Pastebėjau, kad dauguma fotografų pervertina savo sugebėjimus. Sakydamas fotografus turiu omeny ne tik mėgėjus, bet ir žmones save laikančius profesionalais. Žinoma yra tikrų (nesipučiančių, neapsimetančių) foto profesionalų, tikrai yra ir jų darbai tikrai džiugina akį, bet tokių vienetai apsišaukėlių jūroje.

Dauguma “profesionalų” turi įsigiję gan brangią foto techniką, kuria mėgsta neakivaizdžiai pasipuikuoti [...]]]> Pastebėjau, kad dauguma fotografų pervertina savo sugebėjimus. Sakydamas fotografus turiu omeny ne tik mėgėjus, bet ir žmones save laikančius profesionalais. Žinoma yra tikrų (nesipučiančių, neapsimetančių) foto profesionalų, tikrai yra ir jų darbai tikrai džiugina akį, bet tokių vienetai apsišaukėlių jūroje.

Dauguma “profesionalų” turi įsigiję gan brangią foto techniką, kuria mėgsta neakivaizdžiai pasipuikuoti virtualių diskusijų/ginčų metu. Jie niekada tiesiog nepasigirs savo aparatu, bet pasistengs kitų naudojamus išvadint mėgėjiškais ir tikėsis sulaukt klausimo “O kokį gi pats turi?”. Brangus foto aparatas tokiems žmonėms – jų profesionalumo įrodymas.

Pokalbiui pasisukus apie meninę foto pusę, pradeda išvedinėt “formules”, kuriose foto įrangos įtaka siekia vos kelis procentukus, visa kita “profesionalumas”, apšvietimas ir kompozicijos parinkimas… Bet taip jie paneigia tą vienintelį materialų savo buvimo “profesionalais” įrodymą – fotoaparatą…

Tokie žmonės mėgsta iškelt save aukščiau kitų, o sulaukę pagrįstos kritikos iš aplinkinių pasistengia sumenkinti juos “Tie, kurie ieško pigiausio varianto – į mus nesikreipia”.

Foto nuotraukų tokie “pro” niekada nuotraukomis nevadina… Tai – darbai.

Tikriems foto profesionalams tokių diskusijų, įrodinėjimų ir formulių virtualių apsistumdymų metu nereikia.

P.S. Tai neskiriama niekam asmeniškai. Tiesiog mano subjektyvūs pastebėjimai.

Kaip ir visame pasaulyje taip ir Airijoje kalbama apie bankų problemas, anot šio blogo ir galybės straipsnių laikraščiuose Airijos Vyriausybė davė/suteikė bankams paramos už 27 MILIJARDUS eurų… Neaišku tik kur dingo visas jų uždarbis gautas tuo pasakišku burbulo pūtimosi metu? Kur tie pinigai dabar? Pas ką?

Čia pagrindinių trijų Airijos bankų uždarbiai per [...]]]> Kaip ir visame pasaulyje taip ir Airijoje kalbama apie bankų problemas, anot šio blogo ir galybės straipsnių laikraščiuose Airijos Vyriausybė davė/suteikė bankams paramos už 27 MILIJARDUS eurų…
Neaišku tik kur dingo visas jų uždarbis gautas tuo pasakišku burbulo pūtimosi metu? Kur tie pinigai dabar? Pas ką?

Čia pagrindinių trijų Airijos bankų uždarbiai per pastaruosius 5 metus.

Truputį keista ir nesuprantama, kodėl dabar  prireikė juos gelbėti mokesčių mokėtojų pinigais.

Dvigubai pikta, kai sužinai, kad tie patys bankai ką tik pakėlė kintamąsias metines palūkanas 0,5 proc. Pas AIB jos buvo 2,25, o dabar jau 2,75 proc. Sklando gandai, kad rudeniop bus dar vienas kėlimas. Šiaip ar taip man 3 metus bus ramu, nes užfiksavau ties 3,19. Anksčiau sakiau, kad nefiksuosiu, bet persigalvojau – atrodo ne be reikalo.
Fiksuotosios palūkanos taip pat pakilo:
3 metų fiksuotosios palūkanos buvo 3.19 dabar 3.65
5 metų fiksuotosios palūkanos buvo 3.86 dabar 4.25

]]> http://eugenijus.eu/2010/04/airijos-banku-pelnas-kur-jis/feed/ 27 http://eugenijus.eu/2010/02/nelabai-estetiska-reklama/ http://eugenijus.eu/2010/02/nelabai-estetiska-reklama/#comments Mon, 08 Feb 2010 13:50:46 +0000 Eugenijus http://eugenijus.eu/?p=2489

Mano nuomone seno žmogaus vieta yra prie židinio apsupto anūkais ir artimaisiais, na modernesni gali keliauti su busiuku po Europą ir pan. Bet tik ne reklamoje… Gal paskaitysit mane senamadišku, bet senam žmogui tikrai ne vieta reklamoje… Ypač tokioje kaip ši. Suprantu reklamos mintį, bet neestetiška ir tiek…

Žinau, kad negražu pravardžiuotis, bet nuo pat pačios pradžios nelabai domėjausi visu šituo “106 skandalu”, tad nežinau to taip visų nekenčiamo veikėjo nei vardo nei pavardės…

Pats jau n metų prižiūriu Bitės PLIUS Žaidimų klubą. Prieš du ar tris metus “atėjau į protą” ir sumaniau pasekti GAMES.LT pėdomis – uždrausti klube [...]]]> Žinau, kad negražu pravardžiuotis, bet nuo pat pačios pradžios nelabai domėjausi visu šituo “106 skandalu”, tad nežinau to taip visų nekenčiamo veikėjo nei vardo nei pavardės…

Pats jau n metų prižiūriu Bitės PLIUS Žaidimų klubą. Prieš du ar tris metus “atėjau į protą” ir sumaniau pasekti GAMES.LT pėdomis – uždrausti klube piratavimą (ne piratauti, o tik diskutuoti apie jį (crack’us, nulaužimus ir t.t.)). Galite tik įsivaizduoti kaip tai visiems nepatiko. Iškart po to turbūt tapau vienu nekenčiamiausių BitėsPlius moderatorių Tad galiu tik įsivaizduot koks spaudimas slegia ir kiek neigiamų bangų gauna vargšas visų koneveikiamas “Megztukas”… Užuojauta.

Pirataujančių per daug nesmerkiu. Ne kiekvienas šiais neramiais laikais gali papildomai išlaidauti ant legalių žaidimų ar filmų.
Pykdo mane tai, kad vagiantys (taip taip nevyniokim žodžių į vatą) tuo dažnai netgi didžiuojasi ir giriasi… O Lietuvos vaikai, paaugliai ir šiaip jauni žmonės tuos žmones, kurie perka legalią produkciją laiko visiškais besmegeniais neturinčiais kur dėti pinigų AR tiesiog nemokančiais pasivogti. Piratauti tapo ne tik madinga, bet ir “kieta”. Pirmam pavogti ir pažiūrėti naujausio filmo DVD rip’ą tapo tiesiog garbės reikalas.
Galų gale, kur dingo elementarus GĖDOS jausmas? Juk vogti gėda ir negražu… To nuo mažens moko tėvai, tai kur gi dingo tas jausmas?
Kiek didesnius neigiamus jausmus man sukelia tie žmonės, kurie turi ir galimybių ir finansų įsigyti legalius žaidimus/filmus, bet to nedaro. Vietoj to susiranda sau šimtus visokiausių pasiteisinimų vogti.

Vienas dažniausiai pasitaikančių pasiteisinimų – pasibandyt prieš perkant Neneigiu, kad yra iš tikrųjų taip darančių, bet spėju, kad absoliuti mažuma… Pasibandymams yra demo versijos, jei to neužtenka yra geras tuzinas “gamespot’ų” su įvairiausiom apžvalgom, nuomonėm ir t.t. Juk į parduotuvę atėjęs negali atsikast kelių duonos kepalų ir išsirinkęs skaniausią nusipirkti

Gerai gerai… daugiau nemoralizuosiu. Tikrai tikiu, kad yra dar aibės visokiausių vogimo pasiteisinimų ir tikrai nesiruošiu jų visų čia ginčyt ir neigt. Vokit jei kitaip neišeina, bet pripažinkit – PIRATAVIMAS YRA BLOGAI . Jai visgi sakot, kad gerai tai arba Jūs beprotis arba patologinis nusikaltėlis

O sėkmės “Megztukui” linkiu dėl to, kad galbūt uždarius linkomaniją ateis kitų eilė, o po kitų ateis ir “aršiausių” “robinhudų” besidalinančių “grobiu” eilė… ir gal po to jaunimas, dabar taip piktai spiegiantis ant “Megztuko” suvoks, kad piratavimas tai ne prigimtinė lietuvio teisė turėti viską iškart ir nemokamai, o tiesiog eilinis nusikaltimas, nesvarbu, kad virtualioje erdvėje.

P.S. Teisybės dėlei reikia paminėt, kad ir pats buvau “piratas”. Kita vertus, o kas juo nebuvo?

Gulėjau tarp savo brolių ir mėgavausi niekieno netrikdoma ramybe, bet  štai pasirodė ji. Ryžtingu judesiu išplėšė mane iš broliu draugijos. Tvirtai suėmusi mano kotą ji taip plačiai mane išskėtė, kad net subraškėjau per savo sąnarius. Gana neįprastas jausmas, dar nebuvau tokio patyręs…

Bet man savotiškai patiko.

Dar kiek paapžiūrinėjusi ir kažkokios žmogystos pasiteiravusi [...]]]> Gulėjau tarp savo brolių ir mėgavausi niekieno netrikdoma ramybe, bet  štai pasirodė ji. Ryžtingu judesiu išplėšė mane iš broliu draugijos. Tvirtai suėmusi mano kotą ji taip plačiai mane išskėtė, kad net subraškėjau per savo sąnarius. Gana neįprastas jausmas, dar nebuvau tokio patyręs…

Bet man savotiškai patiko.

Dar kiek paapžiūrinėjusi ir kažkokios žmogystos pasiteiravusi ar tinkame į porą, ji pagaliau pasirinko mane. Apsidžiaugiau, nes ji man pradėjo patikti. Ryžtinga ir tvirta, valingo balso savininkė dar gi turėjo neapsakomai švelnias rankas…

Išėjome į lauką, buvo drėgna ir vėsu, staigiai temo. Truputį keista buvo visą tą laiką jausti jos ranką ant savo koto, nepratęs aš taip, bet ką padarysi, jos noras man įsakymas.
Nieko kito iš tokio vakaro ir negalima buvo tikėtis – prapliupo lietus. Pajutau, kad ji susijaudino, kiek sukumpo – ėmė slėpti veidą nuo lietaus. Nieko nelaukdamas savo rankomis išskleidžiau savo ploščių virš jos galvos, ji pastebimai pažvalėjo.

Norėjau paklausti kur mes einam, bet vis nesiryžau. Iš pagrindinės gatvės pasukom į šalutinę, iš jos dar į nuošalesnę… Lietus vis nesiliovė. Peršlapau visas iki siūlo galo, bet džiaugiausi, kad bent kas iš mudviejų sausas.

Kai pasukom į tamsų ir siaurą skersgatvį nuojauta pakuždėjo, kad tuoj nutiks kažkas negero.
Nuojauta neklydo. Nežinau kiek jų buvo. Pajutau staigų smūgį iš galo, iš priekio, stiprų stumtelėjimą iš šono, o kai tėškiausi į sieną ir po to ant žemės išgirdau lūžtančius savo galūnių sąnarius. Neskaudėjo – nežinau kodėl, bet aš sau ir nerūpėjau. Mane kankino vienintelis klausimas – kur ji? Ar jai nieko nenutiko? Gulėjauišsipleikęs ir nieko negalėjau padaryti…

Pagaliau! Štai ji! Pamačiau pakimbantį virš savęs jos žavų šviesių išsitaršiusių plaukų įrėmintą veidą. Ji nepamiršo manęs, nepaliko čia supūti… Mano žavėjimasis ja tik dar labiau sustiprėjo.
Pakėlusi mane nuo žemės ji priglaudė taip arti savęs kiek tik galima, apglėbė abiem rankom stipriai, bet ir švelniai tuo pat metu. Pasijutau saugus, kiek galėdamas dar mėginau apsaugoti ją nuo lietaus, bet man tai jau nebesisekė, nebegalėjau valdyti galūnių, jos tiesiog karojo ir lingavo į vėjo ir žingsnių taktą. Buvau visiškas bejėgis.

Berods pasiekėm savo kelionės tikslą, didelis pastatas stiklinėmis sienomis. Prie įėjimo rymojęs žmogėnas pamatęs mus pasileido tekinas link mūsų.
- O Dieve. Panele, ar jums viskas gerai? – paklausė jis pribėgęs
Bet kas gi čia dabar? Prieš tai buvusį rūpestingumą lyg kas ranka būtų nuėmęs. Atsakiusi teigiamai į žmogėno klausimą ji grubiai suėmė mane už koto ir per jėgą suglaudė mano išsukinėtas galūnes.
Pasimečiau, nesupratau kas dedasi.
- Pigus kinietiškas šlamštas, – iškošė ji pro dantis grūsdama mane į kažkokią dvokiančią dėžę. Supykau. Nė nemaniau pasiduoti – išsiskėčiau kiek galėjau, bet ji tik pateisindama savo tvirtumo įspūdį dar giliau mane sugrūdo.

Taip ir likau stirksoti tokioje, skėčiui nederamoje pozoje – kotu aukštyn…

Diena išaušo apsiniaukus, bet sausa. Svarbiausia sausa, man patinka sausos dienos – tada ne taip šalta ir žmonės būna geresni. Stovėjau ir žiūrėjau į juos čia įeinančius į tą pastatą, čia išeinančius. Dauguma išeinančių nešasi po maišą iš, kurio kvepia maistu… Dieve, kaip seniai aš ėdžiau. Būtų gerai patekt į vidų, bet kaip? [...]]]> Diena išaušo apsiniaukus, bet sausa. Svarbiausia sausa, man patinka sausos dienos – tada ne taip šalta ir žmonės būna geresni. Stovėjau ir žiūrėjau į juos čia įeinančius į tą pastatą, čia išeinančius. Dauguma išeinančių nešasi po maišą iš, kurio kvepia maistu… Dieve, kaip seniai aš ėdžiau. Būtų gerai patekt į vidų, bet kaip? Pro tas duris kur vaikšto žmonės jau bandžiau, bet kažkas pradėjo šaukt ir gavau spyrį į pasturgalį…

Apsisuku ir paspaudęs uodegą nusliūkinu prie konteinerių esančių už pastato… Gal ten kas bus? Kartais ten sutinku savotiškai kvepiantį žmogų, jis kartais numeta kokį kąsnį nuo to ką pats randa.

Šiandien jis irgi buvo, bet ne vienas… Buvo dar trys, mažesni ir jie kažką jam garsiai šaukė… Sustojęs susigūžiu, jaučiu kaip ant sprando pasišiaušia plaukai – jų šaukimas man priminė neseniai patirtą spyrį tarpdury. Nujaučiu kažką labai negerą. Vienas iš tų trijų šaukiančių atsivėdėjęs spyrė mano žmogui ir jis sulinkęs pargriuvo. Apsisukau bėgt… bet juk tai mano žmogus, jis man kartais būna geras! Atsisukau atgal, tas pats mažesnis žmogus vis dar kažką šaukdamas vėl spyrė mano žmogui… Puoliau į priekį lodamas ir kibau mano žmogaus užpuolikui į koją. Sukandau iš visų jėgų ir pakračiau, kad net trakštelėjo kažkas sprande, o po to net akyse aptemo nuo siaubingo spyrio skausmo šone. Paleidau įsikastą medžiagos skiautę ir šoviau atgal į gatvę kiek kojos neša.

Taip skauda, taip skauda, ką aš sau galvojau jį puldamas… Kvailas senas šuva… Alkanas šuva.

Bloga diena, turbūt liksiu neėdęs. Liko patikrinti paskutinė vieta – stotis miesto pakrašty, ten viduj pardavinėja gardžias šiltas bandeles su dešrelėm. Kartais žmonėms jos iškrenta iš rankų, o kai kada jie tiesiog duoda ir man kąsnelį… Tereikia trupučio kantrybės ir svarbiausia… nesimaišyti po kojomis. Tiesiog laukti ir stebėti.

Žmonių stoty visai nedaug, niekas nevalgo. Įsitaisau pasieny, atsigulu. Stebiu iškėlęs galvą. Niekas… Niekas nevalgo. Pavargau. Pasidedu galvą ant savo priekinių kojų. Taip gera, saulutė šviečia, akys pačios merkiasi… Užsimerkiu ir panyru į kažkokią ryškią tamsą, Nesuprantu kaip taip gali būti, bet čia manes nebekankina nei maudžiantis šonas nei alkis. Gera…

Kas gi čia dabar? Užuodžiu bulkutę su dešra… Kur ji? Kur…? Ryški tamsa išsisklaido, atsimerkiu, o prieš akis tikrai bulkutės gabaliukas. Stačiai prieš mano snukį, ant žemės. Net nepakilęs čiumpu ir akimirksniu nuryju. MMmmm… kaip gardu. Pakeliu akis į savo geradėją, o ten stovi tas pats kuris mušė mano žmogų, tyliai suurzgiau, bet pala ištiestoje jo rankoje dar vienas bandelės kąsnis… man… Suvizginu uodegą. Gal jis ir nėra toks jau blogas?

-Kodėl tu jį šeri? Čia juk tas bomžo šuo. Jis juk tau įkast mėgino.
-Tylėk ir žiūrėk.

Po antro gabaliuko sekė trečias, o po to ir ketvirtas. Dabar jau vizginau uodegą nesustodamas. Turbūt jis taip atsiprašinėja. Vis gi jis visai neblogas žmogus. Bet kodėl visko iškart neduoda? O eidamas vis mėto paskui save. Stotis jau liko gana toli už nugaros. Staiga jis, vienas iš trijų pritūpė, aš net atšokau atatupstas nuo to staigaus veiksmo, bet jis rankose laikė eilini bandelės kąsnį – patį didžiausią. Su kita ranka moja į save, suprantu, kad kviečia prieit. Priėjus pakiša po nosimi bandelę, nedrąsiai sukandu ją dantimis, jis paleidžia, o su kita ranka paglosto mane per galvą. Geras. Geras žmogus.

Vos ne springdamas ryju bandelę, o žmogus mane jau abiem rankom glosto. Kaip gera, nepamenu kada paskutinį kartą mane kas glostė. Staiga pajuntu rankas apsivejančias mano krūtinę ir aš jau ore. Supanikuoju, pradedu muistytis, bet laiko mane tvirtai. Pasiduodu. Mane neša. Jausmas patirtas tik tada kai buvau visai mažas.
Nesuprantu kodėl mane neša? Juk aš galiu eit. Kur mane neša? Nesuprantu… Tiesiog linksiu galva į žmogaus žingsnių taktą… Geras žmogus, geras.
Einant per tiltą jie sustoja, dairosi į šalis, kažką šneka susijaudinusiais balsais.

-Jau. Jau filmuoju.
-Atsargiai, mašina iš priekio, greičiau leisk.
-Palauk, iš ten irgi.
Pralekia pora mašinų.
-Čia bus filmas, kaip moka šunys skraidyt.
-Viskas, mesk!

Gerasis žmogus mane ištiesia ir laikydamas virš turėklo švysteli į priekį. Kodėl? Girdžiu tik tolstantį „Einaaaa!“. Žemė taip greitai artėja, baisu, instinktyviai ištiesiu priekines kojas taip lyg tai būtų mano eilinis šuoliukas. Žemė. Trenksmas. Nepakeliamas skausmas nusirita per visą kūną ir dingsta… Nieko nebejaučiu, bandau pasukt galvą – pažiūrėt į žmogų. Kodėl? Bet gaunasi tik stūgtelėt… Galva tokia sunki. Jaučiu artėjančią palaimingą ryškią tamsą, ji aptraukia viską… Dingsta skausmas, dingsta mintys. Man čia patinka. Suvizginu uodega… paskutinį kartą.

P.S. N-18: Sužvėrėję paaugliai surengė šuns egzekuciją (video)

]]> http://eugenijus.eu/2009/11/suo/feed/ 15 http://eugenijus.eu/2009/09/planai-paryziuje/ http://eugenijus.eu/2009/09/planai-paryziuje/#comments Mon, 31 Aug 2009 21:52:02 +0000 Eugenijus http://eugenijus.eu/?p=1418

Taigi, ketvirtadienį pirmą valandą dienos išskrendame į Paryžių. Mums pripratusiems prie Cork‘o su 120k jo gyventojų multimilijoninis miestas atrodo kiek bauginančiai. Na bent jau man Todėl jau dabar tupėdamas darbe ėmiausi po truputį planuotis maršrutą. Tiesiai iš oro uosto paimsim taksi iki mūsų viešbučio, kurį rekomendavo dariuxas. Kadangi tą dieną teturėsim tik [...]]]> Taigi, ketvirtadienį pirmą valandą dienos išskrendame į Paryžių. Mums pripratusiems prie Cork‘o su 120k jo gyventojų multimilijoninis miestas atrodo kiek bauginančiai. Na bent jau man Todėl jau dabar tupėdamas darbe ėmiausi po truputį planuotis maršrutą.
Tiesiai iš oro uosto paimsim taksi iki mūsų viešbučio, kurį rekomendavo dariuxas. Kadangi tą dieną teturėsim tik vakarą tai max ką padarysim tai nueisim iki Triumfo Arkos, kuri randasi 30 minučių nuo viešbučio einant pėsčiomis ir šiaip patyrinėsime aplinkines vietas.
Sekančią dieną nuo pat ryto su kiek apsunkusia galvele nuo prancūziško alaus (vyno?) patrauksim į šalia esančią traukinių stotį ir važiuosime į  St.Lazare – tai stotis Paryžiaus centre iš kur galima praktiškai viską pasiekti.
O aplankyti žadame štai ką:

• Luvrą
• Noterdamo katedrą
• Eifelio bokštą (jau dabar linksta kojos apie jį pagalvojus)
• Mulen Ružą
• Triumfo Arką
• Eliziejaus laukus
• Versalio rūmus
• Montparnasą…

Jei matote, kad kažko trūksta prašom papildyti

Žinoma lankysim ir visą kitką kas pasitaikys Tour bus’o maršrute.

Dar vis neapsiprendžiu dėl kortelių… Tokių kaip Paris Visite. Lyg ir reiktų vienos transportui, kitos muziejams. Bet  važinėti daug nesiruošiam, tik į centrą ir atgal. O kaip dėl muziejų? O ir tų kortelių gyva galybė… Vnž – pasimečiau. Matyt ten vietoje reikės viską aiškintis.

Prie šio ežeriuko (The Lough), apie kurį jau ne sykį esu pasakojęs, gyvuoja labai graži tradicija. Žiūrim į foto

Ir tokių suoliukų tikrai nemažai pristatyta aplink visą ežerą. Manau tikrai puikus būdas pagerbti savo artimą ir tuo pačiu suteikti kažkam kitam progą atsipūsti – pasigrožėti ežeru ir jo [...]]]> Prie šio ežeriuko (The Lough), apie kurį jau ne sykį esu pasakojęs, gyvuoja labai graži tradicija. Žiūrim į foto

Ir tokių suoliukų tikrai nemažai pristatyta aplink visą ežerą. Manau tikrai puikus būdas pagerbti savo artimą ir tuo pačiu suteikti kažkam kitam progą atsipūsti – pasigrožėti ežeru ir jo gyventojais.
Cork’e praktiškai nėra vandalų tad yra suoliukų, kuriems jau beveik po dešimtmetį. Prisėdęs ant tokio suoliuko norom nenorom imi galvoti apie žmogų, kurio “dėka” jis čia atsirado… O pagalvojus… tai mes visi į ten pat išeisim… Tik ar bus kam po mūsų “pastatyti suoliuką”?

Visų pirma vestuvės man asocijuojasi su… 5 žvaigždučių restoranu. Į kurį mes atėję patys padengiam stalą, nuėję į virtuvę iškepam kepsnį, išverdam bulves ir supjaustom salotas. Tada atsinešę prie stalo pagal visas taisykles patiekiam ir tuoj pat persikūniję iš padavėjo į klientą sėdam valgyti. Jei ko trūksta ar tiesiog užsimanom papildomos vyno taurės [...]]]> Visų pirma vestuvės man asocijuojasi su… 5 žvaigždučių restoranu. Į kurį mes atėję patys padengiam stalą, nuėję į virtuvę iškepam kepsnį, išverdam bulves ir supjaustom salotas. Tada atsinešę prie stalo pagal visas taisykles patiekiam ir tuoj pat persikūniję iš padavėjo į klientą sėdam valgyti. Jei ko trūksta ar tiesiog užsimanom papildomos vyno taurės vėl šokam į padavėjo kailį, bėgam į virtuvę ir atsinešę pagal visas etiketo taisykles jo įsipilam… Ir vėl sėdam prie stalo…
Pavalgę ir atsigėrę mes taip pat nusinešam lėkštes ir jas išplaunam, o išeidami dar ir sąskaitą apmokam.

Panašiai ir vestuvėse. Prasideda viskas nuo žiedų. Atrodo toks paprastas užsiėmimas, bet kur tau… Savo kailiu patyriau, kad žiedus tikrai nėra paprasta išsirinkti. O kur dar kostiumas, suknelė, patalpų nuoma ir jų dekoracija, gėlių bei kaspinų parinkimas, maisto su gėrimų užsakymas, pakvietimai… fotografas… ir t.t. Galima tęsti be galo.
Bet pala juk tai turėtų būti šventė jauniesiems, o ne organizacinių sugebėjimų patikrinimas!

Antra, kuo “prabangesnių” vestuvių rengimas mano akimis ne kas kitas kaip tik noras pasirodyti prieš gimines ar draugus. Gal ne pas visus taip, bet sykį iš arti teko stebėt vienos poros pastangas su kuo mažiau $ išspaust kuo daugiau “prabangos”. Džiaugiuosi, kad pavyko nesudalyvaut jose. Jau geriau jokių negu tokių.

Štai dėl to su Ieva ir nutarėm, kad nereikia mums jokių “pakazūchinių” vestuvių ir kad užteks tiesiog ramių pietų kokiame nors jaukiame Dublino restoranėlyje.

O be to po 9 metų gyvenimo kartu vestuvės tiesiog paprastas formalumas ir tiek.

Nori nenori, bet su draugais ar pažįstamais besikalbant nelieka neaptarta ir krizė. Vieni ją jaučia, kiti ne ir tuo patenkinti stebisi… Bet ar pagrįstai? Krizės nejauti tik tol kol ji tavęs nepaliečia.

Kol neveja iš darbo ir nemažina algos krizė egzistuoja tik žiniose.

Galite turėti pakankamas pajamas gauti paskolai namui ar butui įsigyti, bet jums yra sunku sukaupti pinigus pradiniam įnašui, kuris atskirais atvejais gali siekti iki 50.000 ar daugiau tūkstančių?

Nebėda. Su Rent 2 Buy jūs iškart galėsite įsikraustyti į savo svajonių namą, o sutartą kainą galėsite sumokėti vėliau. Nereikia jokių didelių pradinių įnašų [...]]]> Galite turėti pakankamas pajamas gauti paskolai namui ar butui įsigyti, bet jums yra sunku sukaupti pinigus pradiniam įnašui, kuris atskirais atvejais gali siekti iki 50.000 ar daugiau tūkstančių?

Nebėda. Su Rent 2 Buy jūs iškart galėsite įsikraustyti į savo svajonių namą, o sutartą kainą galėsite sumokėti vėliau. Nereikia jokių didelių pradinių įnašų ir jūs galėsite gyventi savo svajonių name prieš galutinai apsisprendžiant jį pirkti, užtikrintai žinodami, kad jo kaina nesikeis.

Jums tereikės mokėti nuomos mokestį iš kurio daugiau nei pusė bus įskaičiuojama į jūsų asmeninę sąskaitą, iš kurios vėliau bus finansuojamas pradinis įnašas.

Puiki idėja pagalvojau aš ir jau pradėjau “browsinti” pagal Rent-to-Buy schemą parduodamus namus.

Sąlygos tikrai patrauklios. Tarkim nori pirkti namą už 260000 eurų, bet neturi pradinio įnašo. Pagal Rent to Buy schemą tau leidžiama į jį įsikelti iš karto po sutarties pasirašymo. Tu moki 700 eurų į mėnesį nuomos mokestį iš kurių 500 nuskaičiuojami į tavo kaupiamąją sąskaitą. Sudaroma sutartis tarkim 3 metams (sutarties laikas gali būti nuo 2 iki 5 metų). Tokiu būdu tu po tų 3 metų būsi sukaupęs 18,000 eurų, kuriuos galėsi panaudoti pradiniam įnašui. Žinomą sudarant sutartį dar reikia sumokėti negražinamą 3000 eurų depozitą, bet tai niekis, nes jei nutarsite namą pirkti jis bus pridėtas prie jūsų sąskaitoje turimų pinigų. Aišku jei nutarsite nebepirkti namo – visos “santaupos” ir depozitas prapuola. Bet įsivaizduokim, kad mes perkam. Taip išeitų mes norom nenorom sukaupėm ir turim 21,000 eurų pradiniam įnašui – nuostabu! Jei bankas finansuoja 92proc. namo vertės paskolą mums betrūksta tik ~5000 euriukų idant surinktume reikalaujamą sumą pradiniam įnašui.

Viskas labai puiku gražu ir nuostabu!

BET

Yra keli bet. Viskas gerai ir gražiai gaunasi tuo atveju jeigu nekilnojamo turto vertė padidėja arba bent jau išlieka tokia pati. Bet jei ji mažėja tai problema, jei ji smarkiai mažėja tai tampa didele problema, o jei jūs jau įsirengėte ir įsimylėjote savo naujuosius namus (o per tris metus tai tikrai galima padaryti) tai jau gigantiška problema apimanti ne tik pinigus bet ir jausmus.

Kodėl? Žiūrim ką turim. Su pardavėju buvo sutarta, kad po trijų metų mes pirksime (arba ne) namą už 260,000 eurų. Jeigu NT kaina nukrenta tarkim ~20 proc., o tai yra labai tikėtina, kad nutiks per ateinančius 3 metus, nes Airija taipogi dabar turi nemenkų problemų su biudžeto deficitu bei nepaliaujamai didėjančia bedarbių armija, tai namo vertė nukrenta iki ~205,000 eurų. Bankas duodamas mums paskolą vertins turto kainą būtent tuo metu kada mes imsime paskolą t.y. po 3 metų, o ne atgaline data. Taigi bankas mums sutinka duoti 92proc nuo esamos namo vertės t.y. 180,000 eurų… He he pamanysime, kad dar geriau – mažiau reiks palūkanų mokėt Bet palūkėkite, ar atsimenate kokia suma įrašyta sutartyje tarp pardavėjo ir jūsų?
260,000. Iš šios sumos atimkime 21,000 mūsų per nuomą sukauptą sumą, atimkime tai ką duoda bankas t.y. 180,000 ir gauname ~60,000 eurų skirtumą, kurio niekas nedengia ir kurį turime apmokėti iš savo kišenės… Kurioje geriausiu atveju gali rastis kokie 10,000-30,000…
Jei NT kainos nekristų taip drastiškai ir sumažėtų tik ant 10proc. tai vistiek sudarytų nemenką skirtumą, kurį privalėtume dengti iš savo asmeninių santaupų. O nepadengus mūsų lauktų spyris į užpakalį ir visų įmokėtų pinigėlių praradimas…

Jei NT kainos išliktų stabilios ar net didėtų tai viskas būtų Ok, bet turint omeny dabartinę ekonominę situaciją aš tikrai abejoju ar tai įmanoma… Manyčiau labiau apsimoka tiesiog nuomotis toliau ir stebėti, bei laukti krentančių kainų Juolab nuomai per 3 metus sukištume 25,000 ar 36,000 eurų, o tai tikrai mažiau nei atsiradęs skirtumas kainų kritimo atveju.

P.S. Nežinau kiek iš mano blogą skaitančių žmonių gyvena Airijoje ir kiek iš jų yra aktuali ši tema, bet tikiuosi bent kam nors šis įrašas pravers

Į striptizo klubą patraukėm tiesiai iš Ievos restorano (Liepos 19). Tiesa prieš tai dar užsukom pas Audrių, kur išgėrėm po porą buteliukų alaus – ant drąsos Po to mus keturis, Žilvę, mane, Donatą ir Audrių Inga nuvežė į striptizo klubą.

Buvom pirmieji lankytojai. Nulupę nuo kiekvieno po 10 [...]]]> Į striptizo klubą patraukėm tiesiai iš Ievos restorano (Liepos 19). Tiesa prieš tai dar užsukom pas Audrių, kur išgėrėm po porą buteliukų alaus – ant drąsos Po to mus keturis, Žilvę, mane, Donatą ir Audrių Inga nuvežė į striptizo klubą.

Buvom pirmieji lankytojai. Nulupę nuo kiekvieno po 10 eurų mus praleido į iš pažiūros nedidelę, bet talpią salę. Begeriant pirmą pintą alaus prisistatė viena šokėja, bet ne į sceną, o tiesiai prie mūsų staliuko. Nežinau koks buvo jos tikslas… Greičiausiai patyrinėt kas per paukščiai mes esam ir ko iš mūsų tikėtis. Pakalbėjo ji su Žilvinu kažką visai nereikšmingo ir nuėjo.
Užsisakėm po antrą pintą – niekas vis dar nešoka. Pradėjom nepatenkinti tarpusavyje reikšti šiai užeigai priekaištus. O tada pasirodė jos – juodaodės šokėjos, bet vėlgi patraukė jos ne į sceną, o tiesiai prie mūsų… Šiaip juodžių aš nelabai mėgstu, o ir gražių jų būna retai… Bet šitos dvi buvo tikrai neblogos Viena įsitaisė prie manęs, kita kitoje staliuko pusėje prie Donato su Žilve.

Iš jų ir sužinojom, kad šiandien didelio šou neverta tikėtis, nes sekmadieniais būna ramu ir ant scenos būna tik keli šokiai… Siūlė apsilankyti penktadienį ar šeštadienį. Dar paminėjo, kad ant scenos šokėjos drabužių niekad nenusimeta, apsinuogina jos tik privačių šokių metu.
Įsikalbėjom apie šį bei tą, išsiaiškinom, kad viena iš vakarų kita iš pietų Afrikos, kad čia dirba laikinai – po kelių mėnesių baigiasi jų vizos ir jos trauks namo. Namuose keli mėnesiai su namiškiais, o tada vėl viza į kokią nors kitą šalį. Sakė jau nemažai šalių taip aplankiusios. Labai susidomėjo pasiūlymu ištekėt už kokio airio ir gaut Airijos pilietybę…
Bet pala pala čia juk striptizo klubas!
Galiausiai ta, kuri sėdėjo prie manęs pasiūlė Donatui gimtadienio proga (o taip apie gimtadienius irgi kalbėjom) padovanot jos draugę pravarde Chocolate t.y. ne ją pačią, o jos privatų šokį. Pats trumpiausias kelių (5) minučių šokis kainuoja 40 eurų. Na ką gi ėmėm ir susimetėm
Kai jiedu (Donatas su šokoladuku) išėjo į viršų šalia manes sėdėjusi juodė pabėgo pas kažkokį (matyt pastovų) lankytoją. Tuoj pat prisistatė pirmoji šokėja su kuria kalbėjosi Žilvinas ir ne viena, o su drauge. Prisistatė slapyvardžiais (nepamenu kokiais), sakėsi, kad jos iš Slovakijos… Bet galiausiai matyt pabodo joms laužyt liežuvius angliškai ir prisipažino esančios iš Lietuvos
Inga ir Agnė. Ir jų klausėm ko niekas nešoka. Sakė sekmadienis – visos ilsisi… Šiaip ne taip Ingą pavyko įkalbėt pašokti. Šokis, kad ir neilgas, bet tikrai buvo vertas dėmesio. Ne ne niekas nenusirenginėjo, bet pats šokis tikrai super – gražu buvo pažiūrėt. Vėliau paaiškėjo, kad kitoks jis ir negalėjo būti, nes Inga turi 7 metų patirtį. Agnė, kuri irgi vėliau sušoko specialiai mums buvo ne tokia patyrus, bet šokis taipogi buvo prikaustantis akį
Po kokių 15 ar 20 minučių grįžo Donatas – išsišiepęs Paklaustas ar patiko sakė dar ir kaip. Jis tik grįžus namo prisipažino, kad primokėjo dar 40… Na už tiek manyčiau gavo pilną programą:D
Taip jau susiklostė, kad Inga daug kalbėjo su Žilve, Juodukė su Donatu, o Agnė su manim ir Audriumi. Vis siūlė kuriam nors iš mūsų pašokt (ne už dyką žinoma), bet niekas nesiryžo.

Agnė

Alus liejosi laisvai, degtinė su redbull’iu taipogi (jį gėrė Agnė ir Inga). Galiausiai atvažiavo Žilvino Inga (žmona) ir jį su Audriumi išsivežė – ryte jiems reikėjo į darbą, mums su Donatu ne.
Jiems išvažiavus Agnė nejuokais pradėjo zyst:
“Einam pašokt, na einam pašokt… Einam aš tau pašoksiu”,-tai pradėjo tikrai erzint. Pasiūliau jai 20 eurų, kad užsičiauptų. Neėmė – teko eit “šokt”
Čiupo mane už rankos ir kaip mažą vaiką nusitempė į viršų… Susimokėjęs į kasą 40 euriukų buvau nulydėtas į nedidelį prieblandoje paskendusį kambariuką. Gavau minutę įsitaisyti ant nedidelės odinės sofkutės. O tada pasirodė ji…
Ieva, toliau neskaityk. aip bus geriau ir man ir tau.:D
Šoko ji tikrai įdomiai, gražiai ir jaudinančiai. Trynėsi visu kūnu į mane tokiu būdu nusiimdama savo drabužėlius vieną po kito. Už minutės apnuogino ir krūtis nuo kurių gavau porą “antausių” Buvo kažkaip nejauku ir truputį gėda prieš save ar gal už save… Neįprastas vaizdas stebėti prieš akis tau šokantį visai nepažįstamą nuogą žmogų. Žiūrėjau jau daugiau nieko nesitikėdamas, mat juodės minėjo, kad už 40 apnuoginama tik krūtinė… Bet Agnė čia nesustojo, dar po minutės ji nuoga kaip kūdikis raivėsi ir visaip įmantriai vartėsi man ant kelių. Tikrai buvo didelė pagunda imt ir pradėt ją liest (šiaip negalima, bet paglostyt kaip supratau leidžiama (Donatas taip sakė:D)), bet tai jau būtų nei šis nei tas Ievos atžvilgiu tad tvarkingai viso “seanso” metu laikiau jas už galvos Na tik išeidamas plekštelėjau per jos nuogą užpakalį

Po šokio ji kažkur dingo t.y. nuėjo kitų klientų ieškotis. Vėliau dar buvo priėjus – vėl kvietė šokti, bet sąžiningai atsakiau, kad aš nebeturiu pinigų (taip ir buvo), tada pakvietė eit rūkyt, na už kompaniją nuėjau. Pasakojo kažką, kad tai jos laikinas darbas, kad ji ruošiasi kažkur kažką studijuot… Tiesą pasakius nelabai aš tuo tikėjau, matėsi, kad jau gerokai išgėrus. Parūkius mūsų keliai išsiskyrė, aš grįžau prie staliuko, o ji dingo už persirengimo kambariuko durų.

Antrą nakties klubas užsidarė ir mes patraukėm namo. Tiesą pasakius nesigailiu, kad pasirašiau privačiam šokiui – šiaip ar taip tai gana įdomus patyrimas, bet antrą kart jau nebeeičiau – pamačiau viską ką norėjau.
Reik dabar išmokyt Ievą šokt – bus pigiau nei po strip klubus vaikščiot Juokauju žinoma.

P.S. Dar pamiršau paminėti, kad vyrų tualete prie durų visą laiką stovėjo juodis, kuris atsukdavo vandens maišytuvą, įpurkšdavo muilo tiesiai į rankas ir atidarydavo duris išėjimui. Tiesa jis dar kvepalų papurškimais prekiavo. Už simbolinę sumą jis gali pakvėpinti kokiais tik nori prabangiais kvepalais. Man jo gaila pasidarė… Koks čia darbas žiūrėt į myžančių besišlapinančių vyrų nugaras… Tai už papurškimą CK daviau jam penkis eurus – matėsi,kad liko patenkintas

Kaip tarėm taip ir padarėm – antradienį visgi nuvažiavom pasižiūrėt naktinio miesto. Truputį primena švytintį skruzdėlyną…

Žiūrint tokį vaizdelį aš dažnai spėlioju kiek žmonių mano matymo lauke džiaugiasi, kiek liūdi, kiek iš jų daro kažką piktą kitam… kiek miršta ar gimsta..? Atsakymo žinoma negaunu, bet tuomet suvokiu, kas ištiesų yra [...]]]> Kaip tarėm taip ir padarėm – antradienį visgi nuvažiavom pasižiūrėt naktinio miesto. Truputį primena švytintį skruzdėlyną…

Žiūrint tokį vaizdelį aš dažnai spėlioju kiek žmonių mano matymo lauke džiaugiasi, kiek liūdi, kiek iš jų daro kažką piktą kitam… kiek miršta ar gimsta..? Atsakymo žinoma negaunu, bet tuomet suvokiu, kas ištiesų yra žmogus – tiesiog mažas mažas sraigtelis šitame dideliame pasaulyje, kuris egzistavo iki mūsų n milijonų metų ir tiek pat metų egzistuos po mūsų.

Gražu pažiūrėt gyvai, bet nuotraukojose truputį nesižiūri…

Edmundo Malūko romanas parašytas, kai šiukšlyno žmonės visuomenei nerūpėjo (o dabar rūpi?), kai jie tik būrėsi, kai apie didžiuosius Lietuvos šiukšlynus dar tik dygo ištisos gyvenvietės, dar tuomet, kai išmestas atliekas – metalą, elektroninius prietaisus, nurašytus miltus, kruopas, cukrų – valdė mafija.

Romanas – apnuoginta tikrovė, sudėtingi šiukšlyno vaikų [...]]]> Edmundo Malūko romanas parašytas, kai šiukšlyno žmonės visuomenei nerūpėjo (o dabar rūpi?), kai jie tik būrėsi, kai apie didžiuosius Lietuvos šiukšlynus dar tik dygo ištisos gyvenvietės, dar tuomet, kai išmestas atliekas – metalą, elektroninius prietaisus, nurašytus miltus, kruopas, cukrų – valdė mafija.

Romanas – apnuoginta tikrovė, sudėtingi šiukšlyno vaikų Gustės ir Mato likimai.

Katik pabaigiau skaityti šį sukrečiantį romaną… Šiaip nepatinka man tokio pobūdžio kūriniai. Skaitydamas atrandi visai kitokį tau nematytą ir negirdėtą žiaurų pasaulį… Sakau neregėtą ir nematytą dėl to, kad ką pasako per žinias ar radiją nesiskaito pažinimu. Tai tiesiog faktas „žmonės šiukšlyne“ ir viskas, o kaip jie gyvena, ką valgo, ką geria, kur miega ar kaip žiemoja ir su kokiais dar išbandymais jiems tenka susidurt mes nežinom… Bet sužinosim – paskaitę. Pasakojama istorija tai ne tik kelių žmonių nelaimingas gyvenimas, ji atspindi ir nūdienos socialines problemas su kuriomis šiais neramiais laikais galime susidurti kiekvienas…

Viso knygos skaitymo metu persekiojo bloga nuojauta dėl romano herojų. Ji iš dalies ir išsipildė. Būtent dėl tos nuojautos jauti pastovią įtampą ir netgi šiokį tokį diskomfortą. Gan nemalonus jausmas, bet kažkas viduj vis spiria skaityt vis toliau ir toliau… tikiesi, kad nutiks bent kažkas gero… bet kur tau. Viskas kaip gyvenime… labai baisiame ir nelaimingame gyvenime.

Jei jus kamuoja ir neduoda ramybės kasdieniai rūpesčiai, erzina gyvenimiška rutina ar tiesiog esat nepatenkintas gyvenimu – paskaitykit E.Malūko „Šiukšlyno žmonės“. Beveik neabejoju, kad po to požiūris į viską kas jus supa pasisuks visai kitu kampu.

Pakankamai dažnai su Ieva apsilankom turgelyje. Dažnokai perkame vištieną. Beveik pačiame turgelio viduryje yra vieta, kurioje pardavinėja ją. Kainos nesikandžioja, o ir mėsytė rodos visada šviežia…

Aš tik vienu dalyku vis neatsistebiu… Pas juos kalnas sparnelių, kalnas kulšelių ir šlaunelių, kalnas krūtinėlių ir alkūnėlių… O kur visa kita? Atsakymą atsitiktinai radau [...]]]> Pakankamai dažnai su Ieva apsilankom turgelyje. Dažnokai perkame vištieną. Beveik pačiame turgelio viduryje yra vieta, kurioje pardavinėja ją. Kainos nesikandžioja, o ir mėsytė rodos visada šviežia…

Aš tik vienu dalyku vis neatsistebiu… Pas juos kalnas sparnelių, kalnas kulšelių ir šlaunelių, kalnas krūtinėlių ir alkūnėlių… O kur visa kita?
Atsakymą atsitiktinai radau Neil Gaiman romane “Amerikos dievai”.

“-Kalėjime buvo vaikinas, pavarde Džeksonas, – pietaudamas pasakojo Šešėlis, – kuris dirbo kalėjimo bibliotekoje. Kartą jis man pasakojo, kad pavadinimą „Kepti Kentukio viščiukai“ pakeitė į „KKV“, nes tikrų viščiukų ten jau nebėra. Dabar tai kažkoks genetiškai modifikuotas mutantas, didžiulis begalvis daugiakojis su aibe kojų, krūtinėlių ir sparnelių segmentų. Tą padarą šeria maistinėmis medžiagomis per vamzdelius.”

“Kepti Kentukio viščiukai” (“Kentucky Fried Chicken” – KFC) – užkandinių tinklas.

Beje patį romaną primygtinai rekomenduoju, tikrai apturėsit ilgą ir malonų skaitymą.

Jau kažkur nuo pavasario vidurio vis pastebiu gausėjantį aukų skaičių Airijos keliuose. Tai žiūrėk koks mažas kiškiukas sutrėkštas tai koks graužikas ar lapiukas, o labiausiai pašiurpino partrenktas barsukas

Kiekvieną sykį važiuodamas į darbą pastebiu po naują auką. Nejučia uždaviau sau klausimą iš kur jų tiek!? Na žinoma veisimosi metas ir t.t. Bet vien dėl [...]]]> Jau kažkur nuo pavasario vidurio vis pastebiu gausėjantį aukų skaičių Airijos keliuose. Tai žiūrėk koks mažas kiškiukas sutrėkštas tai koks graužikas ar lapiukas, o labiausiai pašiurpino partrenktas barsukas

Kiekvieną sykį važiuodamas į darbą pastebiu po naują auką. Nejučia uždaviau sau klausimą iš kur jų tiek!? Na žinoma veisimosi metas ir t.t. Bet vien dėl to tiek aukų neturėtų būti… Juolab, kad keliai Airijoj siauri, labiau primena lietuviškus dviračių takus… O ir vairuotojai tikrai nesitaiko traiškyti vargšų gyvūnėlių. Tai kame gi šuo pakastas?

Atsakymas atėjo mažo zuikučio pavidalu… Man po ratais… Bet dėka mano profesionalaus vairuotojo įgūdžių aukų pavyko išvengti

Štai kelio foto. Ar Jūs galėtumėte įvardinti priežastį kodėl tiek daug aukų? Vėliau komentaruose pasakysiu savo spėjimą.

Prisimenate lankiausi Balckrock’o pilies observatorijoje ir siuntėm su Ieva pranešimus ateiviams? Tai štai šiandien (tiksliau šiąnakt) pagalvojau, o ką jeigu jie iš tikrųjų jį gautų ir atskristų su mumis pažindintis… Ką jie pamatytų?

Pirmiausia žinoma žmogų… Save įsivaizduojantį pačiu protingiausiu, gabiausiu ir apskritai besijaučiančiu šios planetos valdovu. Bet kas gi tas žmogus žiūrint kitos rasės akimis?

Odinis [...]]]> Prisimenate lankiausi Balckrock’o pilies observatorijoje ir siuntėm su Ieva pranešimus ateiviams?
Tai štai šiandien (tiksliau šiąnakt) pagalvojau, o ką jeigu jie iš tikrųjų jį gautų ir atskristų su mumis pažindintis… Ką jie pamatytų?

Pirmiausia žinoma žmogų… Save įsivaizduojantį pačiu protingiausiu, gabiausiu ir apskritai besijaučiančiu šios planetos valdovu.

Bet kas gi tas žmogus žiūrint kitos rasės akimis?

Odinis maišas pripildytas kaulų ir mėsos, kuriam įprasčiausia pramoga sėdėti prieš mirgantį stačiakampį, kuriame rodo fiktyvius (o kartais ir ne) jo gentainių žudymus ir prievartavimus.

Kai kurių individų vien žiūrėjimas netenkina, o kartais netenkina pačio stačiakampio dydis ir tada jie lenda iš savo betoninių inkilų į lauką. Slampinėja ten kol randa kitą laikinai negyvenamą inkilą su didesniu mirgančiu stačiakampiu, kurį parsineša pas save. Kartais tiesiog sutinka kitą individą, nuošalesnėje vietoje ir įkišęs plieninę geležtę jam tarp šonkaulių pasiima odos skivytą su celiuliozės lapeliais viduje. Pasirodo juos keičia į daug įvairių daiktų, ne tik į mirgančius stačiakampius. Deja gavusįjį mainų (geležtę už odos nuoplaišą) užkasa į žemę – tai jo egzistencijos pabaiga.

Dar keisčiau tai, kad kartais jie užbaiginėja vieni kitų egzistencijas masiškai. Priežastys įvairios ir absurdiškos… Tai vyksta dėl purvo ploto, rasės, odos spalvos, kalbos, tikėjimo ar net mąstymo skirtumų!

Dėka, žemės magnetinio lauko jų nepasiekia saulės bei kosmoso skleidžiama radiacija. Bet jiems ji regis nė motais. Jie patys, savo noru atlikinėja taip jų vadinamus „valdomus sprogimus“, kurių metu į aplinką išmetami dideli kiekiai radiacijos, kuri kenkia tiek jiems patiems tiek kitai, žemėje egzistuojančiai gyvybei…

Dar jie kerta atogrąžų miškus nuo, kurių jie patys gyvybiškai priklauso, mat anie perdirbinėja žmonių kvėpavimo metu atsirandantį anglies dioksidą. Lyg to būtų ne gana jie siurbia iš žemės gelmių juodą, riebų, degų žemės gelmių skystį, kurį perdirbę degina, ko pasekoje aplinka teršiama dar labiau, susidaro rūgštūs lietūs ir šyla klimatas…
***
Daugiau tingiu galvot
Jei jūs būtumėt ateivis ar pultumėt stačia galva glėbesčiuotis su žmonija?