir ilga, o gal tai buvo tiesiog optinė iliuzija, sukelta jo nevykusios šukuosenos. Plaukai buvo sušukuoti atgal, bet per trumpi, kad gulėtų, tad tiesiog netvarkingai styrojo sukelti į viršų.
“Keistas veikėjas” – pamąstė sau Sergėjus.
-Jūs iš mūsų aukšto? Nes anksčiau lyg ir neteko jūsų čia matyti.
-O taip. Aš… Aš iš 10 buto, prieš porą trejetą savaičių… išsinuomovau,- nerišliai atsakė nepažįstamasis gesindamas vieną ir iš karto traukdamas iš pakelio kitą cigaretę.
-Daug rūkot, – labiau teigdamas nei klausdamas pasakė Sergėjus.
-O.. O ką daryt? Išėjau parūkyt ir buto durys ėmė ir užsitrenkė. Gerai, kad bent telefoną su savim turėjau, tai paskambinau šeimininkui, sakė atvažiuos po valandos ar dviejų. Aš jau ne pirmą kartą. Dažnai ką nors pamirštu… Tai štai dabar stoviu, laukiu… Rūkau.
-Aišku… – numykė Sergėjus. – Beje, mano vardas Sergėjus, – ir ištiesė nepažįstamajam ranką.
-Klimas. Klimas mano vardas, – atsakė jis tvirtai spustelėdamas Sergėjaus ranką. Toliau rūkė tylėdami.

Sutraukęs iki galo cigaretę Sergėjus pasisuko eiti, bet balkono tarpduryje atsigręžė į Klimą.
- Jei ką, tai galim pas mane palaukti tavo šeimininko… Vis geriau nei čia stypsoti.
- Bet jis nežinos kur manęs ieškoti …
- Ne bėda, paliksim raštelį, kad tu 11 bute jo lauki, – mirktelėjęs akimi linksmai atsakė Sergėjus.
- Tikrai! – džiugiai išsišiepė Klimas, eilinį sykį pademonstruodamas savo arkliškus dantis.
“Kažkoks jis ne toks – gal trenktas? Keistas tipas…” – eidamas pakeliui į butą mąstė Sergėjus.

Klimas pasirodė didelis alaus mėgėjas. Sergėjus nė nespėjo įpusėti savo alaus, kai išgirdo Klimo rankose traiškomos skardinės garsą.
- Gardus alutis, – čepsėdamas konstatavo Klimas. Sergėjus nieko nelaukdamas iš maišelio paėmęs padavė antrą. Ši kiek ilgėliau išsilaikė. Kalbėjo jie nedaug. Apie savo naująjį kaimyną Sergėjus nieko konkretaus nesužinojo… Tik tiek, kad Klimas šiuo metu nesimoko, nedirba (ir, rodos, nesiruošia dirbti), gyvena iš savo tetos palikimo, jokių ateities planų neturi. Pats Sergėjus apie save arba tiksliau apie neseniai įvykusią nelaimę ir jos pasekmes išklojo viską nuo A iki Z, lyg kokiam kunigui.
- Oooo… vyruti, nenuskilo tau kaip reikiant, – net švilptelėdamas su užuojauta pasakė Klimas. – Tau reikia reabilituotis, kaip sakant, atitrūkti nuo visko… – nutilęs prisimerkė ir ėmėsi intensyviai kramtyti kairės rankos nykščio nagą – buvo akivaizdu, kad jis mąsto.
Po nepilnų dešimties minučių Sergėjų, paskendusį savo liūdnuose prisiminimuose, į realybę sugražino džiaugsmingas Klimo šūksnis:
- Sugalvojau! Šiandien mes eisim į klubą pasitūsint, – ir vėl išsišiepė sužavėtas savo genialios minties. Sergėjaus ji absoliučiai nesužavėjo, jis jau buvo bepuoląs atsisakinėti kai pasigirdo skambutis į duris.
- Čia manęs, – linksmai liuoktelėjęs nuo sofos tarstelėjo gremėzdas Klimas ir išskubėjo pro duris. Po akimirkos pravėręs duris įkišo galvą ir riktelėjo, – aš apie aštuonias pas tave užeisiu, būk pasiruošęs! – ir trinktelėjo durimis.
“To man ir betrūko, eiti į klubą su savo kaimynu imbecilu…” – gurkštelėjęs alaus įsispraudė dar giliau į krėslą ir paskendo prisiminimuose.

- Labas! – Tariau jai kai susitikom pirmą kartą. Atsakė ji į tai – šypsniu. Supratau, kad susidraugausim. Ji atrodė padori mergina, rūpestinga, švari ir tvarkinga – man patinka tokios.

Labai nustebau ir apsidžiaugiau jos dovana, kurią gavau neužilgo po mūsų pažinties. Tai buvo tikras ODINIS ŠVARKAS! Pirmas mano gyvenime! Jis tiko [...]]]> - Labas! – Tariau jai kai susitikom pirmą kartą. Atsakė ji į tai – šypsniu. Supratau, kad susidraugausim. Ji atrodė padori mergina, rūpestinga, švari ir tvarkinga – man patinka tokios.

Labai nustebau ir apsidžiaugiau jos dovana, kurią gavau neužilgo po mūsų pažinties. Tai buvo tikras ODINIS ŠVARKAS! Pirmas mano gyvenime! Jis tiko man kaip nulietas, niekur neveržė ir atrodė be galo tvirtas. Jai jis irgi atrodo patiko, o gal tiksliau – aš jame

Bėgant laikui mano susižavėjimas Ja tik stiprėjo. Su didžiausiu nekantrumu laukdavau kada paskambins, o kai tai nutikdavo negalėdavau atsigrožėti jos nuostabių skruostų švelnumu, nepakartojamu lūpų išlinkimu, dailiomis baltomis rankomis, kurios mane per kiekvieną pasimatymą glamonėjo… Laukdavau tų akimirkų nesitverdamas savame kailyje ir labai pykdavau ant savęs, tiesiog neapkęsdavau, kai netikėtai išsekdavau ir užmigdavau tų glamonių metu… Bet ji rodos neėmė to į galvą ir nepykdavo ant manęs… Už tai aš ją dar labiau mylėjau.

Negalėdavau atsidžiaugti kai ji vien žvelgdama į mane iš mano akių  išskaitydavo:
“Aš tavęs pasiilgau. Aš noriu pabučiuoti tave. Aš tave myliu.”
Dažniausiai po to ji mane švelniai apkabindavo ir ilgai šnabždėdavo mieliausius ir gražiausius, kada nors mano girdėtus, žodelius tiesiai man į ausį. Niekada to nepamiršiu.

Bet viskas kas gera greitai baigiasi…

Sykį mums bevažiuojant sausakimšame troleibuse aš pajutau kažką aštraus įsiremiant man į nugarą. Nė nespėjus į tai deramai sureaguoti mane čiupo ir ištraukė… Tik akimirkai spėjau pamatyti kažkokio narkomano, išpuvusiais dantimis veidą, o dar po akimirkos buvo grubiai nuplėštas mano odinis švarkas… o po to… po to aš praradau sąmonę…

***

Štai taip… Tokia mano istorija. Taip aš netekau tos vienintelės… Dabar esu senas ir niekam nereikalingas, guliu kažkokios nušiurusios stoties parduotuvėlės vitrinoje tarp savo likimo brolių ir seserų – HTC, NEC, Nokia, Motorola…

Kiekvieną rytą mane aplanko du ištikimi mano tarnai. Jaunesnysis Fordas aukoja duoną, Vyresnysis Iveco – sūrį, pieną ir vandenį. Man iš tų aukų nieko nereikia – aš jų nė neliečiu, bet menkysta, kuris tupi prie mano vartų pastoviai kažką nugvelbia ir sukemša į savo ryklę, bet juk tam jis ir yra – menkysta. Ir jis [...]]]> Kiekvieną rytą mane aplanko du ištikimi mano tarnai. Jaunesnysis Fordas aukoja duoną, Vyresnysis Iveco – sūrį, pieną ir vandenį.
Man iš tų aukų nieko nereikia – aš jų nė neliečiu, bet menkysta, kuris tupi prie mano vartų pastoviai kažką nugvelbia ir sukemša į savo ryklę, bet juk tam jis ir yra – menkysta.
Ir jis ne vienas! Po aukų priėmimo pas mane suguža 300 tokių išalkusių menkystų! Aš dar juos galėčiau pakęsti jei jie nedergtų visur kur eina, netrankytų mano durų ir ne taip nachališkai ėstų mano maistą. Bet kur gi…
Bandžiau jų visaip atsikratyti… Sprogdinau vamzdžius, išjungiau elektrą, mėginau išvyti visus lauk įjungęs netikrą gaisro pavojaus signalą… Sykį net langą išdaužiau iš įniršio! Bet ne, tai neveikia tų įkyrių parazitų.
Tiesa. Vakarop, kai 300 menkystų išsilaksto pajutę alkį, pas mane ateina dvi menkystų giminės atstovės. Skirtingai nuo anų 300 ir 1 jos, negaliu patikėt, bet tvarko! Jos man suteikia vilties – gal ta, menkystų, padermė dar ne visai beviltiška? Gal…
Taip ir stumiu savo dienas stebėdamas tą netikėlių giminę…

Parnelas iš VM ware giminės

Gulėjau tarp savo brolių ir mėgavausi niekieno netrikdoma ramybe, bet  štai pasirodė ji. Ryžtingu judesiu išplėšė mane iš broliu draugijos. Tvirtai suėmusi mano kotą ji taip plačiai mane išskėtė, kad net subraškėjau per savo sąnarius. Gana neįprastas jausmas, dar nebuvau tokio patyręs…

Bet man savotiškai patiko.

Dar kiek paapžiūrinėjusi ir kažkokios žmogystos pasiteiravusi [...]]]> Gulėjau tarp savo brolių ir mėgavausi niekieno netrikdoma ramybe, bet  štai pasirodė ji. Ryžtingu judesiu išplėšė mane iš broliu draugijos. Tvirtai suėmusi mano kotą ji taip plačiai mane išskėtė, kad net subraškėjau per savo sąnarius. Gana neįprastas jausmas, dar nebuvau tokio patyręs…

Bet man savotiškai patiko.

Dar kiek paapžiūrinėjusi ir kažkokios žmogystos pasiteiravusi ar tinkame į porą, ji pagaliau pasirinko mane. Apsidžiaugiau, nes ji man pradėjo patikti. Ryžtinga ir tvirta, valingo balso savininkė dar gi turėjo neapsakomai švelnias rankas…

Išėjome į lauką, buvo drėgna ir vėsu, staigiai temo. Truputį keista buvo visą tą laiką jausti jos ranką ant savo koto, nepratęs aš taip, bet ką padarysi, jos noras man įsakymas.
Nieko kito iš tokio vakaro ir negalima buvo tikėtis – prapliupo lietus. Pajutau, kad ji susijaudino, kiek sukumpo – ėmė slėpti veidą nuo lietaus. Nieko nelaukdamas savo rankomis išskleidžiau savo ploščių virš jos galvos, ji pastebimai pažvalėjo.

Norėjau paklausti kur mes einam, bet vis nesiryžau. Iš pagrindinės gatvės pasukom į šalutinę, iš jos dar į nuošalesnę… Lietus vis nesiliovė. Peršlapau visas iki siūlo galo, bet džiaugiausi, kad bent kas iš mudviejų sausas.

Kai pasukom į tamsų ir siaurą skersgatvį nuojauta pakuždėjo, kad tuoj nutiks kažkas negero.
Nuojauta neklydo. Nežinau kiek jų buvo. Pajutau staigų smūgį iš galo, iš priekio, stiprų stumtelėjimą iš šono, o kai tėškiausi į sieną ir po to ant žemės išgirdau lūžtančius savo galūnių sąnarius. Neskaudėjo – nežinau kodėl, bet aš sau ir nerūpėjau. Mane kankino vienintelis klausimas – kur ji? Ar jai nieko nenutiko? Gulėjauišsipleikęs ir nieko negalėjau padaryti…

Pagaliau! Štai ji! Pamačiau pakimbantį virš savęs jos žavų šviesių išsitaršiusių plaukų įrėmintą veidą. Ji nepamiršo manęs, nepaliko čia supūti… Mano žavėjimasis ja tik dar labiau sustiprėjo.
Pakėlusi mane nuo žemės ji priglaudė taip arti savęs kiek tik galima, apglėbė abiem rankom stipriai, bet ir švelniai tuo pat metu. Pasijutau saugus, kiek galėdamas dar mėginau apsaugoti ją nuo lietaus, bet man tai jau nebesisekė, nebegalėjau valdyti galūnių, jos tiesiog karojo ir lingavo į vėjo ir žingsnių taktą. Buvau visiškas bejėgis.

Berods pasiekėm savo kelionės tikslą, didelis pastatas stiklinėmis sienomis. Prie įėjimo rymojęs žmogėnas pamatęs mus pasileido tekinas link mūsų.
- O Dieve. Panele, ar jums viskas gerai? – paklausė jis pribėgęs
Bet kas gi čia dabar? Prieš tai buvusį rūpestingumą lyg kas ranka būtų nuėmęs. Atsakiusi teigiamai į žmogėno klausimą ji grubiai suėmė mane už koto ir per jėgą suglaudė mano išsukinėtas galūnes.
Pasimečiau, nesupratau kas dedasi.
- Pigus kinietiškas šlamštas, – iškošė ji pro dantis grūsdama mane į kažkokią dvokiančią dėžę. Supykau. Nė nemaniau pasiduoti – išsiskėčiau kiek galėjau, bet ji tik pateisindama savo tvirtumo įspūdį dar giliau mane sugrūdo.

Taip ir likau stirksoti tokioje, skėčiui nederamoje pozoje – kotu aukštyn…

Diena išaušo apsiniaukus, bet sausa. Svarbiausia sausa, man patinka sausos dienos – tada ne taip šalta ir žmonės būna geresni. Stovėjau ir žiūrėjau į juos čia įeinančius į tą pastatą, čia išeinančius. Dauguma išeinančių nešasi po maišą iš, kurio kvepia maistu… Dieve, kaip seniai aš ėdžiau. Būtų gerai patekt į vidų, bet kaip? [...]]]> Diena išaušo apsiniaukus, bet sausa. Svarbiausia sausa, man patinka sausos dienos – tada ne taip šalta ir žmonės būna geresni. Stovėjau ir žiūrėjau į juos čia įeinančius į tą pastatą, čia išeinančius. Dauguma išeinančių nešasi po maišą iš, kurio kvepia maistu… Dieve, kaip seniai aš ėdžiau. Būtų gerai patekt į vidų, bet kaip? Pro tas duris kur vaikšto žmonės jau bandžiau, bet kažkas pradėjo šaukt ir gavau spyrį į pasturgalį…

Apsisuku ir paspaudęs uodegą nusliūkinu prie konteinerių esančių už pastato… Gal ten kas bus? Kartais ten sutinku savotiškai kvepiantį žmogų, jis kartais numeta kokį kąsnį nuo to ką pats randa.

Šiandien jis irgi buvo, bet ne vienas… Buvo dar trys, mažesni ir jie kažką jam garsiai šaukė… Sustojęs susigūžiu, jaučiu kaip ant sprando pasišiaušia plaukai – jų šaukimas man priminė neseniai patirtą spyrį tarpdury. Nujaučiu kažką labai negerą. Vienas iš tų trijų šaukiančių atsivėdėjęs spyrė mano žmogui ir jis sulinkęs pargriuvo. Apsisukau bėgt… bet juk tai mano žmogus, jis man kartais būna geras! Atsisukau atgal, tas pats mažesnis žmogus vis dar kažką šaukdamas vėl spyrė mano žmogui… Puoliau į priekį lodamas ir kibau mano žmogaus užpuolikui į koją. Sukandau iš visų jėgų ir pakračiau, kad net trakštelėjo kažkas sprande, o po to net akyse aptemo nuo siaubingo spyrio skausmo šone. Paleidau įsikastą medžiagos skiautę ir šoviau atgal į gatvę kiek kojos neša.

Taip skauda, taip skauda, ką aš sau galvojau jį puldamas… Kvailas senas šuva… Alkanas šuva.

Bloga diena, turbūt liksiu neėdęs. Liko patikrinti paskutinė vieta – stotis miesto pakrašty, ten viduj pardavinėja gardžias šiltas bandeles su dešrelėm. Kartais žmonėms jos iškrenta iš rankų, o kai kada jie tiesiog duoda ir man kąsnelį… Tereikia trupučio kantrybės ir svarbiausia… nesimaišyti po kojomis. Tiesiog laukti ir stebėti.

Žmonių stoty visai nedaug, niekas nevalgo. Įsitaisau pasieny, atsigulu. Stebiu iškėlęs galvą. Niekas… Niekas nevalgo. Pavargau. Pasidedu galvą ant savo priekinių kojų. Taip gera, saulutė šviečia, akys pačios merkiasi… Užsimerkiu ir panyru į kažkokią ryškią tamsą, Nesuprantu kaip taip gali būti, bet čia manes nebekankina nei maudžiantis šonas nei alkis. Gera…

Kas gi čia dabar? Užuodžiu bulkutę su dešra… Kur ji? Kur…? Ryški tamsa išsisklaido, atsimerkiu, o prieš akis tikrai bulkutės gabaliukas. Stačiai prieš mano snukį, ant žemės. Net nepakilęs čiumpu ir akimirksniu nuryju. MMmmm… kaip gardu. Pakeliu akis į savo geradėją, o ten stovi tas pats kuris mušė mano žmogų, tyliai suurzgiau, bet pala ištiestoje jo rankoje dar vienas bandelės kąsnis… man… Suvizginu uodegą. Gal jis ir nėra toks jau blogas?

-Kodėl tu jį šeri? Čia juk tas bomžo šuo. Jis juk tau įkast mėgino.
-Tylėk ir žiūrėk.

Po antro gabaliuko sekė trečias, o po to ir ketvirtas. Dabar jau vizginau uodegą nesustodamas. Turbūt jis taip atsiprašinėja. Vis gi jis visai neblogas žmogus. Bet kodėl visko iškart neduoda? O eidamas vis mėto paskui save. Stotis jau liko gana toli už nugaros. Staiga jis, vienas iš trijų pritūpė, aš net atšokau atatupstas nuo to staigaus veiksmo, bet jis rankose laikė eilini bandelės kąsnį – patį didžiausią. Su kita ranka moja į save, suprantu, kad kviečia prieit. Priėjus pakiša po nosimi bandelę, nedrąsiai sukandu ją dantimis, jis paleidžia, o su kita ranka paglosto mane per galvą. Geras. Geras žmogus.

Vos ne springdamas ryju bandelę, o žmogus mane jau abiem rankom glosto. Kaip gera, nepamenu kada paskutinį kartą mane kas glostė. Staiga pajuntu rankas apsivejančias mano krūtinę ir aš jau ore. Supanikuoju, pradedu muistytis, bet laiko mane tvirtai. Pasiduodu. Mane neša. Jausmas patirtas tik tada kai buvau visai mažas.
Nesuprantu kodėl mane neša? Juk aš galiu eit. Kur mane neša? Nesuprantu… Tiesiog linksiu galva į žmogaus žingsnių taktą… Geras žmogus, geras.
Einant per tiltą jie sustoja, dairosi į šalis, kažką šneka susijaudinusiais balsais.

-Jau. Jau filmuoju.
-Atsargiai, mašina iš priekio, greičiau leisk.
-Palauk, iš ten irgi.
Pralekia pora mašinų.
-Čia bus filmas, kaip moka šunys skraidyt.
-Viskas, mesk!

Gerasis žmogus mane ištiesia ir laikydamas virš turėklo švysteli į priekį. Kodėl? Girdžiu tik tolstantį „Einaaaa!“. Žemė taip greitai artėja, baisu, instinktyviai ištiesiu priekines kojas taip lyg tai būtų mano eilinis šuoliukas. Žemė. Trenksmas. Nepakeliamas skausmas nusirita per visą kūną ir dingsta… Nieko nebejaučiu, bandau pasukt galvą – pažiūrėt į žmogų. Kodėl? Bet gaunasi tik stūgtelėt… Galva tokia sunki. Jaučiu artėjančią palaimingą ryškią tamsą, ji aptraukia viską… Dingsta skausmas, dingsta mintys. Man čia patinka. Suvizginu uodega… paskutinį kartą.

P.S. N-18: Sužvėrėję paaugliai surengė šuns egzekuciją (video)

]]> http://eugenijus.eu/2009/11/suo/feed/ 15 http://eugenijus.eu/2009/08/kitoks-pasirinkimas-12-apsakymo/ http://eugenijus.eu/2009/08/kitoks-pasirinkimas-12-apsakymo/#comments Tue, 18 Aug 2009 20:49:32 +0000 Eugenijus http://eugenijus.eu/?p=1336

“Kitoks pasirinkimas” tai “Galimybės rinktis” alternatyvi pabaiga. Kas būtų buvę jei Lina būtų pasirinkusi pasimatymą su Mirčiumi. Be to dar užsimaniau tiesiog truputį reabilituoti Mirčių Visiems kas nesupranta apie ką aš čia, siūlau apsilankyti ČIA ir paskaityti   “Galimybė gyventi”, o po to “Galimybė rinktis” ir tik tada šią 1/2apsakymo AČIŪ, kad [...]]]> “Kitoks pasirinkimas” tai “Galimybės rinktis” alternatyvi pabaiga. Kas būtų buvę jei Lina būtų pasirinkusi pasimatymą su Mirčiumi. Be to dar užsimaniau tiesiog truputį reabilituoti Mirčių
Visiems kas nesupranta apie ką aš čia, siūlau apsilankyti ČIA ir paskaityti   “Galimybė gyventi”, o po to “Galimybė rinktis” ir tik tada šią 1/2apsakymo
AČIŪ, kad skaitote!

______________________
Kitoks pasirinkimas

Eidami link stoties abu tylėjo. Lina mąstė, kad jai gaila bus atsisveikinti su šiuo maloniu vaikinu, kad būtų įdomu dar kada nors susitikti ir pabendrauti, bet juk nepuls ji staiga prašyti jo telefono numerio… Atrodytų nei šiaip nei taip…
-Ką veiki šiandien vakare? – paklausė jis netikėtai.
-A..? Aš..? -pasimetė ji. – Draugės gimtadienis šiandien… – sumelavo rausdama.
-O, kaip šaunu. Būtinai pasveikink ją nuo manęs, – be jokio entuziazmo pasakė jis, o balse nuskambėjo nusivylimo gaidelė.
-Ko taip liūdnai?
-Tiesiog norėjau tau pasiūlyti šį vakarą kur nors nueiti pavakarieniauti…
-Tu skiri man pasimatymą? – pralinksmėjusi paklausė Lina, o po to prisiminė Sergėjų… ir Tomo sodą, – bet aš negaliu šiandien… Draugės gimtadienis… Gal kitą kartą? – su viltimi paklausė.
-Kito karto neb…
-Ką aš matau!? Kokie žmonės! – pertraukė Mirčių iš už nugaros pasigirdęs nemalonus, švogždžiantis, bet neįtikėtinai garsus balsas. Asisukusi Lina pamatė link jų kėblinantį vidutiniško ūgio nestambų vyrioką su neįtikėtinai didele galva. Jam priartėjus ji suprato kodėl jis taip atrodo. Žandai ir apskritai visas veidas buvo lyg papurtęs ir nenatūraliai melsvo atspalvio, akys giliai pasislėpusios po vokais.

-Sveikas, Dusuli, tikėjausi čia tave sutikti, – pasisveikino Mirčius. – Susipažink, čia Lina, Lina, čia Dusulis, senas mano pažįstamas…
-Malonu susipažinti, – išsišiepė Dusulis ir atkišo ranką.
-Man taipogi… – atsakė Lina paduodama savąją bet jai buvo visai nemalonu. Tipas kėlė kažkokius nemalonius pojūčius gerklėje, o ir ranka jo buvo drėgna ir šalta lyg žuvis.
-Galiu aš trumpam nuo Jūsų pagrobti ponaitį Mirčių? – paklausė jis, vis dar laikydamas ją už rankos.
-Na taip, žinoma…
Paleidęs Linos ranką išpurtėlis nukėblino keletą metrų į šalį.
-Pasvarstyk apie mano pasiūlymą, Linute. Tu turi galimybę rinktis… Klausyk ką sako tavo širdis, – ir nusišypsojęs savo spindulinga šypsena nuėjo link Dusulio.
“O Dieve, ką daryti? Mirčius ar Sergėjus… Žavus, iš pirmo žvilgsnio idealus nepažįstamasis, ar “senas” ir patikimas Sergėjus… Jei sutikčiau su Mirčiaus pasiūlymu, galėčiau paskambinti Sergėjui ir pasakyti, kad esu pavargusi po įskaitos ir kad atvažiuosiu šeštadienį ryte. Jis tikrai patikėtų… Bet kur aš tada nakvočiau? Be Sergėjaus, Vilniuje neturiu draugų nei giminių… O apsistoti pas nepažįstamąjį… ”
-Mes jau čia, – pasigirdęs Mirčiaus balsas nutraukė jos apmąstymus.
-Na ką gi, mielieji, metas man su jumis atsisveikinti. Mielai paplepėčiau, bet turiu lėkti, – prabilo Dusulis.
-Iki.
-Sėkmės, – palinkėjo Lina.
-Ir tau to paties, Lina, nujaučiu, kad mes daugiau nepasimatysim… – ir spėriai nukėblino iš kur atėjęs.
-Na, ką nusprendei? – jau atsisukęs į ją pasiteiravo Mirčius.
“Et, kas bus, tas!” – šūktelėjo sau mintyse Lina ir tarė:
-Gerai, kodėl gi ir ne. Nieko baisaus, jei pas draugę į gimtadienį kiek pavėluosiu, bent praleisiu tą dalį, kolei visi šiek tiek ”apšils”.
-Na, štai kaip šaunu! – džiaugsmingai šūktelėjęs Mirčius apkabino ją per pečius ir, rodos, vos nepakštelėjo į žandą, bet susipratęs atšlijo. – Na, man metas. Vakarop aš tau paskambinsiu, susitarsim kur susitinkam. Dabar turiu lėkti, nes reikalų daug turiu. Iki pasimatymo, Lina, – ir nė nelaukdamas jos atsakymo skubiai, beveik bėgdamas, nuskubėjo prie 16 troleibuso stotelės.
-Iki, – žiūrėdama jam pavymui tepasakė ji. Kai jis jau buvo prie kioskelių – bepasislepiantis už kampo jai toptelėjo:
“Kaip jis man, po galais, paskambins, jei aš jam savo telefono numeriau nedaviau!?” – ir pasileido paskui šaukdama:
-Mirčiau! Mirčiau, palauk! – bet jis negirdėjo. Dingo už kampo. Po minutės ji jau stovėjo 16 troleibuso stotelėje, bet Mirčiaus niekur nesimatė. Tik priešais perėją stovėjo autobusas su įjungtomis avarinėmis šviesomis, o prie jo būriavosi žmonės. Lina į jį visai neatkreipė dėmesio, kol neišgirdo klausimo:
-Kas ten dabar nutiko? – atsisukusi Lina pamatė šalia stypsančią smalsią moterėlę trumpai kirptais plaukais, bet klausta buvo ne jos.
-Turbūt, kažką partrenkė, – atsakė jai pilvotas vyras geltonais prarūkytais ūsais – greičiausiai jos vyras.
“Partrenkė? O Dieve! Negali būti, tik ne jį, tik ne dabar!” – atsiskubėjusi prie smalsuolių minios, Lina lyg patyręs plaukikas prasiyrė per spūstį. Autobusas iš tiesų buvo partrenkęs žmogų. Metusi pirmą susijaudinusį žvilgsnį į gulintį žmogų ji pamatė Mirčių… palinkusį ties gulinčiu siluetu, bet kitą akimirksnį jo ten jau nebebuvo.
“Pasivaideno”, – su palengvėjimu atsipūtė Lina. Ant grindinio, priešais autobusą, gulėjo persikreipusi senyvo amžiaus moteris be akivaizdžių kūno sužalojimų, bet taipogi nerodanti ir gyvybės ženklų.
-Žmonės! Žmonės duokit kelią, skirstykitės, čia jums ne cirkas, – valdingu balsu braudamasis per minią komandavo stambus ūsuotas policininkas, lydimas dviejų baltais chalatais vilkinčių moterų.
Nusiraminusi ir įsitikinusi, kad tai ne Mirčius, Lina nutarė pasinaudoti policininko patarimu ir ėmė irtis per smalsuolius atgalios.

Prisėdusi ant suoliuko, netoli įėjimo į autobusų stotį, ir nusipirkusi ledų iš šalia stovinčios ledų pardavėjos Lina pradėjo galvoti kuo jai čia užsiėmus likusią dienos dalį iki kol paskambins Mirčius. Na, taip, ji jam nedavė savojo telefono numerio, bet kažkodėl neabejojo, kad jis ras būdą kaip jai paskambinti.
“Kaip keista, kad Vilniuje aš neturiu anei jokių pažįstamų, kuriuos būtų galima aplankyti… Na, yra teta, bet tiek metų su ja nesimatėme, gal net neatpažintų manęs. O ir kur gyvena nežinau, atrodo,kažkur Antakalnyje, bet tik tiek…” – jos apmąstymus nutraukė netikėtai suskambęs telefonas.- “Mirčius!?” – bet jai teko nusivilti. Mobilaus telefono ekranelyje blyksėjo Sergėjaus vardas. Kiek luktelėjus ji pakėlė ragelį.
-Klausau.
-Labukas, Linute, na, kur esi?
-Labas, Sergėjau, sėdžiu priešais kolegiją, Utenio aikštėje. Laukiame visi, kada anglų kalbos dėstytoja pasirodys.
-Tai įskaita dar tik BUS? – akivaizdžiai nusivylęs paklausė jis.
-Na, taip… Dėstytojos tėvą ištiko infarktas ar tai insultas, tad paskaitą nukėlė, – Linai stebėjosi, kad meluoti pasirodė taip lengva..
-Aišku… Pas mane, lyg tyčia, Marta susirgo, darbų pilna, o dar ta keramikos krosnelė streikuoja…
-Mano savijauta irgi nekokia, atrodo, ir temperatūros turiu. Tokia pavargusi jaučiuosi, net mąstau, kad gal šiandieną niekur nevažiuosiu… Atsiprašau, Sergėjau…
-Lina… – neslėpdamas apmaudo išlemeno jis.
-Bet pažadu, kad rytoj sėsiu į patį pirmą autobusą atvažiuosiu pas tave. Sutariam?
-Na, gerai… Tik paskambink prieš išvažiuodama, kad žinočiau, kada tave pasitikti, – jau kiek linksmesniu tonu pasakė jis.
-OK, taip ir sutariam, žiūrėk neprisigerk ten su Tomu, – atsisveikinusi ji padėjo ragelį.

“Na ir kas dabar” – dar vis laikydama rankoje telefoną paklausė ji mintyse. Besidairant aplinkui, jos žvilgsnis užkliuvo už kitoje šaligatvio pusėje stovinčio stulpo su nuorodomis. Viena jų skelbė “Turizmo informacijos centras” ir buvo nukreipta į autobusų stotį.
“O kas man daugiau belieka” – išmetusi ledų popierėlį pakilo ir nuėjo ieškoti “Turizmo informacijos centro”. Rado įsispraudusį kampe priešais kasas. Nedidelis priimamojo tipo staliukas visas buvo nukrautas įvairiomis viešbučių reklamomis ir skrajutėmis. Vienintelė “turizmo centro” darbuotoja atkakliai kažką aiškino pagyvenusiai užsieniečių porai, vis baksnodama pirštu į priešais gulintį žemėlapį. Buvo akivaizdu, kad jiems nėra lengva susikalbėti ir, kad visas reikalas gali užtrukti. Tad nieko nelaukusi Lina priėjo prie ant sienos pakabinto lankytinų Vilniaus vietų lankstinukų laikiklio ir pasiėmė bene visų po vieną. Išėjusi į autobusų stoties laukiamąjį klestelėjo į pirmą pasitaikiusią laisvą vietą ir ėmėsi juos sklaidyti.
“Aukštutinės pilies Gedimino bokštas” – būta ir matyta ne kartą. “Televizijos bokštas” – įdomu, bet toloka nuo centro… Galiausiai pavarčiusi likusius lankstinukus nutarė apsilankyti “Kankinimo įrankių parodoje”, o likusį laiką paskirti pasivaikščiojimui Pilies gatve, juolab oras tam buvo labai tinkamas.

***

Kankinimo įrankių paroda buvo įsikūrusi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus pastato rūsyje ir užėmė tik keletą nedidelių kambariukų, bet eksponatų buvo tikrai nemažai. Prie kiekvieno buvo išsamus aprašymas. Nors ir penktadienio popietė, bet, be jos pačios, buvo tik vienas vaikinas, kuris labai įdėmiai skaitė vieno iš įnagių aprašymą.
Parodos patalpos buvo gan ankštos, tad norom nenorom teko atkreipti dėmesį į vienišą lankytoją. Vaikinas buvo atletiško kūno sudėjimo, gan aukštas, tamsiaplaukis, jam judant po sportiniais marškinėliais matėsi raumenys, nors neatrodė, kad būtų “prisipumpavęs”. Veido jai taip ir nepavyko gerai įžiūrėti, mat, jis stovėjo šonu arba apskritai nusisukęs. Rankose vis vartė mineralinio buteliuką, tad tvyrančioje tyloje girdėjosi tik jų žingsnių ir teliuskuojančio vandens garsas.
Kadangi jis skaitė praktiškai kiekvieną aprašymą, o Lina kai kuriuos jų prašokdavo neskaičiusi, ji jį pasivijo ties “skaistybės diržu”. Šis eksponatas jai sukėlė šypseną.
-O štai šitas daikčiukas vargu bau ar sukels jums šypseną, – netikėtai prabilo vaikinas. Lina ne iškart susivokė, kad kreipiamasi į ją, tad tik po neilgos pauzės paklausė:
-Atsiprašau?
-Sakau, jei skaistybės diržas jums sukėlė šypsnį, tai sekantis eksponatas, vadinamas “Burnos, išeinamosios angos ir makšties kriauše”, vargu ar pasirodys toks juokingas, – pusiau juokais patikslino jis atsisukęs. Dabar jau Lina pamatė ir jo veidą. Pilkos akys, saikingai žele sutepti plaukai sušukuoti į priekį, simpatiškas veidas… Papilkėjęs priekinis viršutinis dantis… Bet vaizdo jis nedarkė – greičiau atvirkščiai, pridavė kažkokios rimties jo veidui.
-Man net silpna darosi žiūrint į visa tai…
Kaip netikėtai prasidėjo pokalbis, taip netikėtai ir pasibaigė. Jiedu toliau tylomis žiūrinėjo eksponatus ir vėl girdėjosi tik vandens teliuskavimas. Aplenkusi jį keliomis ekspozicijomis ji pirma išėjo iš muziejaus ir nutarusi laikytis savo plano patraukė į Pilies gatvę. Nors buvo jau vėlyva popietė, žmonių buvo nedaug. Jai vis nėjo iš galvos klausimas, kokiu gi būdu jai paskambins Mirčius ir apskritai ar paskambins, nes visas šitas “nuotykis” jai, atsitokėjusiai po Mirčiaus žavesio, atrodė genėtinai kvailas… Bet trauktis nebuvo kur. Dabar beliko tiesiog laukti.
Atsidūrusi Pilies gatvės pradžioje ir pažiūrinėjusi gatvės prekeivių siūlomus siuvenyrus bei kitokius niekučius Lina nutarė pasukti link Šv. Onos bažnyčios. Tad įsukusi į Bernardinų gatvę nerūpestingu žingsniu patraukė link bažnyčios. Lina buvo taip paskendusi savo mintyse, kad nepastebėjo iš kitoje gatvės pusėje esančio bromo išnyrančios palaikės susikūprinusios žmogystos purvinu sportiniu kostiumu su gobtuvu ant galvos. Kita vertus, ir niekas kitas, neturintis pakaušyje akių, nebūtų jos pastebėjęs.
Švytuodama rankine Lina priartėjo prie Bernardinų ir Šiltadaržio gatvių sankryžos, o tada staiga pajuto stiprų savo rankinuko šuolį į priekį. Ranką nutvilkė neapsakomas skausmas, bet rankinės ji nepaleido. Nors ir nebūdama stipruole, instinktyviai suvokė, kad rankinuko parasti jai nevalia. Sekundei jos žvilgsnis susitiko su išblukusių, žydrų, kažkur jau matytų akių žvilgsniu. Ji net nusistebėjo kaip gali penkiolikmetis, būtent tiek galima buvo duoti jaunajam plėšikui, turėti tokias “senas” akis. O tada akies kampučiu pastebėjo kylant jo dešinę, kažką laikančią, ranką. Pabūgusi, kad tai gali būti peilis, ji visgi paleido rankinės dirželį, bet per vėlai. Jos veidą, o ypač kairę veido pusę, nutvilkė karštis ir nudegimo skausmas. Lina net žaktelėjusi be orientacijos nukrito ant užpakalio ir be garso vaitodama susiėmė už veido. Pajutęs, kad niekas jo nebelaiko, užpuolikas apsisuko ir nurūko Šiltadaržio gatve link Sereikiškių parko.
-Stok, gaidy tu neraliuotas! – išgirdo Lina vyrišką balsa ir pajuto stiprų vėjo gūsį, sukeltą pro šalį prabėgusio žmogaus.

***

Rolandas jau iš tolo pamatė paskui Liną į Bernardinų gatvę įsėlinantį įtartiną veikėją. Nujausdamas kažką negero, paspartinęs žingsnį nusekė paskui. Jau Bernardinų gatvėje iki jų likus tik apie šimtą metrų jis pamatė, kaip žmogysta su guobtuvu puolė kaip laukinis savo auką ir čiupęs rankinę bandė sprukti, bet mergina pasirodė ne iš lėtųjų – nepasidavė.
“Šaunuolė” ,- pagyrė jis ją mintyse šypteldamas ir pasileido bėgte, kiek tik leido jėgos, link jų. Jis matė kaip į orą šauna galinga dujų srovė ir mergina paleidžia rankinuką. Jame užvirė pykčiu, nežmonišku pykčiu šiam apskretėliui.
-Stok, gaidy tu neraliuotas! – suriko jis, prabėgdamas pro pargriuvusią Liną. Buvo akivaizdu, kad tas išsigimėlis mauna tiesiai į Sereikiškių parką ir kad jam tai gerai sekasi.
“Greitas, rupūžė – nepavysiu” – bet čia pat atsiminė apie pilną mineralinio vandens butelaitį rankose ir atsivėdėjęs sviedė jį į bėglį, taikydamas į galvą. Į galvą nepataikė… bet už tai kliuvo į sprandą, ir tai išmušė bėglį iš vėžių, ir susipynus kojoms tas parkrito, pračiuoždamas keletą metrų į priekį. Greitai pašokęs ant kojų vėl pradėjo skuosti, tik jau be rankinuko. Matyt, sveikas kailis buvo svarbiau nei rankinė.
-Bus tau gera pamoka, ASILE! – dar suriko Rolandas jam pavymui. Pakėlęs rankinuką ir mineralinio buteliuką, uždusęs, skubiu žingsniu patraukė atgal.

***

Peršėjo siaubingai. Liečiant – dar blogiau. Lina nežinojo ką daryti, kur pulti. Akių atmerkti negalėjo, gerklę neapsakomai graužė, veidą degino, ėmė tekėti iš nosies… Tad tik sėdėjo, tyliai inkšdama , nežinodama nei ką daryti, nei į ką kreiptis.
- Kvėpuok lėtai ir atmink, kad tai laikina. Bjauriausi simptomai paparastai praeina po 20 minučių, – pasigirdo ramus kiek uždusęs vyriškio balsas. – Atlošk galvą, kiek pakreipk ją į šoną, va taip, – švelniai suėmęs rankomis jos galvą pakreipė tinkamu kampu. – Dabar noriu praplauti tau akis, gali būti truputį nemalonu, bet po to pagerės, – atsukęs negazuoto vandens buteliuką, ėmė gausiai šlakstyti akis. – Paimk, išsipūsk nosį, kosėk ir spjaudyk, bet pasistenk nieko nenuryti – pasakė jis, paduodamas vienkartinę nosinaitę.
Ir tikrai, po keliolikos minučių jos savijauta žymiai pagerėjo. Atmerkusi vis dar ašarojančias akis ji išvydo pažįstamą veidą.
- Tai jūs, vaikinas iš parodos, – virpančiu balsu sukuždėjo ji. – Ačiū jums.
- Niekis. Gaila, nesuspėjau pribėgti anksčiau, kol jis dar nebuvo papurškęs dujų, beje, jums pasisekė, kad tai tik kinietiškos, o ne tikros, pipirinės. Tada būtų buvę kur kas blogiau.
- Na, man ir šitų pakako, – pabandė nusišypsoti Lina, – O kur tas…?
- Pabėgo. Greitas, gyvatė. Bet rankinuką visgi pavyko atgauti.
- Dėkui…
- Na, kaip jūsų savijauta? Jau geriau? Paeiti galite? Beje, mano vardas Rolandas.
- O aš – Lina. Taip, žymiai geriau, truputį peršti akis, bet nepalyginsi kaip buvo prieš tai.
- Malonu susipažinti Lina, tik aplinkybės, deja, ne tokios malonios, – šyptelėjo jis ir ištiesė ranką, padėdamas jai atsistoti.
- Gal užsukime į kavinę? Matau, jums reikia atgauti jėgas… – pasiūlė Rolandas.
- Tikrai būtų neprošal.
Tad nieko nelaukę jie patraukė atgal į Pilies gatvę. Linai jau buvo praėjęs ūpas grožėtis architektūros paminklais. Paėmęs jos ranką Rolandas paleido tik prie įėjimo į “Pilies Menę” – praleisdamas pirma savęs pro duris.
Visų pirma ji apsilankė tualeto kambaryje, o kai grįžo iš ten atsigaiviinusi ir nusiplovusi kelio dulkes, ant stalo garavo puodelis kvapnios kavos ir puikavosi jos mėgstamiausias plikytas pyragaitis. Tik dabar ji prisiminė, kad nuo pat ryto nieko burnoj neturėjo:
- MMmmmm… Ačiū, bet kaip sužinojote, kad dievinu plikytus pyragačius?
- Vadinasi nesuklydau užsakydamas būtent jų, – ši vieta jais garsėja, – atsiliepė jis patenkintas.
- Rolandai, šiandien jūs – mano didvyris, – visiškai rimtai ištarė Lina.
- Tsssss… – sušnypštė jis pridėjęs pirštą prie lūpų, – o tai tuoj pradėsiu vaizduoti.
Bulviniai blynai taip pat buvo gardūs. Prisikirtus iki soties Rolandas užsisakė bokalą “Kauno alaus”, o Lina – taurę raudonojo vyno. Alkoholis atpalaidavo, ir po truputį jie įsikalbėjo. Pasirodo, jis kilęs iš Anykščių, dirba pasieniečiu, turi brolį studijuojantį… O sutapime, taipogi Utenoje, kurį kaip tik rytoj planuoja aplankyti. Kai Rolandas paklausė iš kur ji, Lina vėl pamelavo, tik šį kartą jausdama kaltę dėl to. Ji pasakė, kad studijuoja Utenoje, o į Vilnių atvyko tiesiog prasiblaškyti.
Apie Mirčių ji prisiminė tik staiga suskambus telefonui. Gal dėl patirto streso, gal dėl plėšiko žydrų akių Mirčius jai nekėlė tokių didelių simpatijų kaip ryte. Jai visai patiko šnekučiuotis su Rolandu. Jo draugijoje ji jautėsi tokia saugi ir rami…
Žvilgterėjusi į telefono ekraną Lina nustėro: ekrane be perstojo blyksėjo didžiosiomis raidėmis užrašytas žodis MIRTIS.
- Kažkas negerai? – paklausė Rolandas, pastebėjęs jos reakciją.
- Ne… ne, viskas gerai, – trumpai žvilgterėjusi į jį atsakė ji. Kai vėl pažvelgė į telefono ekraną, pamatė tik nepažįstamą numerį. Bet ji jau žinojo, kas skambina. – Luktelk, aš tuoj, – pakildama nuo staliuko pasakė Lina ir išėjusi į lauką pakėlė ragelį.
- Labas. Dar nepamiršai manęs? – kiek pašaipiu tonu paklausė pažįstamas balsas.
- Kaip gi galėčiau.
- Žinai, staiga atsirado neatidėliotinų reikalų – turiu skubiai išvykti,tad labai atsiprašau, bet negalėsiu nei šiandien, nei artimiausiu metu su tavimi pasimatyti.
- Suprantu, – atsakė ji žvaliai. Tiesą pasakius, jai nuo šios žinios net palengvėjo.
- Na tai sėkmės tau “draugės gimtadienyje”!
- Iki, – bet telefono ragelyje jau girdėjosi tik pypsėjimas.
Grįžusi prie staliuko, Rolandą rado įsmeigusį akis į televizorių, beje, kaip ir pusę kavinės lankytojų.
- Ką įdomaus rodo? – nerūpestingai paklausė ji.
- Na štai… dar viena aviakatastrofa…
Specialusis pranešimas baigėsi, ir visi žiūrovai grįžo prie savo nutrūkusių pokalbių. Lygiai taip pat pasielgė ir Lina su Rolandu. Dar kiek paplepėjus Rolandas pasiūlė apsilankyti Fashion TV klubo bare, mat, ten dirba jo draugas, kuris jau seniai kalbino apsilankyti, sakė norintis pavaišinti.
- Šiandien puiki proga tai padaryti ir išpildyti draugui duotą pažadą, – taip pasakęs, neklausydamas Linos prieštaravimų nusivedė ją į “F” klubą.
Rolando draugas savo darbą išmanė tikrai gerai. Vienas paskui kitą sekė “Mojito”, “Orgeat”, “Fashion Empire” ir daugelis kitų kokteilių, kurių pavadinimų Lina dėl jų gausos jau ir nebeprisiminė. Per vėlai susizgribusi dėl kelionės namo Lina be didelių dvejonių sutiko pernakvoti Rolando nuomojame dviejų kambarių bute Fabijoniškėse. Viskas buvo kaip jis ir žadėjo, jokių dviprasmybių – tiesiog lova ir miegas, o ryte jiedu kartu autobusu patraukė į Uteną.

***

Pažintis vien savaitgaliu neužsibaigė – ji sėkmingai tęsėsi. Susitikinėjo jie kiekvieną savaitgalį. Po metų, kai Lina baigė mokslus ir atvyko į Vilnių, jie apsigyveno kartu. Su Sergėjumi ji liko tiesiog pažįstama. Viskas vedė link ilgo ir laimingo gyvenimo su Rolandu, kol Klimas neužsigeidė kitaip…

Na štai,  taip  ilgai žadėtas (nežinia ar lauktas) apsakymas

Visiems kas neskaitė pirmojo apsakymo “Galimybė gyventi” primygtinai siūlau tą padaryti prieš skaitant šį, nes kitu atveju gali iškilti daug klausimų arba apskritai nesuprasite apie ką eina kalba. Labai didelis AČIŪ mano Mamai, kuri nepagailėjo savo brangaus laiko ir apsiėmė ištaisyti [...]]]> Na štai,  taip  ilgai žadėtas (nežinia ar lauktas) apsakymas

Visiems kas neskaitė pirmojo apsakymo “Galimybė gyventi” primygtinai siūlau tą padaryti prieš skaitant šį, nes kitu atveju gali iškilti daug klausimų arba apskritai nesuprasite apie ką eina kalba. Labai didelis AČIŪ mano Mamai, kuri nepagailėjo savo brangaus laiko ir apsiėmė ištaisyti klaidas.

Būsiu labai dėkingas už paliktus atsiliepimus. Gero skaitymo!

____________________

Galimybė rinktis

Tas stebuklingas žodis penktadienis… Daugumai jis reiškia darbų pabaigą ir poilsio bei linksmybių pradžią.

Linai, Utenos kolegijos dvidešimtmetei trečiakursei, būsimajai stomatologo padėjėjai, šis vasariškai šiltas nuostabus penktadienis ir apskritai visas savaitgalis asocijavosi su Sergėjumi Tomo sode prie Žaliųjų ežerų.

Trečiadienį vakare jai paskambino Sergėjus, su kuriuo ji susipažino praeitais metais per dantų technologų kursus, ir paklausė kokie jos planai savaitgaliui.

-Konkrečių planų lyg ir neturiu, – atsakė ji apsimestinai abejingai, mat žinojo, kad Sergėjus be reikalo neskambina. Jei jau skambina tai paprastai pasiūlo ką nors įdomaus.

Tiesa, skambindavo nedažnai, nors buvo aišku, kad ji jam patinka. Dėl didelio jo užimtumo darbe nebuvo galimybių dažnai susitikinėti. O ir ji pati negalėjo iki galo apsispręsti, patinka jai Sergėjus ar ne… Jis rūpestingas, darbštus, atsakingas, visada tęsi pažadus, bet tuo pačiu jam lyg kažko trūko… Atrodė, kad viską daro iš reikalo, stigo jame šilumos ir nuoširdumo. Kartais jai atrodė, kad ir su ja jis bendrauja tik todėl, kad vyrui priklauso bendrauti su moterimi.

-Ar nenorėtum kartu nuvykti pas Tomą į sodą? – greitakalbe su nežymiu rusišku akcentu išpyškino Sergėjus.

-Į sodą? Pas Tomą… – suraukdama savo dailią nosytę smiliumi ir iš jos padarydama mažą žavų knysliuką abejodama perklausė Lina.

-Penktadienį vakare užsipirkę provianto nuvažiuotume ir grįžtume tik sekmadienį apie pietus.

-Ką mes ten veiksim taip ilgai?

-Na, kepsim šašlykus, kaitinsimės pirtyje, o jei pasidarys nuobodu, galėsim šeštadienį  Europos parke pasivaikščioti…

-Ghmmm… Na gerai… Tik man penktadienį anglų kalbos įskaita, tad nežinau, galiu ir susivėlinti.

-Nieko baisaus, aš irgi turiu daug darbo, o Tomas su Žaneta galės pirtį iškūrenti kol mūsų lauks, – nudžiugęs pabėrė žodžius Sergėjus.

-Tai aš tau dar penktadienį paskambinsiu, pranešiu, kada būsiu Vilniuje. Čiau, – koketiškai atsisveikinusi padėjo ragelį Lina.

***

Dar ketvirtadienį Lina sužinojo, kad anglų kalbos įskaitos nebus, nes dėstytoja išvyko į laidotuves, o kas ją pavaduos neatsirado. Tad nusprendusi į kitas mažiau reikšmingas  paskaitas penktadienį apskritai nebeiti, ji dešimtą ryto stotyje jau laukė autobuso į Vilnių.

Sergėjui neskambino, nutarė padaryti siurprizą ir nuvažiuoti pas jį tiesiai į darbą. Jai patikdavo žiūrėti kaip jis dirba, kruopščiai lydo ir klijuoja vašką, stato plastmasinius dantis. Juolab ir su Marta, ji taip pat dantų technikė ir dirba toje pačioje laboratorijoje, bus įdomu persimesti žodeliu kitu.

Iki autobuso atvykimo dar dešimt minučių. Trupindama pusryčiams nusipirktą bandelę žvirbliams, Lina žvalgėsi po autobusų stotį. Stebėjosi matydama tokią daugybę žmonių, daugiausia pagyvenusių, jau dabar susigrūdusių prie atvykimo aikštelės. Lina netyčiom prajuko, nes jie jai pasirodė panašūs į margus pingvinus, susispietusius ant ledo lyties.

Atvykus autobusui visi pradėjo brautis į vidų, lyg tai būtų gyvybės ar mirties klausimas.

„Na jau ne, aš tikrai nesisbrausiu, jei reiks, tai ir pastovėsiu“ , pamanė mergina.

Pagaliau  praleidusi paskutinę bobulytę įlipo ir Lina. Įsigijusi bilietą, greitosiomis permetė autobuso saloną.

„Berods, tikrai teks pastovėti…“, – liūdnai šyptelėjo Lina, bet netikėtai autobuso viduryje  pastebėjo mojuojančią ranką ir išgirdo malonaus tembro vyrišką balsą:

-Panele, čia yra laisva vieta! – matėsi tik ranka ir trumpais šviesiais susivėlusiais plaukais apaugęs viršugalvis. Lydimą smalsių keleivių žvilgsnių priėjusią Liną pasitiko dvi nuostabios žydros akys… Na, ne tik akys, bet tokių žydrų akių ji dar nebuvo regėjusi…  Tarstelėjusi trumputį  „ačiū“ klestelėjo šalia.

Autobusas pajudėjo.

-Kuo jūs vardu? – pasiteiravo žydraakis.

-Lina… – atsakė ji, jausdama kaip kaista skruostai.

-Malonu susipažinti, Lina, o aš – Mirčius.

***

Autobusui iš ankštų miesto gatvelių pagaliau  įsukus į Molėtų plentą, Lina išsitraukė vieną savo mėgstamiausių E.Hemingvėjaus romanų “Atsisveikinimas su ginklais” ir ėmė skaityti.
Romane vystomos dvi pagrindinės temos: karo ir meilės, ir abi jos atskleidžiamos per pagrindinį herojų  Frederiką Henrį. Karo tema Linai nebuvo labai įdomi, labiau rūpėjo Frederiko ir Ketrinos meilės istorija.
Iš pradžių Frederikas galvoja tik apie lengvą flirtą, bet palaipsniui šis žaidimas perauga į tikrą, didelį jausmą. Atrodo, kad meilėje herojai suranda patys save, nugali vienišumo jausmą…
Lina dažnai svajodavo, kad vieną gražią dieną ji taip pat sutiks savo herojų, kuris bus bent šiek tiek panašus į Henrį… Sergėjus? Ne, Sergėjus ne toks, jam trūksta šilumos… Nuoširdumo… Bet gal geriau pažinus jis pasirodytų visai kitoks?
-Ką skaitote? – netikėtai pasigirsta žydraakio pakeleivio klausimas, nutraukdamas jos apmąstymus. Lina buvo jį visai pamiršusi, tad atsisukusi nužvelgė lyg pirmą kartą regėdama. Jis taipogi kažką skaitė, tiesa, neaišku ką, nes knyga buvo įvilkta į kiek per didelį odinį viršelį.
-Hemingvėjaus “Atsisveikinimą su ginklais” – kiek netvirtai atsakė Lina.
-Tikrai? Stebėtinas sutapimas! Aš irgi tą patį skaitau! – ir ėmėsi lukštenti savąją knygą iš aplanko, idant tai įrodytų. Ir iš tiesų po akimirkos ji tuo įsitikino. Knyga buvo nebe pirmos jaunystės, seno leidimo, aptrintais kraštais.
-Iš tiesų įdomus sutapimas…
-Jūs nežiūrėkit, kad ji tokia aptrinta, aš rūpinuosi knygomis, bet šią jau nebe pirmą kartą skaitau… Štai ir aplanką specialiai jai nupirkau… – Lina žiūrėjo į jį nustebusi ir susižavėjusi.
“Skaito knygas, patinka Hemingvėjus… Sergėjaus priešingybė…” – mąstė ji.
-Ir kuo ji jums taip patiko, kad skaitote jau kelintą kartą?
-Mane žavi jųdviejų santykiai… Pasiryžimas mylėti vienas kitą kas benutiktų, nepasiduoti gyvenimo negandoms… Jų meilė negailestingo pasaulio fone. Herojai tokie gyvi ir realūs… Rodos, paimti iš gyvenimo.  Tiesą pasakius, pagrindinis herojus man lyg ir idealas… – nedrąsiai pridūrė Mirčius.
Lina nejučia pajuto simpatiją šiam sentimentaliam jaunuoliui. Knygų daugiau jie taip ir neatsivertė. Nejučia įsikalbėjo apie mėgstamus rašytojus, laisvalaikį, keliones, apskritai požiūrį į gyvenimą. Lina pastebėjo, kaip malonu ir paprasta bendrauti su šiuo vaikinu, koks jis nuoširdus ir mielas. Šnekėjosi su juo kaip su bičiuliu, nuo kurio nėra paslapčių. Abu vos ne iki ašarų juokėsi iš jo vaikystės nutikimų. Jis papasakojo, kaip dar būdamas visai pyplys, nuėjo per toli nuo kranto ir pradėjo skęsti, kaip tėvas ištraukė jį iš vandens, visą aplipusį jūržolėmis – panašų į mažą pasimetusį Neptūną.
Jų linksmybes nutraukė palaipsniui lėtėjantis autobuso greitis ir kilęs keleivių šurmulys. Ištiesė kaklus ir Mirčius su Lina.
-Rodos, avarija, – neužtikrintai ištarė Mirčius.
Išbėgęs į kelio vidurį autobusą stabdė pusamžis vyras. Jam sustojus nerimastingai pradėjo belsti į duris. Vairuotojas kažką nepatenkintu tonu niurnėdamas duris visgi atidarė. Į autobusą įšoko suplukęs, susijaudinęs vyriškis ir, greitai permetęs keleivius akimis, paskubomis pradėjo:
-Čia gal prieš penkiolika minučių, aplenkė mane, pagavo žvyro, vertėsi. Dabar guli griovy. Bandžiau padėti, bet neatsidaro durys, vaikinas viduj dar sakė, kad kojos prispaustos – negali judėti. Aplinkui benzino kvapas, baisu, kad neužsidegtų. Šešiese ar aštuoniese gal atverstume, gal spėtume ištraukti vairuotoją… – akimirkai autobuse stojo mirtina tyla.
-Aš einu, rodykit kur, – ryžtingai atsistojęs tarė Mirčius ir pradėjo spraustis link išėjimo. Jo pavyzdžiu pasekė keletas vyrų. Autobuse tuoj kilo šurmulys lyg bičių avily, vieni lipo lauk pažiopsoti į nelaimės vietą, kiti išpūtę akis dairėsi pro langus. Žmonės garsiai samprotavo, kad viskas per greitį, per alkoholį ir nerūpestingumą.
“Koks jis drąsus…” – Lina susižavėjusi akimis nusekė  Mirčių, o po akimirkos, kai jis dingo tarpduryje, ir pati šoko iš paskos į lauką.
Netoliese prieš pirmą posūkį į Molėtus, nuo Utenos pusės, kelkraščio griovyje aukštyn ratais gulėjo nebe pirmos jaunystės, penktos klasės baltos spalvos “BMW”. Iš vidaus girdėjosi spigūs, isteriški pagalbos šauksmai. Protekine vyrai su Mirčiumi priešakyje nuskubėjo link apvirtusio automobilio. Net čia, prie autobuso, Lina jautė aitrų, bet savotiškai malonų benzino kvapą.
Prišokęs Mirčius čiupo už vairuotojo pusės priekinių durelių ir ėmė plėšti į save – nesėkmingai. Paraginti jam į pagalbą šoko dar pora vyrų, bet durys vistiek nepasidavė.
-Bandom iš kitos pusės, – sukomandavo jis. Bet kitas automobilio šonas buvo įsirėmęs į šalikelės šlaitą. – Laiko visai neturim, bet kurią akimirką gali užsiliepsnoti. Verčiam ant šono.
-Bet jei vairuotojui lūžęs stuburas ar dar kas, tai tik labiau pakenksim, – paprieštaravo barzdotas vyriškis.
-Jei neatversim ir per kelias minutes jo iš ten neištrauksim, jis tiesiog sudegs ten viduje, ir jokios stuburo traumos jam nerūpės, – atkirto Mirčius. Visi septyni vyrai šoko prie dešiniosios mašinos pusės ir po kelių mėginimų automobilį atvertė ant ratų. Vaikinas viduje klykė iš skausmo ir keikė savo gelbėtojus visais jam žinomais keiksmais.
-Turtingas leksikonas, – nusišiepdamas nevykusiai papokštavo vienas iš padėjusiųjų, bet sutikęs niūrų Mirčiaus žvilgsnį greitai užsičiaupė ir nukreipė žvilgsnį.
Po sulamdytu ir atsiknojusiu variklio dangčiu plykstelėjo ugnis ir tiesiog akyse pradėjo plėstis ir didėti.
-Tuoj sprogs! – panikos apimtu balsu riktelėjo barzdočius ir pasileido tekinas atgal link autobuso. Apimti panikos jo pavyzdžiu pasekė ir kiti, bet ne Mirčius. Tolumoje pasigirdo gaisrinės ir greitosios sirenos. Pripuolęs prie keleivio pusės priekinių durelių jis jas vienu stipriu truktelėjimu atlapojo, vos nenuplėšdamas nuo vyrių, ir iki pusės įlindo į automobilio saloną.
-Kas tau? Rankas kojas jauti? Gali judėti?
-Tai ne *** nejaučiu. Kaip manai ko aš čia *** rėkiu kaip skerdžiamas. AAAaaaa kaip *** skauda… – išrėkė apsijukojęs skustagalvis, kas žodį vis išpūsdamas įspūdingo dydžio kraujuotų snarglių burbulą, kuris galop sprogo jam nualpus. Liepsna jau kaip reikiant įsišėlo. Visas priekinis stiklas tapo nepermatomai juodas nuo suodžių. Metęs žvilgsnį į ugnį ir į nualpusiojo prispaustas kojas, Mirčius suprato, kad veikti reikia nedelsiant. Nieko nelaukdamas čiupo jį už pažastų ir nestipriai patempė į save. Nė krust. Ugnis jau pradėjo veržtis į saloną ir grąsinosi sudeginti juos abu. Mirčius trūktelėjo iš visų jėgų ir nukentėjėlis pagaliau išsilaisvino iš spąstų. Pagalbos sirenos buvau jau čia pat, kai tempdamas plikį Mirčius pastebėjo, kad išraustoje žolėje lieka dvi riebios raudonos linijos. Skustagalvio kojos žemiau kelių buvo lyg nukirstos, o iš jų nepaliaujamai pliaupė kraujas. Dar iki pasiekiant saugų atstumą nuo dabar jau atvira liepsna degančio automobilio jis žinojo, kad skustagalvis “kelių erelis” jau nebegyvens… Po akimirkos jį į šalį nustūmė ir plikiu užsiėmė greitosios pagalbos personalas. “Bergždžiai vargstat”, pamanė jis ir patraukė atgal prie autobuso.
Jam priartėjus, pripuolė susijaudinusi Lina, ir čiupdama tai už vienos, tai už kitos rankos, bėrė vieną klausimą po kito:
-Ar sveikas? Ar neapdegei, neapsvilai? Juk galėjo sprogti, ko ten lindai? Kai tempei jį, jau norėjau bėgti tau į pagalbą, bet anas, – galvos mostu parodė į barzdočių,- neleido, sakė, bet kurią akimirką gali sprogti.
-Bet juk nesprogo. O aš sveikas, nė blakstienos nenusvilau, – ir kiek pasilenkęs įsistebeilijo jai į akis, – matai?
-Matau… – atsakė ji. – Taip kaip jis? Gyvens?
-Gyvens, – sumelavo jis.

***

Likusios kelionės metu jiedu šnekėjo nedaug. Lina mąstė apie Mirčių ir jo herojišką poelgį. “Jis toks vyriškas, drąsus ir ryžtingas… Ir tuo pat metu apsiskaitęs bei jausmingas. Jis praktiškai idealus vaikinas, netgi per daug idealus…”.
Dėl pakeliui pasitaikiusios avarijos į Vilnių jie pavėlavo daugiau nei valandą. Mirčius, pirmas iššokęs iš autobuso, pasiūlė savo ranką padėdamas išlipti. Lina net pasimetė, nes nei Sergėjus, nei kas nors kitas anksčiau nebuvo su ja toks galantiškas. Prikandusi lūpą ji visgi paėmė pasiūlytą ranką ir iššoko iš autobuso.
-Ačiū, gerbiamasis.
-Visada prašom, mieloji panele, – šyptelėjęs atsakė jis.
Eidami link stoties pastato abu tylėjo. Lina mąstė, kad jai gaila bus atsisveikinti su šiuo nuostabiu vaikinu, kad būtų įdomu dar kada nors susitikti ir pabendrauti, bet juk nepuls ji staiga prašyti jo telefono numerio… Atrodytų nei šiaip nei taip…
-Ką veiki šiandien vakare? – paklausė jis netikėtai.
-A..? Aš..? -pasimetė ji. – Draugės gimtadienis šiandien… – sumelavo ji rausdama.
-O, kaip šaunu. Būtinai pasveikink ją nuo manęs, – be jokio entuziazmo pasakė jis. Jo balse nuskambėjo nusivylimo gaidelė.
-Ko taip liūdnai?
-Tiesiog norėjau tau pasiūlyti šį vakarą kur nors nueiti pavakarieniauti…
-Tu skiri man pasimatymą? – pralinksmėjusi paklausė Lina, o po to prisiminė Sergėjų… ir Tomo sodą, – bet aš negaliu šiandien… Draugės gimtadienis… Gal kitą kartą? – su viltimi paklausė.
-Kito karto neb…
-Ką aš matau!? Kokie žmonės! – pertraukė Mirčių iš už nugaros pasigirdęs nemalonus, švogždžiantis, bet neįtikėtinai garsus balsas. Asisukusi Lina pamatė link jų kėblinantį vidutiniško ūgio nestambų vyrioką su neįtikėtinai didele galva. Jam priartėjus ji suprato kodėl jis taip atrodo. Žandai ir apskritai visas veidas buvo lyg papurtęs ir nenatūraliai melsvo atspalvio, akys giliai pasislėpusios po vokais.
-Sveikas, Dusuli, tikėjausi čia tave sutikti, – be entuziazmo pasisveikino Mirčius. – Susipažink, čia Lina, Lina, čia Dusulis, senas mano pažįstamas…
-Malonu susipažinti, – išsišiepė Dusulis ir atkišo ranką.
-Man taipogi… – atsakė Lina paduodama savąją. Bet jai buvo visai nemalonu. Tipas kėlė kažkokius nemalonius pojūčius gerklėje, o ir ranka jo buvo drėgna ir šalta lyg žuvis.
-Galiu aš trumpam nuo Jūsų pagrobti ponaitį Mirčių? – paklausė jis, vis dar laikydamas ją už rankos.
-Na taip, žinoma…
Paleidęs Linos ranką išpurtėlis nukėblino keletą metrų į šalį.
-Pasvarstyk apie mano pasiūlymą, Linute. Tu turi galimybę rinktis… Klausyk ką sako tavo širdis, – ir nusišypsojęs savo spindulinga šypsena nuėjo link Dusulio.
“O Dieve, ką daryti? Mirčius ar Sergėjus… Žavus, iš pirmo žvilgsnio idealus nepažįstamasis, ar “senas” ir patikimas Sergėjus… Jei sutikčiau su Mirčiaus pasiūlymu, galėčiau paskambinti Sergėjui ir pasakyti, kad esu pavargusi po įskaitos ir kad atvažiuosiu šeštadienį ryte. Jis tikrai patikėtų… Bet kur aš tada nakvočiau? Be Sergėjaus, Vilniuje neturiu draugų nei giminių… O apsistoti pas nepažįstamąjį… Neee… Bet gal..? Ne, tikrai ne… ką aš čia, kaip kokia šešiolikmetė”, – subarė save mintyse Lina.
-Mes jau čia, – pasigirdęs Mirčiaus balsas nutraukė jos dvejones.
-Na ką gi, mielieji, metas man su jumis atsisveikinti. Mielai paplepėčiau, bet turiu lėkti, – prabilo Dusulis.
-Iki.
-Sėkmės, – palinkėjo Lina.
-Ir tau to paties, Lina, nujaučiu, kad mes dar pasimatysim… – ir spėriai nukėblino iš kur atėjęs.
-Na, ką nusprendei? – jau atsisukęs į ją pasiteiravo Mirčius.
-Aš mielai, bet tikrai negaliu… Aš jai pažadėjau… dar įsižeis …
-Na taip… suprantu tave… – kažkaip mįslingai ištarė jis. – Sudie, Lina. Neperkaisk pirtyje – ir neatsisukdamas nuėjo tolyn link troleibuso sustojimo.
-Iki… -  vos ne su ašarom akyse sušnibždėjo ji. Jausmas buvo toks, lyg būtų praradusi kažką brangaus, labai brangaus – tiesiog neįkainuojamo.

***

Išsikvietusi taksi Lina nuvyko pas Sergėjų į laboratoriją. Geros nuotaikos pertekliumi negalėjo pasigirti ir Sergėjus. Marta susirgo, todėl darbe nepasirodė, ko pasėkoje Sergėjaus darbo krūvis padvigubėjo, o dar keramikos krosnelė sugedo. Lyg tyčia šiandien, kai reikia atsiskaityti su daktarais. Tad pamatęs Liną tarpduryje didelio džiugesio neparodė. Priėjo, apsikabino, paskubomis pakštelėjo į žandą ir vėl sėdo prie stalo – skambinėjo daktarams atšaukdamas šiandienos darbus.
-Na, šiai dienai pakaks. Krosnelę sutaisys tik ryt į vakarą, tad teks sekmadienį pasibaigti darbus, kurių šiandien nespėjau, – tarė jis dėdamas ragelį. – Važiuojam? – jau linksmesniu tonu paklausė žvelgdamas į Liną.
-Važiuojam, – be entuziazmo atsakė ji. Jos vis dar neapleido tas tuštumos ir netekties jausmas, apėmęs po išsiskyrimo su Mirčiumi.
Pakeliui jie užsuko į Sergėjaus butą, kur jis apsiprausė ir persirengė. Jam bekraunant į krepšelį maudymosi reikmenis Lina prisiminė, kad šį tą pamiršo:
-Na, štai! Aš pamiršau pasiimti savo bikinį…
-Nematau problemos, – ironiškai šyptelėjęs atsakė Sergėjus.
-Na ką tu, juk ne vieni būsime! Tomas ir kas ten sakei? Jo draugė?
-Taip. Tik jie.
-Ką gi, blogiausiu atveju apsigaubsiu rankšluosčiu.

***

Tomas buvo kiek vyresnis už Sergėjų, dirbo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos klerku. Sprendžiant iš sodo, uždirbo jis nemenkai. Juolab to “sodo namelio” liežuvis nesivertė taip vadinti. Tai buvo vidutinio dydžio dviejų aukštų gyvenamasis namas su pirtimi ir nedideliu baseinėliu rūsyje.
Lina jau anksčiau buvo mačiusi Tomą. Jis jai pasirodė truputį “nenormalus”. Be galo mėgo viskam vadovauti, traukti visus per dantį, o ginčai buvo jo arkliukas. Nelabai malonus tipas, nors retkarčiais atrodydavo ir elgdavosi kaip visai kitas žmogus – santūrus ir draugiškas. Jai kartais kildavo įtarimas, kad jį kamuoja asmenybės susidvejinimo požymiai.
Tik jiems išlipus iš Sergėjaus Audi A4, prie jų jau artinosi Tomas, iki pusės nuogas, nes kaitino saulutė, savo ilgus plaukus susirišęs į maža uodegytę.
-Na, sveiki sveiki BALANDĖLIAI, kur taip ilgai užtrukot? – pašaipiai pasisveikino jis. – Turbūt buvote pakelės miškelyje sustoję… – ir parodė nepadorų gestą, reiškiantį seksualinę sueitį.
-Sveikas. Na, tu ir vulgarus, Tomai, – juokais pasibaisėjo Sergėjus.
-Labas, – kukliai pasisveikino Lina.
-Sveiki, mielieji, na ko jūs ten stovit? Tomai, kviesk svečius į vidų, – pasirodžiusi terasoje linksmu balsu sučiauškėjo smulkutė mergina.
“Turbūt, tai Žaneta” – pamanė Lina.
Ji neklydo. Žaneta buvo smulkutė ir gražutė, nuolat besišypsanti linksmų akių mergina. Rodėsi, ji spinduliuote spinduliuoja gerą nuotaiką ir juoką. Netgi Tomas būdamas šalia jos pasikeisdavo. Tapdavo lyg santūresnis.    Kambaryje jų  jau laukė padengtas stalas. Vyrai tuoj pat pasičiupę po šalto alaus butelį užsiėmė šašlykų kepimu ir reikalų aptarinėmu. Merginos taip pat neliūdėjo. Nieko nelaukusi Žaneta iš šalia stovinčio šaltkrepšio ištraukė porą Corona buteliukų ir atkimšusi vieną ištiesė Linai.
-Oho, kokia graži grandinėlė pas tave ant rankos, – nesusilaikė nepagyrusi Lina.
-A, šita. Tomas padovanojo. Tai PANDORA. Pradžioje buvo tik pati grandinėlė ir vienas karoliukas, vaizduojantis susikibusią porelę, t.y. mus su Tomu. Vėliau jis kas mėnesį dovanodavo po naują karoliuką, primenantį ką nors iš mūsų gyvenimo…
-Kaip miela…
-Tuoj aš tau parodysiu kokių jų dar būna, – ir po kelių minučių grįžo su keletu žurnalų-katalogų rankose. Vėliau, kai Lina apie MODO žinojo beveik viską nuo a iki z, nuo kalbų apie papuošalus jos perėjo prie labiau gyvenimiškų temų. Žaneta pasipasakojo, kad su Tomu jiedu jau daugiau nei pusmetį susitikinėja, o pastaruoju metu net labai dažnai. Ji taipogi studentė, trečiakursė, studijuoja anglų kalbą pedagoginiame. Gyvena bendrabutyje, bet Tomas kalbina kraustytis pas jį, mat, nepatinka jam tas “žvėrynas”.
-O štai ir šašlykai pareina. Žaneta, paduok lėkštes, – paprašė Tomas.
-Tuojau, mielasis. apsivilk tu ką nors, o tai uodai sukandžios.
-Tuoj, kai tik rankos atsilaisvins.
Šašlykai buvo puikūs. Neperkepti, bet apskrudę. O kai jau visi plekšnojo sau per prikimštus  pilvus,Tomas paragino visus keliauti į pirtį.
-Pas mus maža problemėlė, Lina pamiršo maudomą namie…
-Dėl manęs, tai gali eiti ir nuoga, man netrukdo, – apsimestinai atsainiu tonu atsakė Tomas šiepdamasis.
;  -Tuoj tu pas mane užsidirbsi, senas gašlūne, – ir Žaneta pliaukštelėjo jam per petį. – Einu, paieškosiu, gal aš kartais atsarginį turiu, tau turėtų tikti, nes sudėjimo mes lyg ir vienodo, – pridūrė Žaneta nueidama į vidų, bet, deja, nieko nesurado. Dar kiek pajuokavus ta tema buvo nuspręsta, kad moterys eis pirmos į pirtį, o vyrai – po jų.
Joms išėjus, Tomas gurkštelėjo alaus ir išsidrėbęs krėsle prabilo:
-Tu pirmas kam tai sakau. Rudeniop žadu pasipiršti Žanetai, net ir žiedą jau turiu.
-Tikrai?… Sveikinu, bet ar ne per greit? Juk ne taip ir ilgai kartu esat.
-Manau, kad aš ją myliu… Gera ji… – vos ne pašnibždom svajingai, žvelgdamas į pirmąsias pasirodžiusias žvaigždes, atsakė jis. – Reikia čiupti, kol koks studenčiokas nenujojo, – pridūrė jau pažįstamu nebe tokiu svajingu tonu.
Staiga kažkas tamsoje sušiureno. Abu sukluso, o Tomas, pačiupęs muzikinio centro pultelį, pritildė muziką.
-Nesigąsdinkit. Čia tik aš – kaimynėlis jūsų, – pasigirdo iš tamsos vyriškas balsas. – Užuodžiau šašlyką, muziką išgirdau… maniau užsuksiu pažiūrėti kas čia linksminasi… – tarė išlįsdamas iš tamsos pagyvenęs vyriškis, – nedažnai šitame užkampyje kas pasirodo…
-Kaimynas, sakote? Kuriame name jūs gyvenate?
-Čia priešais, truputį kalniuku į viršų… Dar nebaigtas statyti.
-Aaaa… Na, aišku. Tai prisėskite. Kuo jūs vardu? – tiesdamas ranką į šaltkrepšį paklausė Tomas.
-Mirčius…
-Keistas vardas. O mane vadina Tomu, čia – Sergėjus. Alaus? – ir atkimšęs atkišo svečiui.
“Kažkur man tas vardas girdėtas…” – pamanė jis, įtariai nužvelgdamas senį. “Ir girdėtas ne iš gerosios pusės…”
-O, dėkui, jau senokai tokio negėriau, – ir užsivertęs sukliukiino daugiau nei pusę butelio į savo bedugnę gerklę. Sergėjus su Tomu net susižvalgė.
-Galėtumėt alaus gėrimo čempionate sudalyvauti, – pajuokavo Sergėjus.
Atsigėręs senis atkuto. Pradėjo porinti kaip jam čia nuobodu gyventi vienam, kad pasiilgsta savo seniai mirusios žmonos, kad statybos praktiškai sustojo, nes sūnūs nebepadeda – laikai, mat, sunkūs. Tomui senis jau net įgristi pradėjo, ne su juo jis čia atvyko pasikalbėti ir juo labiau ne jo vargų klausytis. Jau buvo beprabyląs norėdamas nutraukti senio monologą, kai yą padarė iš kambario gilumos išnirusi Žaneta, apsigobusi vien rankšluosčiu
-Uch, gera pirtelė. 70 man pats tas. O jūs ir svečių čia turite…
-Taip, turim, susipažink čia mūsų kaimynas Mirčius, – kiek suirzęs pristatė nelauktą svešią Tomas.
-O Lina kur? – paklausė Sergėjus.
-Ji paprašė, kad atsukčiau daugiau karščio ir pasiliko, sakė, nori pažiūrėti kiek ištvers, nes 70 jai nepakako. Kieta tavo panelė, Sergėjau , – nusišypsojo ji.
-O tai jūs ir pirtį čia turite? – nusistebėjo Mirčius. – Šauni vietelė. Pamenu, seniau pirtis tik ant ežero ar upės kranto statydavo, ir tai būdavo vieta, kurioje žmogus ne tik švaresnis tapdavo, bet ir geresnis. Anksčiau pirtis būdavo laikoma šventa… Net gimdydavo joje. Ten gimdavo, ten pat ir mirdavo… Kartais nujausdami žemiškosios kelionės galą ligonį atnešdavo į pirtį. Ten meldėsi ir Laimai, ir Gabijai… Bet nebėra jų jau seniai… – apgailestavo senis, lyg būtų apie savo geras drauges pasakojęs.
-Na, dabar jos nebe tokios šventos, – pasišaipė Tomas.
-Bet žmonės jose vis vien miršta, – atkirto Mirčius.
-Einu pažiūrėsiu kaip ten Lina, -atsistodamas pareiškė Sergėjus, bet jį sulaikė Mirčius, pastverdamas už riešo.
-Palauk, kur tu taip skubi, leisk merginai… vienai pabūti…
-Mažiau tu rūpinkis kitų merginom, – stipriai truktelėjęs ir ištraukęs savo ranką iš Mirčiaus gniaužtų Sergėjus nuėjo į pirtį.

***

Pirtis buvo įrengta namo rūsyje, į kurį vedė gana statūs laiptai.
Priėjęs prie laiptų į rūsį jis šūktelėjo:
-Lina, tu ten? – bet atsakymo neišgirdo. – Lina! – dar kart šūktelėjo.
“Matyt, negirdi” – ir pradėjo atsargiai leistis į apačią. Išgirdo atsidarant pirties duris, paskui sekė skubus basų kojų šlepsėjimas link nedidelio baseino.
-Aš tuoj, tik į baseiną įšoksiu, – pasigirdo Linos balsas ir paskui jį sekantis garsus pūkštelėjimas į vandenį. – Oi oi … kaip skauda… -  atsklido po akimirkos silpnas Linos vaitojimas.
-Lina, kas tau? Kas nutiko? – riktelėjo jis ir lėkte nulėkė laptais į apačią, bet nepataikęs koja ant vienos paskutinių pakopų neišlaikė pusiausvyros ir griuvo, galva trenkdamasis į plytelėmis išklotas grindis. Daugiau jis nieko negirdėjo ir nematė, galvoje spengė. Truputį nevalingai pasimarkstęs, Sergėjus galutinai užsimerkė ir daugiau nebeatsimerkė – stojo tamsa.

***

-Na, man jau kaip ir metas, – linksmai prabilo Mirčius tik pasišalinus Sergėjui.
-Kaip ir, – burbtelėjo Tomas. Svečias atsistojo, atsisveikino ir taip pat kaip atėjęs patylom pranyko  tirštėjančioje tamsoje.
-Ko toks rūškanas, Tomai? – besirangydama jam ant kelių paklausė Žaneta.
-Jo vardas… Po galais, aš atsiminiau, kur girdėjau tą keistą vardą! – susijaudinęs jis net sudrebėjo, o Žaneta nieko nesuprasdama žiūrėjo į jį. – Prieš daugiau nei porą metų važiuodamas į darbą man paskambino Gustas, tu jo nepažįsti, ir papasakojo savo sapną, kuriame jis regėjo, kaip nuo galingo sprogimo sugriūva naujasis miesto savivaldybės pastatas, o jis drauge su mirtimi žiūri į žūstančius žmones. Pamenu, dar smagiai pasijuokėm iš tokio keisto sapno, o labiausiai iš to, kad mirtis buvo ne moteris su dalgiu, o kažkoks vyrukas paprastais languotais marškinukais… vardu Mirčius…
-Na, ir kas čia keisto? Juk dar ne tą kartais susapnuojam.
-Galbūt. Bet tą dieną mes su Gustu kalbėjomės paskutinį kartą… Jis iš tiesų žuvo per sprogimą… – Žaneta neteko žado. – Reikia eiti patikrinti, kaip sekasi Linai su Sergėjumi, – nustūmęs ją nuo kelių nuėjo į vidų, Žaneta nusekė iš paskos.

***

Pirmiausia jie aptiko Sergėjų, be sąmonės gulintį laiptų papėdėje. Išsigandę iškvietė greitąją bei policiją. Sergėjui buvo lūžęs žandikaulis bei stipriai sutrenktos smegenys. Linai greitoji padėti jau nebegalėjo… Kaip Tomas vėliau sužinojo, ją ištiko insultas, ko pasėkoje ji apalpo ir nuskendo.
Atsipeikėjęs Sergėjus papasakojo, kad girdėjo kaip tai nutiko ir  kad būtent skubėdamas jai į pagalbą nusirito nuo laiptų…
“Kas lemta – tas turi įvykti”, arba kažką panašaus paminėjo Gustas per mūsų paskutinį pokalbį”, – mąstė Tomas, eidamas ilgu ligoninės koridoriumi.

Vakaras. Viską jau apgaubė prieblanda. Kažkodėl aikštės žibintų šviesos jutikliai nesureagavo į prieblandą ir neįžiebė šviesų. Gal dėl krizės?

Ramu. Nesimato nei vieno žmogaus, nesigirdi nei vieno automobilio tik tyliai šiurenantys neaukštos gyvatvorės lapeliai.

Išsitraukęs cigaretę prisidegu, įtraukiu. Man patinka štai taip ramiai rūkyti ir laukti savo darbo pabaigos iki kurios [...]]]> Vakaras. Viską jau apgaubė prieblanda. Kažkodėl aikštės žibintų šviesos jutikliai nesureagavo į prieblandą ir neįžiebė šviesų. Gal dėl krizės?

Ramu. Nesimato nei vieno žmogaus, nesigirdi nei vieno automobilio tik tyliai šiurenantys neaukštos gyvatvorės lapeliai.

Išsitraukęs cigaretę prisidegu, įtraukiu. Man patinka štai taip ramiai rūkyti ir laukti savo darbo pabaigos iki kurios likusi nepilna valanda. Aš tuo jausmu tiesiog mėgaujuosi.

Staiga iš už kampo, kitoje gyvatvorės pusėje išnyra žmogus. Tai vienintelis judantis objektas aikštėje tad natūralu, kad jis prikausto mano dėmesį.

Eina jis kažkaip nenatūraliai atsilošęs, persikreipęs, blaškosi vis… Gal girtas ar koks neįgalus – mėginu spėlioti. Kuo jis labiau artėja tuo man jo eisena atrodo vis keistesnė… Priekinė ranka atkišta į priekį lyg būtų sužalota, kairė sulenkta per alkūnę ir rodosi tik didelėmis jos savininko pastangomis išlieka bent kiek paklusni. Dešinį šoną atsukęs į priekį, atsilošęs kažkaip nenatūraliai – lyg neštų didelį svorį, bet jis juk nieko neneša! Kojų nesimato, nes viską žemiau juosmens dengia gyvatvorė. Neįsivaizduoju kaip jis nepargriūna taip eidamas.

Jis visas besipurtydamas ir vis dar atkišęs savo dešinę ranką artėja link manęs. Mintyse iškyla neseniai matyto filmo apie zombius kadrai. Tas besiartinantis kraupiai primena vieną iš daugybės ten matytų gyvųjų numirėlių. Net šiurpas nupurto. Smilkiniuose pradeda mušt padažnėjęs pulsas.

Pirštus nutvilko skausmas. Pusė cigaretės tiesiog susmilko man tarp pirštų. Nusviedęs nuorūką šalin sutrypiu ją. Pakėlęs akis pamatau tą “zombį” jau visai šalia. Jis kažką turi toje atkištoje rankoje. Pasigirsta keistas šnopavimas ir šniokštimas, skamba lyg kažkas kažką smaugtų ar dusintų.

Atatupstas, įtariai stebėdamas keistąjį žmogėną po truputį pradedu trauktis atgal – link įėjimo…
Staiga iš už gyvatvorės pasirodo kažkoks sutvėrimas, vos ne rikteliu iš netikėtumo!

Pfff… Tai paprasčiausias šuo! Koker spanielis… Išlindęs iš už gyvatvorės šuo sustojo ir iškišęs savo ilgą rožinį liežuvį lekuodamas, savo tamsiomis akimis mane nužvelgė. Matyt ypatingo susidomėjimo aš jam nesukėliau, nes vėl įsirėžė ir nutempė savo šeimininką toliau.
-Good evening, – tarstelėjo praeidamas kūdas vyriokas – mano įsivaizduotas zombis.
Pavadėlis juodas, štai kodėl aš jo nemačiau iš toliau

Tas stebuklingas žodis penktadienis. Daugumai jis reiškia darbų pabaigą ir poilsio bei linksmybių pradžią.

Linai, dvidešimtmetei trečiakursei, būsimajai stomatologo padėjėjai, Utenos kolegijoje, būtent šis vasariškai šiltas nuostabus penktadienis ir apskritai visas savaitgalis asocijavosi su Segėjumi Tomo sode prie Žaliųjų ežerų.

Trečiadienį vakare jai paskambino Sergėjus, jos simpatija su, kuriuo jie susipažino [...]]]> Tas stebuklingas žodis penktadienis. Daugumai jis reiškia darbų pabaigą ir poilsio bei linksmybių pradžią.

Linai, dvidešimtmetei trečiakursei, būsimajai stomatologo padėjėjai, Utenos kolegijoje, būtent šis vasariškai šiltas nuostabus penktadienis ir apskritai visas savaitgalis asocijavosi su Segėjumi Tomo sode prie Žaliųjų ežerų.

Trečiadienį vakare jai paskambino Sergėjus, jos simpatija su, kuriuo jie susipažino praeitais metais per dantų technologų kursus, ir paklausė kokie pas ją planai savaitgaliui.

-Jokie, – atsakė ji apsimestinai liūdnai, mat žinojo, kad Sergėjus be reikalo neskambina. Jei jau skambina tai būtinai pakviečia į kokią nors išvyką ar kelionę. Tiesa skambindavo nelabai dažnai – jie nebuvo tikra pora. Buvo akivaizdžiai matyti, kad ji jam patinka, bet užimtas jo darbo grafikas, darbai iki vėlumos neleido jų santykiams tinkamai vystytis. O ir ji pati negalėjo iki galo apsispresti ar jai patinka Sergėjus ar ne… Jis rūpestingas, darbštus, atsakingas, visada tesi savo duotą pažadą, bet tuo pačiu metu jam kažko trūko… Atrodė, kad viską ką jis daro jis daro iš reikalo, nes taip reikia. Nebuvo jame šilumos ir nuoširdumo trūko. Kartais jai rodėsi, kad ir su ja jis bendrauja tik todėl, kad vyrui priklauso bendrauti su moterim.

-Tai gal nori kartu važiuoti pas Tomą į sodą? – greitakalbe su nedideliu rusišku akcentu išpoškino Sergėjus.

-Į sodą? Pas Tomą… – suraukdama savo dailią nosytę smiliumi ir iš jos padarydama mažą žavų knysliuką abejojančiai perklausė Lina.

-Penktadienį vakare užsipirkę provianto nuvažiuotume ir grįžtume tik sekmadienį apie pietus.

-Ką mes ten veiksim taip ilgai?

-Na kepsim šašlykus, kaitinsimės pirtyje galų gale jei užsinuobodžiausi tai galėsim šeštadienį i Europos parką nuvažiuoti…

-Ghmmm… Na gerai… Tik man penktadienį anglų įskaita tad nežinau, galiu ir nusivėlint.

-Nieko baisaus aš irgi darbo turėsiu, o Tomas su Žaneta galės pirtį įkūrent kol mūsų lauks. – nudžiugęs pabėrė žodžius Sergėjus.

-Tai aš tau dar penktadienį kačiuk paskambinsiu, pranešiu, kada būsiu Vilniuje Čiau. – koketiškai atsisveikinusi padėjo ragelį Lina.

Dar ketvirtadienį Lina sužinojo, kad anglų kalbos įskaitos nebus, nes dėstytojos motina mirė, o kas ją pavaduos neatsirado. Tad nusprendusi į kitas mažiau reikšmingas  paskaitas penktadienį apskritai neiti, ji dešimtą ryto stotyje jau laukė autobuso į Vilnių.

Sergėjui neskambino, nutarė padaryti jam siurprizą ir nuvažiuoti pas jį tiesiai į darbą. Jai patikdavo žiūrėti kaip jis dirba, kruopščiai lydo ir klijuoja vašką, stato plastmasinius dantis. Juolab ir su Marta, ji taip pat dantų technikė ir dirba toje pačioje laboratorijoje, bus įdomu persimesti žodeliu.

Iki autobuso atvykimo dar dešimt minučių. Trupindama pusryčiams nusipirktą bandelę, žvirbliams, Lina žvalgėsi po autobusų stotį. Stebėjosi matydama tokią galybę žmonių, daugiausia pagyvenusių, jau dabar susigrūdusių prie autobuso stotelės. Lina netyčiom prajuko, jie jai pasirodė panašūs į margus pingvinus susispietusius ant pilkos ledo lyties.

Atvažiavus autobusui visi laukusieji lyg tai būtų gyvybės ir mirties klausimas pradėjo spraustis į autobuso vidų.

„Na jau ne, aš tikrai nesisprausiu jei reiks tai ir pastovėsiu“

Pagaliau  praleidusi paskutinę bobulytę įlipo ir Lina. Susimokėjo. Greitosiomis permetė autobuso saloną.

„Berods tikrai teks pastovėti…“, – liūdnai šypteli sau Lina, bet staiga autobuso viduryje pakyla ranka ir pasigirsta malonus vyriškas balsas:

-Panele, čia yra laisva vieta! – matosi tik ranka ir trumpais šviesiais susivėlusiais plaukais apaugęs viršugalvis. Lydimą smalsių keleivių žvilgsnių priėjusią Liną pasitinka dvi nuostabios žydros akys… Na ne tik akys, bet tokių žydrų akių ji dar nebuvo regėjusi…  Tarstelėjusi trumputį  „Ačiū“ klestelėjo šalia.

Autobusas pajudėjo.

-Kuo jūs vardu? – pasiteiravo žydraakis.

-Lina… – atsakė ji jausdama, kad jos žandai po truputį kaista.

-Labai malonu susipažinti Lina, o aš Mirčius.

Pirmadienio rytas – nemėgstamiausias visų dirbančių žmonių laikas. Bet tik ne Mirčiui, nors jis ir ne bedarbis. Kaip tik šiandien pirmadienis – savaitės diena, kai jam tenka didžiausias darbo krūvis.

Atmerkęs akis kaip visad įsistebeilija į nepažįstamas lubas, pasikaso savo šeriuotą [...]]]> Pirmadienio rytas – nemėgstamiausias visų dirbančių žmonių laikas. Bet tik ne Mirčiui, nors jis ir ne bedarbis. Kaip tik šiandien pirmadienis – savaitės diena, kai jam tenka didžiausias darbo krūvis.

Atmerkęs akis kaip visad įsistebeilija į nepažįstamas lubas, pasikaso savo šeriuotą barzdą, apsidairo. Paprastas, kuklus vieno kambario butukas. Kampe stovi kompiuteris apdėliotas smulkiais pliušiniais žaisliukais, mažutėlaitis kaktusas šalimais. Šalia mėlynos pieštukinės, beveik pedantiškai sudėliotos į krūveles knygos ir užrašų sąsiuviniai. Pusiau praviroje spintoje matosi kelios ryškios suknelės… Viena tamsiai mėlyna voliojasi šalia lovos – ją ji buvo apsivilkusi vakar vakare, kai jiedu susipažino kavinėje. Jai tik dvidešimt, studijuoja pedagoginiam anglų kalbą. Šiandien, berods, turėjo laikyti įskaitą… Vakar jie kaip reikiant prisišniojo. Ji bandė spyriotis, mat jai ryt įskaita ir šiaip daug darbų, bet Mirčiui atsispirti nepajėgė… Tiesą pasakius, niekas nepajėgia, bet bando visi.

Jis pasisuko į ją gulinčią šalia. Nusisukus. Matosi tik susitaršę tamsūs neilgi plaukai, smailūs apnuoginti petukai ir dailus talijos išlinkimas. Paliečia ją ranka lyg norėdamas žadinti. Jau atšalus…

„Tikiuosi vakar vakare pasilinksminai kaip reikiant,” – atitraukdamas ranką lyg apgailestaudamas sušnabžda jis.

Atsikėlęs iš po lovos išsitraukia savo patrintus džinsus, apsivelka greta ant krėslo atkaltės pakabintus lininius languotus marškinukus ir, metęs paskutinį žvilgsnį į sujauktą rytmečio saulėje paskendusią lovą, išeina.

***

Pyp pyp pyp pyp pyp pyp… Ištiesęs ranką Gustas nervingai stukteli per žadintuvo SNOOZE mygtuką ir, apsivertęs ant kito šono, traiškanotomis akimis įsispitrina į sieną.

„Vėl į tą sušiktą darbą, vėl tas perbalęs direktorės snukis ir jos rožinis kostiumėlis, vėl pašildytas karbonadas, indelis salotų iš “IKI” ir riekė juodos duonos…”, – murmėdamas įsikniaubia į pagalvę ir iš visų jėgų išsirėkia.

Kvaila, žinoma, kvaila, bet pasakiškai greitai išvaiko miegus ir prablaivo galvą.

Atsisėdęs ant lovos krašto iš greta stovinčios spintelės išsitraukia naujų kojinių porą. Besimaudamas antrąją sustingsta, veidą nušviečia pilna pasitenkinimo ir laimės šypsena.

„Taip! Po velniais TAIP! Aš šiandien parašysiu prašymą išeiti iš darbo!” – užsimovęs antrąją kojinę griūna aukštielninkas ant lovos ir minutę mėgaujasi šia genialia mintimi.

Batonas, „Ventos“ sviestas ir rūkyti menkės ikrai su prieskoniais.

„Mmm, kaip gardu, – net čepsėdamas kramto Gustas. – Reikės šiandien būtinai užsukti į Maximą ir dar jų nusipirkti… Ir dar laikraštį gal… Reikės užsiimti naujo darbo paieškomis. O gal tiesiog paskambinti Tomui? Ai, ką čia sukt galvą nuo pat ryto”.

Užsigėręs sumuštinius apelsinų sultimis, įsimeta į kuprinę porą šokoladinių batonėlių ir išskuba į kiemą prie savo neseniai lizingo būdu įsigyto Fiat’o. Numetęs kuprinę ant keleivio sėdynės pasimėgauja ramybe ir dar išlikusiu odinio salono kvapu.

Ukmergės plente kaip visad gigantiškas kamštis, o nervingų vairuotojų nardymai ir landžiojimai iš vienos juostos į kitą jį tik dar labiau pablogina. Kažkam kažkas nervingai signalizuoja, pasigirsta nervingi šūkaliojimai ir raginimai palydimi populiarių rusiškų keiksmažodžių duetu. Gustas nusišypso puse lūpų: ne tik jam šis rytas nemielas. Priekyje matosi senutėlis mėlynų išmetamųjų dujų debesyje paskendęs “Ikarus” autobusas, kuriam vis niekaip nepavyksta pajudėti iš stotelės. Vairuotojas iškišęs galva pro langą kažką piktai rusiškai šaukia ant šalia stovinčios mašinos, bet anai, sprendžiant iš vairuotojo netylančios tirados, tai nė motais.

„Tolerancijos trūkumas ir totalus susireikšminimas kankina Lietuvą”, – konstatuoja faktą mintyse Gustas.

Lengvąją mašiną pakeičia toks pats abejingas autobuso vairuotojui džipas. Rodos, supratęs savo priekaištais nieko nepasieksiąs, vairuotojas tiesiog įtraukė galvą atgal į kabiną ir pradėjo tyliai laukti kol kas nors iš pravažiuojančių susimils jį praleisti. Tas geraširdis vairuotojas ir buvo Gustas. Du kartus rodyti, kad praleidžia, jam nereikėjo. Autobusas, purkštelėjęs sodriai mėlynų dūmų kamuolį, nė nepadėkojęs, šoko į priekį ir įsitaisė priešais.

Staiga lyg iš po žemių dūmų kamuolyje išdygęs jaunuolis šoko prie riedančio autobuso ir pradėjo trankyti ranka duris prašydamasis vidun, bet vairuotojui, matyt, pasirodė priimtiniau užtikrintai riedėt nei rizikuot, kad kas užlįs jam priešais.

Nieko nepešęs jaunuolis ėmė dairytis į šalis lyg svarstydamas, ko čia imtis toliau. Žvilgsnis užkliuvo už Gusto vairuojamos mašinos. Jis spėriu žingsniu patraukė artyn iškėlęs į viršų ranką, lyg sveikindamas ar stabdydamas. Prišokęs prie durelių jas atplėšė, čiupo už kuprinės ir, nusviedęs ant galinės sėdynės, klestelėjo į keleivio vietą.

Iš šono galėjo pasirodyti, kad nespėjusiam į autobusą nelaimėliui likimas pametėjo gelbėjimosi ratą – atsitiktinai pravažiuojantį draugą. Bet toli gražu… Jie tikrai nebuvo draugai.

Gustas netekęs amo ir suakmenėjęs iš netikėtumo spoksojo į neprašytą svečią.

- Ko spoksai? Važiuok! – paragino jį vaikinukas.

Nors anaiptol jis neatrodė toks jaunas kaip prieš tai – apgaubtas dūmų. Metų apie trisdešimt, o gal ir daugiau… Galbūt jam jaunatviškumo pridėjo aptrinti madingi džinsai su languotais marškinukais? O gal kiek suvelti plaukai ir trijų dienų barzda?

Gustas nevalingai įjungė pavarą ir pradėjo vis dar spoksodamas į keleivį riedėti.

- Tai gal į kelią žiūrėk, nes tuoj atsitrenksi į tą sukiužusį autobusą, – nerūpestingai mestelėjo jis.

Atsipeikėjęs Gustas kiek per stipriai spustelėjo stabdžių pedalą, kad neprašytą svečią net mestelėjo į priekį.

- Na kas tau yra? Vairuoti nemoki ar ką?

- Moku… Tiesiog aš ne koks taksistas ir nesu pratęs, kai į mano mašiną nepažįstami žmonės braunasi… – neapkęsdamas savęs už beveik virpantį balsą pralemeno Gustas.

- Nusiramink, nieko aš tau nepadarysiu. Matei? Aš į autobusą pavėlavau, tad pamaniau, kad tu, gerasis žmogau, mane pavėžėsi. Kuo tu vardu?

- Gustas.

- O mano Mirčius… Arba Mirčis, kaip kam patinka tas taip vadina. – Pirmoje reguliuojamoje sankryžoje mums į kairę, – patyrusio vairavimo instruktoriaus tonu informuoja Mirčius Gustą.

- Bet man reikia į darbą… – lyg teisindamasis sako Gustas.

- Nejaugi? – suokalbiškai pamerkęs akį paklausė Mirčius.

Gustas žvilgterėjo į prietaisų skydelio laikrodį.

„Laiko dar turiu pakankamai, gal nieko nenutiks jei pavėžėsiu šį keistuolį… Neatrodo pavojingas ir ginklo jokio nesimato, kad turėtų… O jei ir pavėluosiu kelias minutes nieko baisaus, juk vis vien ruošiausi iš ten išeit,“ – mastė jis.

- Gerai, pavešiu. Kur tau?

- Link stoties.

***

Atsidūrus visai netoli Vilniaus autobusų stoties, juos riedančius Kauno gatve pasitiko neįprastai didelis kamštis. Visą kelią sėdėjęs ramiai ir, rodos, į nieką nekreipęs dėmesio Mirčius staiga atkuto ir, ištiesęs kaklą, pradėjo akylai dairytis į šalis.

- Iš kur čia tas kamštis dabar, – murmtelėjo panosėje Gustas.

- Avarija. Partrenkė žmogų.

- Iš kur žinai?

- Žinau ir tiek, – neperprantamu tonu atsakė Mirčius.

Ir tikrai, šiaip ne taip prisikasęs iki Kauno ir Švitrigailos gatvių sankryžos, Gustas išvydo policijos ir greitosios pagalbos švyturėlius… Viduryje kelio už nepilno šimto metrų nuo sankryžos ties įvažiavimu į degalinę gulėjo nejudantis žmogaus kūnas. Aplinkui tupinėjo greitosios pagalbos gydytojas, o policija laikė įvykio vietą atitvertą. Pravažiavimui buvo palikta tik viena juosta.

Gustui su Mirčium artėjant link nelaimės vietos Mirčius, rodės, pro langą tuoj iškris kaip buvo susidomėjęs veiksmu įvykio vietoje. Privažiavus arčiau paaiškėjo, jog tai pagyvenusi moteris. Ji gulėjo tiesi it pagalys, rankos prispaustos prie šonų, kraujo niekur nesimatė…

„Matyt dar gyva“ – pamanė Gustas.

- Stok! – beveik riktelėjo Mirčius jiems susilyginus su nukentėjusia.

Gustas spustelėjo stabdžius ir sustojo. Akimirksniu iš galo pasigirdo nekantraujančio vairuotojo nervingas signalizavimas, bet Mirčiui tai, rodos, buvo nė motais. Iškišęs galvą pro langą įdėmiai pasižiūrėjo į užsimerkusią moterį. Ši, lyg pajutus kad į ją kažkas žiūri, atsimerkė ir įsmeigė skausmo kupinas pilkas plačiai atmerktas akis į Mirčių. Porą sekundžių jie taip žiūrėjo vienas į kitą tol, kol vėl nepasigirdo isterikuojančio vairuotojo spaudžiamas garso signalas.

- NE!- klyktelėjo moteris, rodos, iš visų jai dar likusių paskutinių jėgų.

- Taip…- tyliai lyg ramindamas ar guosdamas sušnabždėjo Mirčius ir nusisukęs uždarė langą. – Važiuojam,- jau atsisukęs į Gustą tarė jis.

Tuo tarpu pilkos moters akys užsimerkė ir daugiau jau niekada nebeatsimerkė…

- Tu ją pažįsti? – paklausė Gustas, sutrikdydamas po matyto įvykio nusistovėjusią tylą.

- Galima ir taip pasakyti… – žvelgdamas kažkur priešais save į tolį atsakė jis.

***

- Nebereikia į stotį, suk į centrą, – šeimininkiškai suvadovavo Mirčius.

- Tai jau nebereikia į stotį? O tau ne paprasčiau būtų kokį taksistą pasisamdyt? Aš šiaip ar taip vis dar dirbantis, užsiėmęs žmogus.

Žvilgtelėjęs į laikrodį paniurusiu balsu pridūrė:

- Ir tavo dėka jau pavėlavau į darbą.

- Tu man už tai dar ačiū pasakysi, žmogau.

- Kur gi ne. Tai kur tau šį kartą? Centras juk didelis, – Gustą jau kaip reikiant pradėjo erzinti šis arogantiškas lyg iš niekur išdygęs veikėjas.

- Į Konstitucijos gatvę, pone nervingasis vairuotojau, – šaipydamasis atsakė Mirčius.

Piko metas jau buvo beveik į pabaigą, tad į centrą jie atvyko po nepilno pusvalandžio. Paprašytas Gustas, nors ir nenoromis, bet buvo priverstas sustoti taksistams skirtoje vietoje.

- Ir kas dabar, ponaiti Mirčiau? – pasistengė būti kandus Gustas.

- Žiūrėk.

- Kur žiūrėt? Į ką?

- Ten, – ištiesdamas ranką ir rodydamas pirštu į savivaldybės pastato viršų atsakė Mirčius.

- Ir ką aš ten turiu pamatyti? Pastatas kaip pasta… – jo žodžius pertraukė kurtinantis sprogimas, nugriaudėjęs keturioliktame savivaldybės dangoraižio aukšte.

Lydimos ugnies ir dūmų kamuolių į apačią tiesiai ant praeivių galvų pažiro galybės stiklo šukių, didelių ir mažų. Vieniems jų smulkiosios nubrozdindavo į viršų pakeltus veidus, kitus gi nelaimėlius kaip kokius vabalus tiesiog perverdavo kiaurai ir prisegdavo tiesiai prie grindinio. Gustas lyg stabo ištiktas atvipusiu žandikauliu iš visų jėgų spausdamas vairą taip, lyg norėdamas jį perlaužti per pusę, stebėjo šią neįtikimą sceną.

„Ne ne ne… To negali būti! Juk tai Lietuva, čia nėra teroristų, čia jiems nėra nieko įdomaus! To negali būti! – tą pačią mintį jis kartojo vėl ir vėl lyg kokią mantrą, bet tuo metu ugnis viršuje įsišėlo kaip reikiant.”

Viename iš bestiklių didelių langų pasirodė kelios figūros. Viena jų panaši į nedidelį rožinį dramblį, jau virtusį gyvu fakelu, šoko į apačią ir strimgalviais nulėkė link grindinio. Po akimirkos pasigirdo garsus žnegtelėjimas ir lūžtančių kaulų garsas. Dar po minutės likę du žmonės susiėmę už rankų taip pat žengė nuo krašto ir vartydamiesi lyg skudurinės lėlytės nulėkė pasitikti mirties.

- Kai kurie iš jų dar bekrisdami miršta, tiesiog sprogsta širdis ir į šaligatvį plojasi tik bejausmis kūnas, – Mirčiui regima tragedija, rodos, jokių emocijų nesukėlė, tik akys liguistai, lyg kokio narkomano reginčio dozę, žibėjo.

Gustas į jo žodžius niekaip nesureagavo, atrodė, kad net negirdėjo ką sako Mirčius, jis tik sėdėjo ir žiūrėjo…

- Ei, žmogau, ar tau viskas gerai? – Mirčius bakstelėjo pirštu į petį.

Šį kartą Gustas sureagavo. Lėtai atsisuko, paklaikusiomis akimis įsistebeilijo į Mirčių ir tarė:

- Kas tu? Kas TU, po velnių, esi??? Teroristas..? Velnias? Išgama TU! – nerišliai išrėkė Gustas. Jam buvo beprasidedanti isterija.

- Kas aš? Nori sužinoti kas aš? Eikš arčiau, parodysiu, – ir Mirčius ištiesė link Gusto baltas tvirtas rankas.

Gustą apėmė panika. Jis atšlijo kiek leido durelės, tirtančiais atsisakančiais paklusti pirštais bandė sugrabalioti durelių rankenėlę, bet niekaip nesisekė. Mirčio rankos vis tiesėsi ir tiesėsi link jo… Kol pasiekė ir tvirtai suėmė jo galvą, o tada viskas dingo, paskendo baltame rūke…

***

Gustas stovėjo ant skardžio krašto, apačioje matėsi kažkas panašaus į miestą, nepakeliamai kepino saulė, šalia pritūpęs rymojo Mirčius…

- Kur mes? – besižvalgydamas aplinkui paklausė Gustas. Isterijos ir baimės priepuolis buvo išgaravęs.

- Nesvarbu. Kur kas svarbiau, ką tu matai prieš save.

- Tai kažkoks miestas…

- Tam tikra prasme taip ir yra. Štai pažvelk ten kairiau. Tai – atrakcionų parkas. Tau jis nieko neprimena? – rodydamas ranka Mirčius atsisuko į Gustą.

Akimirką Gustas įsistebeilija į, rodos, paprasčiausią nediduką atrakcionų parką, o tada jo veidą nutvieskia plati vaikiška šypsena.

- Pamenu! Kai mano tėvai išsiskyrė, aš kiekvieną vasarą važiuodavau pas tėvą atostogauti mėnesiui ar ilgiau. Šalia jo namų buvo šis atrakcionų parkelis. Mes į jį eidavom kiekvieną dieną, kai jis grįždavo iš darbo… Šaudydavom tire, sukdavomės ant „tornado“, važinėdavomės mašinytėmis… Tai buvo vienos laimingiausių mano vasarų su juo, o paskui jis mirė… O štai ten šalia stovi Anykščių vidurinė mokykla! Joje aš pirmą kartą iš tikrųjų įsimylėjau ir pirmą kartą bučiavausi… O ten vairavimo aikštelė, kur, išlaikęs egzaminą, gavau teisę vairuoti. O štai ten – mano patėvio sodas… Kiek ten smagių vakarų su draugais esam praleidę… – Gustas vis baksnojo ranka tai į vieną, tai į kitą „prisiminimų miesto“ pastatą ir pasakojo Mirčiui, kuo jie jam brangūs, ką primena.

Mirčius nesiklausydamas stebėjo Gustą paskendusį prisiminimuose. Visa tai jam buvo žinoma. Jis žino viską ir apie visus…

Pagaliau pajutęs Mirčio žvilgsnį Gustas nutilo ir įdėmiai į jį žiūrėdamas paklausė:

- Tai kas gi tu?

- Aš Mirčius arba kaip mane vadina žmonės – Mirtis. Aš jus išlydžiu, kai jūs mirštat, o ten apačioje tavo gyvenimas, kuris tau ką tik prabėgo prieš akis.

- Tai aš jau miręs?

- Ne. Tas ir keisčiausia. Retai, labai retai aš susiduriu su tokiais, kurių mirties laiko aš nematau… Tokiems aš galiu suteikti galimybę gyventi įspėdamas juos apie gresiančią nelaimę. Kartais kaip kad tavo atveju, aš parodau jiems ateitį… Tik perspėju neskambinti ir nebandyti perspėti savo bendradarbių kitais būdais. Telefonas neveiks, o išėjus į gatvę tave partrenks mašina arba įkrisi į atidengtą kanalizacijos šulinį. Kas lemta – tas turi įvykti. Mirties neįmanoma išvengti. Pasistenk tinkamai pasinaudoti savo galimybe gyventi.

Aplinkui pradėjo po truputį temti. Metęs žvilgsnį į „prisiminimų miestą“ Gustas jo jau nebeišvydo – miestas ištirpo prieblandoje. Atsisukęs į Mirčių jo jau neberado. Temo vis labiau ir greičiau, kol stojo aklina tamsa.

***

Pyp pyp pyp pyp, pyp pyp… Ištiesęs ranką Gustas nervingai stukteli per žadintuvo SNOOZE mygtuką ir apsivertęs ant kito šono įsispitrina į sieną ir taria: „Na ir sapnas…”

Atsisėdęs ant lovos krašto išsitraukia iš greta esančios spintelės naujų kojinių porą. Besimaudamas antrąją sustingsta apmąstymuose.

„Koks idiotizmas būtų mesti darbą šiais laikais. Na, taip, direktorė tikra žiežula, bet iš ko tada gyventi reiktų? Iš ko už mašiną mokėti? Idiotiškas sapnas nieko nepridursi“ – atsiduso jis.

Apsirengęs ir užkandęs Gustas išskuba į darbą.

_____________________________________________________________________________

P.S. Didžiausia padėka Vilmai už teksto redagavimą ir klaidų taisymą. Taipogi Ačiū visiems kas ryžotės perskaityti. Lauksiu atsiliepimų

Grumlinas vakar paklausė tai šiandien atsikėlęs pamaniau, kodėl gi ne Pavadinimas dar matyt keisis, nes jo iki dabar dar nebuvau sugalvojęs…

***

Pirmadienio rytas – nemėgstamiausias visų dirbančių žmonių laikas. Bet tik ne Mirčiui nors jis ir ne bedarbis. Kaip tik šiandien pirmadienis – savaitės diena kai jam tenka [...]]]> Grumlinas vakar paklausė tai šiandien atsikėlęs pamaniau, kodėl gi ne Pavadinimas dar matyt keisis, nes jo iki dabar dar nebuvau sugalvojęs…

***

Pirmadienio rytas – nemėgstamiausias visų dirbančių žmonių laikas. Bet tik ne Mirčiui nors jis ir ne bedarbis. Kaip tik šiandien pirmadienis – savaitės diena kai jam tenka didžiausias darbo krūvis.

Atmerkęs akis kaip visad isistebeilija į nepažįstamas lubas. Pasikaso savo šeriuotą barzdą, apsidairo. Paprastas kuklus vieno kambario butukas. Kampe stovi kompiuteris apdėliotas smulkiais pliušiniais žaisliukais, mažutėlaitis kaktusas šalimais, šalia mėlynos pieštukinės beveik pedantiškai sudėliotos į krūveles knygos ir užrašų sąsiuviniai. Pusiau praviroje spintoje matosi kelios ryškios suknelės… Viena tamsiai mėlyna voliojasi šalia lovos – ją ji bvuvo apsivilkusi vakar vakare kai jiedu susipažino kavinėje. Jai tik 20, studijuoja pedagoginiam anglų kalbą, šiandien berods turėjo laikyti įskaitą… Vakar jie kaip reikiant prisišniojo. Ji bandė spyriotis mat jai ryt įskaita ir šiaip daug darbų, bet Mirčiui atsispirti nepajėgė… Tiesą pasakius niekas nepajėgia, bet bando visi.

Jis pasisuko į ją, gulinčią šalimais. Nusisukus. Matosi tik susitaršę tamsūs neilgi plaukai, smailūs apnuoginti petukai ir dailus talijos išlinkimas. Paliečia ją ranka lyg norėdamas žadinti. Jau atšalus…

-Tikiuosi vakar vakare pasilinksminai kaip reikiant,- atitraukdamas ranką lyg apgailestaudamas sušnabžda jis. Atsikėlęs iš po lovos išsitraukia savo patrintus džinsus, apsivelka greta ant krėslo atkaltės pakabintus lininius languotus marškinukus ir metęs paskutinį žvilgsnį į sujauktą rytmečio saulėje paskendusią lovą išeina.

Naktį iš viršaus krito daug drėgmės. Gerai, bet vos neužtvindė mūsų buveinės. Rytas šviesus ir drėgnas – tinkamiausias metas mitybai. Iššliaužėm dviese su rusvuoju. Kiti snūduriavo susitraukę krūvoje.

Prieš „akis“ plytėjo jau pažįstamas nederlingas kartais drebantis laukas. Kitoje jo pusėje – želmenys. Maistas. Lauko paviršius drėgnas ir plokščias – labai smagu šliaužti. Tikrai nesudžiūsi pakeliui.

Įveikėm pusę! [...]]]> Naktį iš viršaus krito daug drėgmės. Gerai, bet vos neužtvindė mūsų buveinės. Rytas šviesus ir drėgnas – tinkamiausias metas mitybai. Iššliaužėm dviese su rusvuoju. Kiti snūduriavo susitraukę krūvoje.

Prieš „akis“ plytėjo jau pažįstamas nederlingas kartais drebantis laukas. Kitoje jo pusėje – želmenys. Maistas. Lauko paviršius drėgnas ir plokščias – labai smagu šliaužti. Tikrai nesudžiūsi pakeliui.

Įveikėm pusę! Žaluma jau visai arti. Kairę akį išstumiu aukštėliau ir pasuku kairėn – į rusvąjį. Šliaužia kiek atsilikdamas…

Staiga visu kūno paviršium pajuntu žemės virpesius, sustingstu. Bandau suprast artėja ar tolėja. Jie stiprėja vadinasi artėja. Karštligiškai pradedu sukiot akis – dairytis. Beprasmiška, nieko nematau… Tik pilka ir žalia, ten kur maistas… Virpesiai visai sustiprėja, kaire akim matau panikoje susirietusį rusvąjį. Visu kūnu pajuntu galingą smūgį visai šalia, net vėjas gūsis atsklido iš tos pusės. Jau matau gigantišką juodulį! Jis dingsta į viršų… Vėl atsiranda tiesiai virš manęs ir lekia tiesiai į mane! Visomis savo poromis išskiriu dvokiantį sekretą – gal atbaidys…? Ne neatbai…

***

Ir vėl lietus… Kiek gi galima. Čiupau skėtį, apsimoviau neperšlampamus batus ir išėjau. „Gal be reikalo aš tą skėtį pasiėmiau juk jau giedrijasi…“ mąstau rakindamas duris ir žengdamas takeliu link vartelių užvertęs galvą į dangų.
Žingsnis. Pukšt. Antras žingsnis. Antras pukšt.
Kas čia per…?

Atsisuku pažiūrėt kas čia pokši po padais.
Ant betoninio takelio voliojasi du maži šliužiukai ištrėkštais viduriais.
„Kai kam pragiedrulių jau neregėt…“ Apsisuku ir nueinu. Pasižadu dažniau žiūrėt po kojom.

The End

P.S. Šiuo „kūrinėliu“ noriu paskatinti kartais pažvelgti sau po kojomis. Vasara jau čia. Gyvybė neapsiriboja vien tik mumis, ji knibžda ir mums po kojų, ji taipogi nori gyvent ir daugintis… Nemaišykim „jiems“ to daryti:)

Mano darbas paprastas. Dirbu vienas. 12 kartų per naktį turiu išjungt signalizaciją ir po 15 minučių vėl įjungt. Signalizacija protinga – kalbanti. Įjungiant sako: “System Arming”. Išjungiant :”System Unset”.

12 kartų per naktį. 48 kartus per savaitę. 192 kartus per mėnesį ir 2304 per metus bei 4608 kartus per du metus. “System [...]]]>

Mano darbas paprastas. Dirbu vienas. 12 kartų per naktį turiu išjungt signalizaciją ir po 15 minučių vėl įjungt. Signalizacija protinga – kalbanti. Įjungiant sako: “System Arming”. Išjungiant :”System Unset”.

12 kartų per naktį. 48 kartus per savaitę. 192 kartus per mėnesį ir 2304 per metus bei 4608 kartus per du metus. “System arming” – “System unset”.

Grįžtu namo. Pasisveikindamas švelniai apkabinu savo brangiąją “System aaarming”.

Guluosi į lovą užtarnauto poilsio… “System unset”…

Šiandien kaip ir kiekvieną kartą darbą pradėjau 1700. Kaip ir kiekvieną kartą darbuotojų neliko nė padujų 2100. Sėdėdamas tyliame priimamajame jiems tyliai pavydžiu… Tyliai pavydžiu jiems, esantiems su savo mylimais ir mylimosiom, įsitaisiusiems prie TV savo jaukiuose namučiuose. O čia pas mane karaliauja prieblanda, nemalonus aidas lydintis kiekvieną mano veiksmą ir jokio TV. Lauke šiandien [...]]]> Šiandien kaip ir kiekvieną kartą darbą pradėjau 1700. Kaip ir kiekvieną kartą darbuotojų neliko nė padujų 2100. Sėdėdamas tyliame priimamajame jiems tyliai pavydžiu… Tyliai pavydžiu jiems, esantiems su savo mylimais ir mylimosiom, įsitaisiusiems prie TV savo jaukiuose namučiuose. O čia pas mane karaliauja prieblanda, nemalonus aidas lydintis kiekvieną mano veiksmą ir jokio TV. Lauke šiandien taipogi neįprastai tylu. Jokių triukšmingų paauglių, anei vieno šuns vedžiotojo… Tik… Žmonės… Keli žmonės. Jie tiesiog stovi kitame aikštės gale ir žiuri… berods tiesiai į mane per stiklines priimamojo duris. Jaučiuosi labai nejaukiai… Kai žiūriu į juos jie nejuda tiesiog stovi ramiai ir žiuri, užtenka man nukreipt žvilgsnį į šalį ir jie lyg skradžiai žemę dingsta. Jų nedaug jie stovi po vieną t.y. aš vienu metu matau tik du iš jų. Moterį raudona striuke mačiau jau keletą sykių. Pradingus ji pasirodo tai arčiau tai toliau, bet veido vis vien niekaip nepavyksta įžiūrėt, kad ir kaip besistengčiau. Nesuprantu ko jie nori? Ko jie spokso i mane?
Išeit ir paklaust kažkaip nedrįstu, nes… aš bijau! Aš paniškai bijau! Net pats nepastebėjau kaip baimė lyg koks sėlinantis voras prasibrovė į mane ir supynė panikos bei baimės tinklą.

***

Praėjo jau daugiau nei valanda. Keistųjų stovinčiųjų žmonių nebesimato jau kuris laikas. Matyt tai tebuvo mano fantazijos vaisius… Ėjo sau žmonės, sustojo pasidairyt, o man paranojikui jau ir vaidenasi velnias žino kas… Jau buvau bepradedąs šaipytis iš savo bailumo ir fantazijos lakumo kai vienu aukštu aukščiau išgirdau tylius žingsnius! Kas gi tai?

Baimė vėl smogė man į galvą ir smogė taip, kad net šaltas prakaitas išpylė. “Tai tikrai negali būti darbuotojai, jau du kartus patruliavau ir tikrai žinau, kad visi yra išėję į savo jaukius namučius… Nebent… O Dieve, tai jie. Tai tie keisti žmones iš lauko! Jie kažkokiu būdu prasibrovė į vidų!”

Paniškos baimės apimtas ir net tirtėdamas iš įtampos čiumpu telefoną bei patruliavimo lazdą, kad būtų drąsiau ir netvirtu žingsniu traukiu prie laiptų. Ausyse spengianti tyla, žingsnių viršuje nebesigirdi… girdisi tik mano trūksmingas kvėpavimas. „Gal man apsisukt ir grįžt…? O po to sėdėt abejonėse krūpčiojant nuo kiekvieno garso? Neee… Reik eit ir įsitikint, kad ten nieko nėra… Tikiuosi, kad nėra…“

Lipu laiptais lėtai ir stengiuosi tai daryti kuo tyliau, bet guminiai batų padai išdavikiškai kartas nuo karto sucypsi. Tas menkutis cyptelėjimas man dabar skamba kaip garvežio švilpukas trimituojantis „štai aš lipu laiptais!“. Įtampa nuo to tik dar labiau padidėja. Ant laiptu paviršiaus statau tik pusę pėdos ir cypsėjimas dingsta. Jau beveik buvau bepasiekiantis laiptų viršų kai išgirdau:

Pokšt! Durys esančios iškart už kampo laiptų viršuj kurtinančiai užsitrenkė.

„O kada jos spėjo atsidaryt!?“ dar spėju savęs paklaust. Dar žingsnis ir aš atsidūriau ant paskutinių dviejų pakopų balansuodamas ant pirštų galų.

***

„Čia ji! Po Velniais čia ji!“
Noriu kažką jai pasakyti, bet gerklė perdžiuvo, o liežuvis pavirto į medinę trinkelę.
Moteris raudona striuke stovėjo tiesiai už kampo. Veidas pasislėpęs šešėlyje, dešinėj rankoj garuojantis puodelis (kava? arbata?).

***

Kai ant veido pajutau deginantį skausmą baimė vietą užleido įsiūčiui. Ta kalė mane apiplikė verdančiu vandeniu! Ištiesiau rankas link jos, bet nepasiekiau… Aš pamažu svirau atgal vis labiau įgaudamas pagreitį. Čiupau kaire ranka už turėklo, bet tas suknistas telefonas atsidūrė tarp delno ir turėklo tad pirštais tik paliečiau nulakuotą medį, bet įsikibt taip ir nesugebėjau, ranka tiesiog nuslydo nusviesdama telefoną į apačią, kuris pasiekęs marmurines plyteles pažiro į šipulius. Po galais! Čiupau už turėklo dešine ranka prieš tai atsikratęs patruliavimo lazdos, bet deja ji grybštelėjo tik orą… Aš jau smagiai varčiausi kūliais laiptais žemyn…

***

Kai atsipeikėjau jau buvau ligoninės palatoj. Pasakė, kad matomai nešinas puodeliu arbatos lipau laiptais žemyn laiptais kai netyčia paslydau ir nudardėjau žemyn. Susilaužiau dešinę ranką ir kairę koją bei užsidirbau smarkų smegenų sukrėtimą. Dar sakė, kad aptiko mane netikėtai grįžęs vienas iš darbuotojų, kuris buvo pamiršęs savo mobilų telefoną, jei ne jis iki ryt kai ateina pirmi darbuotojai galėjau ir neišgyvent… Be to dar teko laužt duris mat buvau užsirakinęs iš vidaus.

Buvau beprabyląs apie moterį raudona striuke, kurios dėka čia ir atsidūriau, bet paskutinę akimirką susilaikiau. „Buvau užsirakinęs iš vidaus, apie įsilaužimo pėdsakus manau man būtų jau pasakę… galbūt ištikrūjų aš pats nusiverčiau nešinas ta prakeikta arbata? Galbūt ta bobšė raudona striuke tiesiog mano sutrenktų smegenų vaizduotės vaisius?“

***

Šiandien riedant stumiamame invalido vežimėlyje iš procedūrinio atgal į palatą aš vėl pamačiau Ją! Ji stovėjo lauke, po nudžiuvusia obelim. Moteris raudona striuke…

To be Continued…

___________________________________________________________________________________

Labai nesmerkit mano „kūrybos“ Tiesa moterį raudona striuke aš tikrai vakar apie 2200 mačiau ir ji tikrai į mane žiūrėjo iš kitos aikštės pusės… kokių dešimt sekundžių, o po to tiesiog nuėjo sau ir tiek. Tai štai įkvėptas neturėjimo ką veikt ir moters raudona striuke parašiau tai:)

Mintyse būgnijo tik vienas klausimas – KODEL. Kodėl tu sterva prikibai prie manęs, kodėl sugriovei man gyvenimą? Kodėl tu tokia begėdiška šliundra drįsai gadint mano beveik tobula gyvenimą?

Jis susiėmė už galvos ir nukreipė savo žvilgsnį i grindis alkūnėmis įsiremdamas i kelius.

Viskas [...]]]> Jis sėdėjo ir žiūrėjo i jos akis. Abu tylėjo. Ji negalėjo kalbėt, o jis nenorėjo…

Mintyse būgnijo tik vienas klausimas – KODEL. Kodėl tu sterva prikibai prie manęs, kodėl sugriovei man gyvenimą? Kodėl tu tokia begėdiška šliundra drįsai gadint mano beveik tobula gyvenimą?

Jis susiėmė už galvos ir nukreipė savo žvilgsnį i grindis alkūnėmis įsiremdamas i kelius.

Viskas turėjo buti ne taip, ne. Bet kas padaryta tas padaryta – laiko nebepasuksi atgal.

Giliai atsidusęs Jis vėl pakele savo akis ir įsmeigė jas i jos kiek pablukusias žydras akis.

Viena naktis, viso labo viena naktis… tai toks trumpas laiko tarpas, bet per ji tu sugriovei mano gyvenimą. Kokio velnio tu tąsyk bare prisėdai prie mano staliuko… Kodėl svaidei i mane savo žydru akių žaibais ir kreivai gundančiai sypasojais… Tai tu dėl visko kalta! TU, sidras ir keli žolės dūmai! Per tave tai yra jus aš netekau Jos, o su ja ir viso gyvenimo… Aš juk ja taip mylėjau, o tu šliundra atėjai ir viska sugriovei!

Jo akies kamputyje pradėjo kauptis ašara, o jos akys atspindėjo šviesas.

Gana, kiek galima tai tęst!

Jis atsistojo nenukreipdamas žvilgsnio nuo jos akių, ištiesęs ranka ir stvėrė už jos sviesiu plauku – pakele ja priešais save, Dar akimirka paziurejo i jos sustiklėjusias žydras akis ir su pasidygėjimu numetė jos galva i lagaminą prie kitu jos kūno daliu.

Tau metas išeiti…

Jau balsu tarė jis užsegdamas lagaminą. ]]> http://eugenijus.eu/2009/03/iseitis/feed/ 3