Ar pastebėjot, kad kely visi vairuotojai lėtesni už mus – žiopliai, visi greitesni – pamišėliai?

Turbūt daugelis girdėjom ir vis dar girdime giedamus ditirambus pilno grūdo gaminių teikiamiems privalumams mūsų sveikatai… Pasirodo kai kalbama apie privalumus yra nutylima apie jų trūkumus. Mhm… turbūt nė nežinojote, kad tokių esama, o pasirodo yra.

Vienas baisus baisus straipsnis apie duonos gaminių teikiamą NEnaudą mūsų organizmui (anglų kalba).

Aišku neverta per daug gąsdintis ir visiškai atsisakyti [...]]]> Turbūt daugelis girdėjom ir vis dar girdime giedamus ditirambus pilno grūdo gaminių teikiamiems privalumams mūsų sveikatai… Pasirodo kai kalbama apie privalumus yra nutylima apie jų trūkumus. Mhm… turbūt nė nežinojote, kad tokių esama, o pasirodo yra.

Vienas baisus baisus straipsnis apie duonos gaminių teikiamą NEnaudą mūsų organizmui (anglų kalba).

Aišku neverta per daug gąsdintis ir visiškai atsisakyti duonos (juk ji skani), bet tiesiog verta atminti, kad saikas yra didžiausia dorybė.

Straipsnyje aiškinama apie grūdinių produktų/patiekalų didelę įtaką mūsų svoriui t.y. viršsvorio formavimuisi. Prieš tris mėnesius būčiau į tai pažiūrėjęs labai ir labai skeptiškai. Bet dabar po trijų mėnesių praktiškai visiško duonos nevartojimo ir neįtikėtino svorio metimo tempo (nuo 93 iki 83 kilogramų)  straipsnyje išsakyti faktai įgyja tikrai žymiai daugiau svorio… Žinoma kiekvienas sprendžia pagal save.

P.S. Tas pats galioja pupelėms, riešutams bei gaminiams iš sojos, kuriuos galima paminėti netgi atskiru dideliu BLOGU punktu

Neseniai vaikštinėdamas po mišką su savo dviem neklaužadom galvojau apie gyvenimą. Ar nepastebėjot, kad kuo toliau tuo daugiau jame daugėja negatyvo? TV Žinios: Tas tą nužudė, anas tvirkino nepilnametę, o štai tas pavogė milijoną… jau nekalbant apie tą, kuris pievoje žagino ožką. Internete tas pats tik raštu plius dar visokios mėmės, troliai, demotyvacijos ir [...]]]>

Neseniai vaikštinėdamas po mišką su savo dviem neklaužadom galvojau apie gyvenimą. Ar nepastebėjot, kad kuo toliau tuo daugiau jame daugėja negatyvo? TV Žinios: Tas tą nužudė, anas tvirkino nepilnametę, o štai tas pavogė milijoną… jau nekalbant apie tą, kuris pievoje žagino ožką. Internete tas pats tik raštu plius dar visokios mėmės, troliai, demotyvacijos ir panašus brudas… Kažkur ne ta linkme ritasi visuomenė…

Taigi kilo mintis tinklapiui apie paprastus ir nuoširdžius dalykus, kurie priverčia nusišypsoti ne piktdžiugiška ar patyčių, o paprasta ir nuoširdžia  šypsena. Jis taip ir vadinasi Maži Gyvenimo Malonumai.

Apie patį projektą:

Turbūt dauguma žmonių mano, kad gyvenime  svarbiausi yra tik dideli dalykai – dideli planai, lūkesčiai, darbai… didelės problemos ir nusivylimai. Bet šie dideli „dalykai“ ateina ir praeina… kartais palikdami palūžusią dvasią ar skaudančią širdį. Kas gyvenime iš tikrųjų svarbu tai maži dalykai.

Kiekvieną gyvenimo akimirką mes turime galimybę patirti kažką naujo, netikėto ir malonaus – tai naujas skonis, negirdėtas garsas ar neregėtas vaizdas, o kartais tai tiesiog pati paprasčiausia mintis ar idėja.

Dažnai šie maži malonūs, kartais dar nepatirti dalykai mus aplanko prisidengę pačiais įprasčiausiais kasdieniais įvykiais.Pavyzdžiui: šypsena nepažįstamojo lūpose, nuoširdus draugo apkabinimas, spindinčios džiaugsmu augintinio akys, pirmas šalto alaus gurkšnis karštą vasaros dieną… Yra ištisa gausybė kitų mažų malonumų nutinkančių kiekvieną dieną. Mums tereikia juos pastebėti.

Maži Gyvenimo Malonumai tai tie nedideli įvykiai, situacijos, žmonės, ženklai  ir aplinkybės, kurių dėka mūsų veiduose atsiranda šypsenos. Ši svetainė apie tai.

Tad kitą kartą išvydęs spindinčią saulutę, išgirdęs vėjyje  šlamančius medžius prisimink koks turi būti laimingas už tai, kad gyveni.

Truputį netikusiai, netašytai… Bet čia jau mano problema, kad jaučiu daug, o štai žodžiais tai išreikšt ne visada sugebu.

O tiksliau visas tas propogandinis mėšlas supantis visą šį reikalą. Kalbama apie tūkstančius žuvusiųjų, apie pačio Gadafio bomborduiojamą Tripolį, bet viską ką aš matau per Sky News ir EuroNews tai tik išskydę beginėjantys šešėliai kelių pokštelėjimų fone. Oi nerimta tai oi nerimta… Dar suprasčiau jei tai būtų kažkas uždaro ir slapto, bet juk [...]]]> O tiksliau visas tas propogandinis mėšlas supantis visą šį reikalą. Kalbama apie tūkstančius žuvusiųjų, apie pačio Gadafio bomborduiojamą Tripolį, bet viską ką aš matau per Sky News ir EuroNews tai tik išskydę beginėjantys šešėliai kelių pokštelėjimų fone. Oi nerimta tai oi nerimta… Dar suprasčiau jei tai būtų kažkas uždaro ir slapto, bet juk pvz žurnalistai iš Sky News tupi vos ne kiekvienam mieste, tame tarpe ir pačiame tripolyje, turi kameras ir pastoviai “raportuoja”… bet jokių lavonų, jokių bombordavimų nematyti. Ką teko matyti tai Gadafį palaikančią žmonių minią. Aš jo nei palaikau nei nepalaikau, ne mano daržas ne mano pupos, bet ką daro vakarai manau visiškai amoralu t.y. jų planai įsteigt karines bazes prie naftos bokštelių… atseit taip gins laisvė kovotojus. Atrodo JAV ieško bet kokios, net menkiausios galimybės užsitikrinti sau energetinę nepriklausomybę. Ir nesvarbu, kad tai kainuos kraujo upes, ne amerikiečių gi.
Bazės išdygs, tai faktas, bet galiu lažintis, kad tas ilgas pilietinis karas, kurio atseit vakarai nori išvengt vistiek kil ir truks ilgai ilgai… Puikus to pavyzdys Irakas. O juk Libijoje žmonių pasidalinimas (anot žinių) dar akivaizdesnis ir aršesnis. Nenustebčiau jei visas šis chaosas eilinį kartą surengtas JAV slaptųjų tarnybų. Cameron’as išsvis klounu verčiasi… Ai manau užteks. Svarbiausia kas knietėjo jau pasakiau.

O juk taip nutinka gana dažnai… ir ne man vienam. Tiesą pasakius turbūt nėra pasaulyje žmogaus, kuris nejautė to tingulio. Žiauriai nekenčiu šio jausmo. Jis tiesiog dvigubai prailgina dirbamą laiką, valandos dvigubinasi ir trigubinasi, o tai savaime sukelia dar didesnį tingulį, nenorą ir galiausiai stingulį. Kaip su tuo kovoti? Blaivus protas man kužda atsiversti [...]]]> O juk taip nutinka gana dažnai… ir ne man vienam. Tiesą pasakius turbūt nėra pasaulyje žmogaus, kuris nejautė to tingulio. Žiauriai nekenčiu šio jausmo. Jis tiesiog dvigubai prailgina dirbamą laiką, valandos dvigubinasi ir trigubinasi, o tai savaime sukelia dar didesnį tingulį, nenorą ir galiausiai stingulį. Kaip su tuo kovoti?
Blaivus protas man kužda atsiversti bedarbių statistiką, o jei to negana sugrįžt į anuos, ačiū D. tolimus laikus kaip dar pats buvau jobseeker’io batuose. Brrr… Darbas tampa iškart N kartų smagesnis

Atrodo žmogaus prigimtis tokia – visuomet būt nepatenkintu ir pastoviai dėl ko nors zurgt. Tai tas blogai tai anas negerai… Geriausias pvz. su metų laikais. Vasarą žmonės skundžiasi karščiu, sausra ir pan. Atėjus rudeniui gaunam lietų, bet ir tada negerai, skundžiamės ir laukiam kada pašals ir pasnigs, o pasnigus sumurę su kastuvu rankose keikiam nelemtą žiemą dėl priversto sniego ir ledo. Laukiam pavasario, vasaros… Sulaukiam ir skundų ratas pradeda suktis iš naujo.

Būsto paskolų palūkanoms vis didėjant (šiais metais žadamas dar 1-1,5 proc. padidėjimas) daugelį apima negera nuojauta… Aš irgi ne išimtis. Beieškoadamas info ta tema netyčiom užtikau štai tokią 30 metų Airijos būsto paskolų istoriją… Skaičiukai įdomūs ir šiek tiek baisūs Kas nutiktų jei paskolos procentai vėl šokteltų iki rekordinių 16.25% kaip [...]]]> Būsto paskolų palūkanoms vis didėjant (šiais metais žadamas dar 1-1,5 proc. padidėjimas) daugelį apima negera nuojauta… Aš irgi ne išimtis. Beieškoadamas info ta tema netyčiom užtikau štai tokią 30 metų Airijos būsto paskolų istoriją…
Skaičiukai įdomūs ir šiek tiek baisūs Kas nutiktų jei paskolos procentai vėl šokteltų iki rekordinių 16.25% kaip tai nutiko 1981-82 metais?

Airijos paskolų procentukai nuo 1975 metų (paimtas vidurkis):
1975 11.25%
1976 12.5%
1977 13.95%
1978 14.15%
1979 14.15%
1980 14.15%
1981 16.25%
1982 16.25%
1983 13.0%
1984 11.75%
1985 13%
1986 12.5%
1987 12.5%
1988 9.25%
1989 11.4%
1990 12.37%
1991 11.95%
1992 13.99%
1993 13.99%
1994 7.49%
1995 7.00%
1996 6.75%
1997 6.90%
1998 5.85%
1999 5.60%
2000 6.09%
2001 6.09%
2002 4.70%
2003 4.20%
2004 3.49%
2005 3.65%
2006 4.86%
2007 5.46%

2009 3.00%
2010 4.00%

Jau drebat?

Skaičiukų šaltinis.

Pamenu vaikystėje vasaros atostogų metu, kai dar nebuvo jokių monopolių ir panašaus plauko stalo žaidimų, mes su puseserėmis žaidimus susikurdavom patys. Sykį radę didelį sviestinio popieriaus ruloną mes jį sukarpėm į tvarkingus stačiakampius, ant jų surašėm įvairius skaičius – tai buvo mūsų pinigai. Nominalai buvo 1, 2, 5, 10, 25, 50 [...]]]> Pamenu vaikystėje vasaros atostogų metu, kai dar nebuvo jokių monopolių ir panašaus plauko stalo žaidimų, mes su puseserėmis žaidimus susikurdavom patys. Sykį radę didelį sviestinio popieriaus ruloną mes jį sukarpėm į tvarkingus stačiakampius, ant jų surašėm įvairius skaičius – tai buvo mūsų pinigai. Nominalai buvo 1, 2, 5, 10, 25, 50 ir 100.
Žaidimas truko ištisą dieną, savo išgalvotais pinigais atsiskaitinėjom už viską. Už abrikosus, už trešnes ir kitokias mūsų sode augančias gėrybes. Mano perkamiausia prekė buvo savadarbės cigaretės iš medžio (mažas svajojau kada užaugsiu ir galėsiu rūkyti ) sudėtos į palėpėje rastus senoviškus cigarečiu pokelius.

Jei kam pritrūkdavo pinigų tas tiesiog iš sviestinio popieriaus rulono išsikirpdavo sau dar pinigų. Dienai krypstant vakarop pradėjo skaudėti pirštus nuo nepaliaujamo karpymo ir rašymo – pinigų spausdinimo. Tada kažkuriam iš mūsų atėjo geniali mintis. Kam tie 5 popierėliai po 100 jei galima ant vieno iškart užrašyt 500 ar net 1000? Tokį padavus gausi krūvą gražos… Taip atsirado 2000, 5000 ir 10000… Žodžiu prasidėjo infliacija.

Galop, visai į vakarą visi trys vaikščiojom su nuo pinigų išsipūtusiom kišenėm, o atskirame kambaryje pasidarėm banką, nes smulkesnių kupiurų nebuvo prasmės nešiotis. Į banką tekdavo eit gana dažnai, nes pinigų nominalai didėjo nepaliaujamai. Bet koks mažmožis kainavo nežmoniškus pinigus. Vien katės Murkos paglostymas galėjo atseiti šimtus tūkstančių pinigų… Galiausiai nutiko tai kas turėjo nutikti – mūsų tuometinių matematinių žinių nebepakako suvaldyti vis ilgejančiai nulių (po vieneto) armijai. Žaidimas atsibodo ir baigėsi…

Kažką panašaus į mūsų vaikiškus žaidimus tenka matyti stebint dabartinę finansinę situaciją Europos Sąjungoje… Tik štai šio “žaidimo” pabaiga nebus tokia nekalta kaip anais, vaikystės laikais.

Pastaruoju metu gana dažnai skype chate, el.pašte ir forumuose, kuriuose lankausi regiu klausimą “Taip kaip ten ta krizė pas jus?:D”. Nesiimu tvirtinti, bet atrodo kai kuriems klausėjams, ypač (vis dar) gyvenantiems Lietuvoje pastarojo meto žinios susijusios su Airijos paskola ir naujuoju biudžetu sukelė piktdžiugą.

Nuo kitų metų Airijoje planuojama įvesti nekilnojamo turto [...]]]> Pastaruoju metu gana dažnai skype chate, el.pašte ir forumuose, kuriuose lankausi regiu klausimą “Taip kaip ten ta krizė pas jus?:D”. Nesiimu tvirtinti, bet atrodo kai kuriems klausėjams, ypač (vis dar) gyvenantiems Lietuvoje pastarojo meto žinios susijusios su Airijos paskola ir naujuoju biudžetu sukelė piktdžiugą.

Nuo kitų metų Airijoje planuojama įvesti nekilnojamo turto mokestį 0,4proc. nuo turto vertės. Vidutiniškam namų ūkiui per metus reiks atseikėti 800-1000 eurų vien šiam mokesčiui.
Planuojamas įvesti (dviejų metų bėgyje) mokestis už vandenį – 500 eurų per metus.
Minimali alga bus mažinama 1 euru ir bus lygi 7,65.
Kažkiek (kiek dar neakcentuojama) didės esami mokesčiai.
Kirps visokias pašalpas – nuo vaiko iki bedarbio.
Bus dar visokių karpymų ir mokesčių, bet anie taikomi mažesnėms visuomenės grupėms – studentams, pensininkams ir t.t. Nė nesigilinau į tai.

Skaičiukai gana nejaukūs. Bet didesnio atgarsio visuomenėje nesusilaukė. Na taip buvo Dubline eitynės, dar studentai susirinkę paūbavo per ruporus… ir viskas. Vis įsiklausau apie ką šneka žmonės gatvėje, parduotuvėse, darbe – nieko. Galiausiai pabandžiau savo viršininką patardyt tuo klausimu. Viskas ką pavyko iš jo išpešti tebuvo “Kas galėjo pagalvoti, kad taip viskas pasisuks…”. Ne tai, kad jis mažakalbis, bet atrodo nesureikšmina to. Na yra tai yra, verkšlendamas ir bėdavodamasis nieko nepakeisi. Teisingas požiūris

Šiaip įsigilinus į būsimus mokesčius jie nebeatrodo tokie neteisingai dideli. Vienintelis, kuris man kliūva tai turto mokestis. Bankui moki dideliausius procentus už paskolą ir lyg to būtų negana dar valstybei turėsi atseikėti apvalią sumelę. Labai blogai nuteikia. Pradedi jaustis kaip kukli aštuntokė suspausta tarp dviejų prakaituotų dėdžių…

Airiams isteriją keliantis vandens mokestis. Pagrįstas. Anksčiau tokio išvis nebuvo. Airiai vandenį taško apskritai nemąstydami. Pvz praeitą žiemą daugelis gyventojų atsukdavo vandens čiaupą nakčiai. Kam? Kad vanduo vamzdžiuose neužšaltų. Vanduo visvien užšalo, o viskas ką tuo pavyko pasiekti tai kritiškai sumažėjusios geriamojo vandens atsargos. 50 procentų iš gelmių pakeliamo vandens išbėga atgal į gamtą per sutrūkinėjusius senus vamzdžius.

Mažinamas minimalus mokestis. Nors ir labai skaudus žingsnis, bet reikalingas. Tikrai nerealu, kad Europos periferijoje įsikūrusi valstybė turėtų antrą pagal dydį (Europoje) minimalų atlyginimą. Minimalią algą Airijoje gauna 40 procentų dirbančiųjų.

Bedarbio pašalpų kirpimas. Turbūt labiausiai sveikintinas dalykas. 800 eurų į mėnesį + išlaidos už nuomą – tai dabartinė bedarbio pašalpa (mokama 1 metus). Tuo tarpu minimali alga į rankas 1200 eurų, mėnesinė vieno kambario nuomos kaina 400 eurų. Kam vargintis dirbti už minimumą jei nedirbdamas tiek pat gauni? Spėju, kad kitais metais bedarbystė Airijoje drastiškai sumažės.

Apibendridamas ir atsakydamas į klausimą galiu pasakyti tik tiek, kad nauji mokesčiai (ir apskritai mokesčiai) niekada nėra malonūs. Faktas kaip blynas – Airija gyveno ne pagal kišenę (nekalbu apie bankus) ir dabar puikus metas visą tą finansinę betvarkę sureguliuoti, svarbu, kad bereguliuodami nepersistengtų

P.S. Patiko vieno pažįstamo išsakyta mintis “Iš bado numirt visvien neduos”.

P.P.S. Rytiniame laikraštyje perskaičiau jog turto mokestis atidedamas 2012 metams. Vandens mokestis išvis nežinia kada bus įvestas, o socialines pašalpas mažina tik 5 procentais. Pensijų neliečia.

Vakar mums su žmona išpuolė ypatingai retai pasitaikanti galimybė, o tiksliau būtinybė pasinaudoti viešojo transporto paslaugomis. Vykome iš centro į užmiestį. Stebėdami besikeičiančius vaizdus pro langą padarėme vieną išvadą: Kuo toliau nuo centro tuo namai tvarkingesni, didesni. gražesni, pievelės erdvesnės ir taip pat sutvarkytos… O Lietuvoje viskas atvirkščiai. Kuo toliau nuo centro tuo [...]]]> Vakar mums su žmona išpuolė ypatingai retai pasitaikanti galimybė, o tiksliau būtinybė pasinaudoti viešojo transporto paslaugomis. Vykome iš centro į užmiestį. Stebėdami besikeičiančius vaizdus pro langą padarėme vieną išvadą: Kuo toliau nuo centro tuo namai tvarkingesni, didesni. gražesni, pievelės erdvesnės ir taip pat sutvarkytos… O Lietuvoje viskas atvirkščiai. Kuo toliau nuo centro tuo namai senesni, pigesni, senesni ir mažiau prižiūrėti.

Pastebėjau, kad dauguma fotografų pervertina savo sugebėjimus. Sakydamas fotografus turiu omeny ne tik mėgėjus, bet ir žmones save laikančius profesionalais. Žinoma yra tikrų (nesipučiančių, neapsimetančių) foto profesionalų, tikrai yra ir jų darbai tikrai džiugina akį, bet tokių vienetai apsišaukėlių jūroje.

Dauguma “profesionalų” turi įsigiję gan brangią foto techniką, kuria mėgsta neakivaizdžiai pasipuikuoti [...]]]> Pastebėjau, kad dauguma fotografų pervertina savo sugebėjimus. Sakydamas fotografus turiu omeny ne tik mėgėjus, bet ir žmones save laikančius profesionalais. Žinoma yra tikrų (nesipučiančių, neapsimetančių) foto profesionalų, tikrai yra ir jų darbai tikrai džiugina akį, bet tokių vienetai apsišaukėlių jūroje.

Dauguma “profesionalų” turi įsigiję gan brangią foto techniką, kuria mėgsta neakivaizdžiai pasipuikuoti virtualių diskusijų/ginčų metu. Jie niekada tiesiog nepasigirs savo aparatu, bet pasistengs kitų naudojamus išvadint mėgėjiškais ir tikėsis sulaukt klausimo “O kokį gi pats turi?”. Brangus foto aparatas tokiems žmonėms – jų profesionalumo įrodymas.

Pokalbiui pasisukus apie meninę foto pusę, pradeda išvedinėt “formules”, kuriose foto įrangos įtaka siekia vos kelis procentukus, visa kita “profesionalumas”, apšvietimas ir kompozicijos parinkimas… Bet taip jie paneigia tą vienintelį materialų savo buvimo “profesionalais” įrodymą – fotoaparatą…

Tokie žmonės mėgsta iškelt save aukščiau kitų, o sulaukę pagrįstos kritikos iš aplinkinių pasistengia sumenkinti juos “Tie, kurie ieško pigiausio varianto – į mus nesikreipia”.

Foto nuotraukų tokie “pro” niekada nuotraukomis nevadina… Tai – darbai.

Tikriems foto profesionalams tokių diskusijų, įrodinėjimų ir formulių virtualių apsistumdymų metu nereikia.

P.S. Tai neskiriama niekam asmeniškai. Tiesiog mano subjektyvūs pastebėjimai.

Kaip ir visame pasaulyje taip ir Airijoje kalbama apie bankų problemas, anot šio blogo ir galybės straipsnių laikraščiuose Airijos Vyriausybė davė/suteikė bankams paramos už 27 MILIJARDUS eurų… Neaišku tik kur dingo visas jų uždarbis gautas tuo pasakišku burbulo pūtimosi metu? Kur tie pinigai dabar? Pas ką?

Čia pagrindinių trijų Airijos bankų uždarbiai per [...]]]> Kaip ir visame pasaulyje taip ir Airijoje kalbama apie bankų problemas, anot šio blogo ir galybės straipsnių laikraščiuose Airijos Vyriausybė davė/suteikė bankams paramos už 27 MILIJARDUS eurų…
Neaišku tik kur dingo visas jų uždarbis gautas tuo pasakišku burbulo pūtimosi metu? Kur tie pinigai dabar? Pas ką?

Čia pagrindinių trijų Airijos bankų uždarbiai per pastaruosius 5 metus.

Truputį keista ir nesuprantama, kodėl dabar  prireikė juos gelbėti mokesčių mokėtojų pinigais.

Dvigubai pikta, kai sužinai, kad tie patys bankai ką tik pakėlė kintamąsias metines palūkanas 0,5 proc. Pas AIB jos buvo 2,25, o dabar jau 2,75 proc. Sklando gandai, kad rudeniop bus dar vienas kėlimas. Šiaip ar taip man 3 metus bus ramu, nes užfiksavau ties 3,19. Anksčiau sakiau, kad nefiksuosiu, bet persigalvojau – atrodo ne be reikalo.
Fiksuotosios palūkanos taip pat pakilo:
3 metų fiksuotosios palūkanos buvo 3.19 dabar 3.65
5 metų fiksuotosios palūkanos buvo 3.86 dabar 4.25

]]> http://eugenijus.eu/2010/04/airijos-banku-pelnas-kur-jis/feed/ 27 http://eugenijus.eu/2010/02/nelabai-estetiska-reklama/ http://eugenijus.eu/2010/02/nelabai-estetiska-reklama/#comments Mon, 08 Feb 2010 13:50:46 +0000 Eugenijus http://eugenijus.eu/?p=2489

Mano nuomone seno žmogaus vieta yra prie židinio apsupto anūkais ir artimaisiais, na modernesni gali keliauti su busiuku po Europą ir pan. Bet tik ne reklamoje… Gal paskaitysit mane senamadišku, bet senam žmogui tikrai ne vieta reklamoje… Ypač tokioje kaip ši. Suprantu reklamos mintį, bet neestetiška ir tiek…

Žinau, kad negražu pravardžiuotis, bet nuo pat pačios pradžios nelabai domėjausi visu šituo “106 skandalu”, tad nežinau to taip visų nekenčiamo veikėjo nei vardo nei pavardės…

Pats jau n metų prižiūriu Bitės PLIUS Žaidimų klubą. Prieš du ar tris metus “atėjau į protą” ir sumaniau pasekti GAMES.LT pėdomis – uždrausti klube [...]]]> Žinau, kad negražu pravardžiuotis, bet nuo pat pačios pradžios nelabai domėjausi visu šituo “106 skandalu”, tad nežinau to taip visų nekenčiamo veikėjo nei vardo nei pavardės…

Pats jau n metų prižiūriu Bitės PLIUS Žaidimų klubą. Prieš du ar tris metus “atėjau į protą” ir sumaniau pasekti GAMES.LT pėdomis – uždrausti klube piratavimą (ne piratauti, o tik diskutuoti apie jį (crack’us, nulaužimus ir t.t.)). Galite tik įsivaizduoti kaip tai visiems nepatiko. Iškart po to turbūt tapau vienu nekenčiamiausių BitėsPlius moderatorių Tad galiu tik įsivaizduot koks spaudimas slegia ir kiek neigiamų bangų gauna vargšas visų koneveikiamas “Megztukas”… Užuojauta.

Pirataujančių per daug nesmerkiu. Ne kiekvienas šiais neramiais laikais gali papildomai išlaidauti ant legalių žaidimų ar filmų.
Pykdo mane tai, kad vagiantys (taip taip nevyniokim žodžių į vatą) tuo dažnai netgi didžiuojasi ir giriasi… O Lietuvos vaikai, paaugliai ir šiaip jauni žmonės tuos žmones, kurie perka legalią produkciją laiko visiškais besmegeniais neturinčiais kur dėti pinigų AR tiesiog nemokančiais pasivogti. Piratauti tapo ne tik madinga, bet ir “kieta”. Pirmam pavogti ir pažiūrėti naujausio filmo DVD rip’ą tapo tiesiog garbės reikalas.
Galų gale, kur dingo elementarus GĖDOS jausmas? Juk vogti gėda ir negražu… To nuo mažens moko tėvai, tai kur gi dingo tas jausmas?
Kiek didesnius neigiamus jausmus man sukelia tie žmonės, kurie turi ir galimybių ir finansų įsigyti legalius žaidimus/filmus, bet to nedaro. Vietoj to susiranda sau šimtus visokiausių pasiteisinimų vogti.

Vienas dažniausiai pasitaikančių pasiteisinimų – pasibandyt prieš perkant Neneigiu, kad yra iš tikrųjų taip darančių, bet spėju, kad absoliuti mažuma… Pasibandymams yra demo versijos, jei to neužtenka yra geras tuzinas “gamespot’ų” su įvairiausiom apžvalgom, nuomonėm ir t.t. Juk į parduotuvę atėjęs negali atsikast kelių duonos kepalų ir išsirinkęs skaniausią nusipirkti

Gerai gerai… daugiau nemoralizuosiu. Tikrai tikiu, kad yra dar aibės visokiausių vogimo pasiteisinimų ir tikrai nesiruošiu jų visų čia ginčyt ir neigt. Vokit jei kitaip neišeina, bet pripažinkit – PIRATAVIMAS YRA BLOGAI . Jai visgi sakot, kad gerai tai arba Jūs beprotis arba patologinis nusikaltėlis

O sėkmės “Megztukui” linkiu dėl to, kad galbūt uždarius linkomaniją ateis kitų eilė, o po kitų ateis ir “aršiausių” “robinhudų” besidalinančių “grobiu” eilė… ir gal po to jaunimas, dabar taip piktai spiegiantis ant “Megztuko” suvoks, kad piratavimas tai ne prigimtinė lietuvio teisė turėti viską iškart ir nemokamai, o tiesiog eilinis nusikaltimas, nesvarbu, kad virtualioje erdvėje.

P.S. Teisybės dėlei reikia paminėt, kad ir pats buvau “piratas”. Kita vertus, o kas juo nebuvo?

Gulėjau tarp savo brolių ir mėgavausi niekieno netrikdoma ramybe, bet  štai pasirodė ji. Ryžtingu judesiu išplėšė mane iš broliu draugijos. Tvirtai suėmusi mano kotą ji taip plačiai mane išskėtė, kad net subraškėjau per savo sąnarius. Gana neįprastas jausmas, dar nebuvau tokio patyręs…

Bet man savotiškai patiko.

Dar kiek paapžiūrinėjusi ir kažkokios žmogystos pasiteiravusi [...]]]> Gulėjau tarp savo brolių ir mėgavausi niekieno netrikdoma ramybe, bet  štai pasirodė ji. Ryžtingu judesiu išplėšė mane iš broliu draugijos. Tvirtai suėmusi mano kotą ji taip plačiai mane išskėtė, kad net subraškėjau per savo sąnarius. Gana neįprastas jausmas, dar nebuvau tokio patyręs…

Bet man savotiškai patiko.

Dar kiek paapžiūrinėjusi ir kažkokios žmogystos pasiteiravusi ar tinkame į porą, ji pagaliau pasirinko mane. Apsidžiaugiau, nes ji man pradėjo patikti. Ryžtinga ir tvirta, valingo balso savininkė dar gi turėjo neapsakomai švelnias rankas…

Išėjome į lauką, buvo drėgna ir vėsu, staigiai temo. Truputį keista buvo visą tą laiką jausti jos ranką ant savo koto, nepratęs aš taip, bet ką padarysi, jos noras man įsakymas.
Nieko kito iš tokio vakaro ir negalima buvo tikėtis – prapliupo lietus. Pajutau, kad ji susijaudino, kiek sukumpo – ėmė slėpti veidą nuo lietaus. Nieko nelaukdamas savo rankomis išskleidžiau savo ploščių virš jos galvos, ji pastebimai pažvalėjo.

Norėjau paklausti kur mes einam, bet vis nesiryžau. Iš pagrindinės gatvės pasukom į šalutinę, iš jos dar į nuošalesnę… Lietus vis nesiliovė. Peršlapau visas iki siūlo galo, bet džiaugiausi, kad bent kas iš mudviejų sausas.

Kai pasukom į tamsų ir siaurą skersgatvį nuojauta pakuždėjo, kad tuoj nutiks kažkas negero.
Nuojauta neklydo. Nežinau kiek jų buvo. Pajutau staigų smūgį iš galo, iš priekio, stiprų stumtelėjimą iš šono, o kai tėškiausi į sieną ir po to ant žemės išgirdau lūžtančius savo galūnių sąnarius. Neskaudėjo – nežinau kodėl, bet aš sau ir nerūpėjau. Mane kankino vienintelis klausimas – kur ji? Ar jai nieko nenutiko? Gulėjauišsipleikęs ir nieko negalėjau padaryti…

Pagaliau! Štai ji! Pamačiau pakimbantį virš savęs jos žavų šviesių išsitaršiusių plaukų įrėmintą veidą. Ji nepamiršo manęs, nepaliko čia supūti… Mano žavėjimasis ja tik dar labiau sustiprėjo.
Pakėlusi mane nuo žemės ji priglaudė taip arti savęs kiek tik galima, apglėbė abiem rankom stipriai, bet ir švelniai tuo pat metu. Pasijutau saugus, kiek galėdamas dar mėginau apsaugoti ją nuo lietaus, bet man tai jau nebesisekė, nebegalėjau valdyti galūnių, jos tiesiog karojo ir lingavo į vėjo ir žingsnių taktą. Buvau visiškas bejėgis.

Berods pasiekėm savo kelionės tikslą, didelis pastatas stiklinėmis sienomis. Prie įėjimo rymojęs žmogėnas pamatęs mus pasileido tekinas link mūsų.
- O Dieve. Panele, ar jums viskas gerai? – paklausė jis pribėgęs
Bet kas gi čia dabar? Prieš tai buvusį rūpestingumą lyg kas ranka būtų nuėmęs. Atsakiusi teigiamai į žmogėno klausimą ji grubiai suėmė mane už koto ir per jėgą suglaudė mano išsukinėtas galūnes.
Pasimečiau, nesupratau kas dedasi.
- Pigus kinietiškas šlamštas, – iškošė ji pro dantis grūsdama mane į kažkokią dvokiančią dėžę. Supykau. Nė nemaniau pasiduoti – išsiskėčiau kiek galėjau, bet ji tik pateisindama savo tvirtumo įspūdį dar giliau mane sugrūdo.

Taip ir likau stirksoti tokioje, skėčiui nederamoje pozoje – kotu aukštyn…

Diena išaušo apsiniaukus, bet sausa. Svarbiausia sausa, man patinka sausos dienos – tada ne taip šalta ir žmonės būna geresni. Stovėjau ir žiūrėjau į juos čia įeinančius į tą pastatą, čia išeinančius. Dauguma išeinančių nešasi po maišą iš, kurio kvepia maistu… Dieve, kaip seniai aš ėdžiau. Būtų gerai patekt į vidų, bet kaip? [...]]]> Diena išaušo apsiniaukus, bet sausa. Svarbiausia sausa, man patinka sausos dienos – tada ne taip šalta ir žmonės būna geresni. Stovėjau ir žiūrėjau į juos čia įeinančius į tą pastatą, čia išeinančius. Dauguma išeinančių nešasi po maišą iš, kurio kvepia maistu… Dieve, kaip seniai aš ėdžiau. Būtų gerai patekt į vidų, bet kaip? Pro tas duris kur vaikšto žmonės jau bandžiau, bet kažkas pradėjo šaukt ir gavau spyrį į pasturgalį…

Apsisuku ir paspaudęs uodegą nusliūkinu prie konteinerių esančių už pastato… Gal ten kas bus? Kartais ten sutinku savotiškai kvepiantį žmogų, jis kartais numeta kokį kąsnį nuo to ką pats randa.

Šiandien jis irgi buvo, bet ne vienas… Buvo dar trys, mažesni ir jie kažką jam garsiai šaukė… Sustojęs susigūžiu, jaučiu kaip ant sprando pasišiaušia plaukai – jų šaukimas man priminė neseniai patirtą spyrį tarpdury. Nujaučiu kažką labai negerą. Vienas iš tų trijų šaukiančių atsivėdėjęs spyrė mano žmogui ir jis sulinkęs pargriuvo. Apsisukau bėgt… bet juk tai mano žmogus, jis man kartais būna geras! Atsisukau atgal, tas pats mažesnis žmogus vis dar kažką šaukdamas vėl spyrė mano žmogui… Puoliau į priekį lodamas ir kibau mano žmogaus užpuolikui į koją. Sukandau iš visų jėgų ir pakračiau, kad net trakštelėjo kažkas sprande, o po to net akyse aptemo nuo siaubingo spyrio skausmo šone. Paleidau įsikastą medžiagos skiautę ir šoviau atgal į gatvę kiek kojos neša.

Taip skauda, taip skauda, ką aš sau galvojau jį puldamas… Kvailas senas šuva… Alkanas šuva.

Bloga diena, turbūt liksiu neėdęs. Liko patikrinti paskutinė vieta – stotis miesto pakrašty, ten viduj pardavinėja gardžias šiltas bandeles su dešrelėm. Kartais žmonėms jos iškrenta iš rankų, o kai kada jie tiesiog duoda ir man kąsnelį… Tereikia trupučio kantrybės ir svarbiausia… nesimaišyti po kojomis. Tiesiog laukti ir stebėti.

Žmonių stoty visai nedaug, niekas nevalgo. Įsitaisau pasieny, atsigulu. Stebiu iškėlęs galvą. Niekas… Niekas nevalgo. Pavargau. Pasidedu galvą ant savo priekinių kojų. Taip gera, saulutė šviečia, akys pačios merkiasi… Užsimerkiu ir panyru į kažkokią ryškią tamsą, Nesuprantu kaip taip gali būti, bet čia manes nebekankina nei maudžiantis šonas nei alkis. Gera…

Kas gi čia dabar? Užuodžiu bulkutę su dešra… Kur ji? Kur…? Ryški tamsa išsisklaido, atsimerkiu, o prieš akis tikrai bulkutės gabaliukas. Stačiai prieš mano snukį, ant žemės. Net nepakilęs čiumpu ir akimirksniu nuryju. MMmmm… kaip gardu. Pakeliu akis į savo geradėją, o ten stovi tas pats kuris mušė mano žmogų, tyliai suurzgiau, bet pala ištiestoje jo rankoje dar vienas bandelės kąsnis… man… Suvizginu uodegą. Gal jis ir nėra toks jau blogas?

-Kodėl tu jį šeri? Čia juk tas bomžo šuo. Jis juk tau įkast mėgino.
-Tylėk ir žiūrėk.

Po antro gabaliuko sekė trečias, o po to ir ketvirtas. Dabar jau vizginau uodegą nesustodamas. Turbūt jis taip atsiprašinėja. Vis gi jis visai neblogas žmogus. Bet kodėl visko iškart neduoda? O eidamas vis mėto paskui save. Stotis jau liko gana toli už nugaros. Staiga jis, vienas iš trijų pritūpė, aš net atšokau atatupstas nuo to staigaus veiksmo, bet jis rankose laikė eilini bandelės kąsnį – patį didžiausią. Su kita ranka moja į save, suprantu, kad kviečia prieit. Priėjus pakiša po nosimi bandelę, nedrąsiai sukandu ją dantimis, jis paleidžia, o su kita ranka paglosto mane per galvą. Geras. Geras žmogus.

Vos ne springdamas ryju bandelę, o žmogus mane jau abiem rankom glosto. Kaip gera, nepamenu kada paskutinį kartą mane kas glostė. Staiga pajuntu rankas apsivejančias mano krūtinę ir aš jau ore. Supanikuoju, pradedu muistytis, bet laiko mane tvirtai. Pasiduodu. Mane neša. Jausmas patirtas tik tada kai buvau visai mažas.
Nesuprantu kodėl mane neša? Juk aš galiu eit. Kur mane neša? Nesuprantu… Tiesiog linksiu galva į žmogaus žingsnių taktą… Geras žmogus, geras.
Einant per tiltą jie sustoja, dairosi į šalis, kažką šneka susijaudinusiais balsais.

-Jau. Jau filmuoju.
-Atsargiai, mašina iš priekio, greičiau leisk.
-Palauk, iš ten irgi.
Pralekia pora mašinų.
-Čia bus filmas, kaip moka šunys skraidyt.
-Viskas, mesk!

Gerasis žmogus mane ištiesia ir laikydamas virš turėklo švysteli į priekį. Kodėl? Girdžiu tik tolstantį „Einaaaa!“. Žemė taip greitai artėja, baisu, instinktyviai ištiesiu priekines kojas taip lyg tai būtų mano eilinis šuoliukas. Žemė. Trenksmas. Nepakeliamas skausmas nusirita per visą kūną ir dingsta… Nieko nebejaučiu, bandau pasukt galvą – pažiūrėt į žmogų. Kodėl? Bet gaunasi tik stūgtelėt… Galva tokia sunki. Jaučiu artėjančią palaimingą ryškią tamsą, ji aptraukia viską… Dingsta skausmas, dingsta mintys. Man čia patinka. Suvizginu uodega… paskutinį kartą.

P.S. N-18: Sužvėrėję paaugliai surengė šuns egzekuciją (video)

]]> http://eugenijus.eu/2009/11/suo/feed/ 15 http://eugenijus.eu/2009/09/planai-paryziuje/ http://eugenijus.eu/2009/09/planai-paryziuje/#comments Mon, 31 Aug 2009 21:52:02 +0000 Eugenijus http://eugenijus.eu/?p=1418

Taigi, ketvirtadienį pirmą valandą dienos išskrendame į Paryžių. Mums pripratusiems prie Cork‘o su 120k jo gyventojų multimilijoninis miestas atrodo kiek bauginančiai. Na bent jau man Todėl jau dabar tupėdamas darbe ėmiausi po truputį planuotis maršrutą. Tiesiai iš oro uosto paimsim taksi iki mūsų viešbučio, kurį rekomendavo dariuxas. Kadangi tą dieną teturėsim tik [...]]]> Taigi, ketvirtadienį pirmą valandą dienos išskrendame į Paryžių. Mums pripratusiems prie Cork‘o su 120k jo gyventojų multimilijoninis miestas atrodo kiek bauginančiai. Na bent jau man Todėl jau dabar tupėdamas darbe ėmiausi po truputį planuotis maršrutą.
Tiesiai iš oro uosto paimsim taksi iki mūsų viešbučio, kurį rekomendavo dariuxas. Kadangi tą dieną teturėsim tik vakarą tai max ką padarysim tai nueisim iki Triumfo Arkos, kuri randasi 30 minučių nuo viešbučio einant pėsčiomis ir šiaip patyrinėsime aplinkines vietas.
Sekančią dieną nuo pat ryto su kiek apsunkusia galvele nuo prancūziško alaus (vyno?) patrauksim į šalia esančią traukinių stotį ir važiuosime į  St.Lazare – tai stotis Paryžiaus centre iš kur galima praktiškai viską pasiekti.
O aplankyti žadame štai ką:

• Luvrą
• Noterdamo katedrą
• Eifelio bokštą (jau dabar linksta kojos apie jį pagalvojus)
• Mulen Ružą
• Triumfo Arką
• Eliziejaus laukus
• Versalio rūmus
• Montparnasą…

Jei matote, kad kažko trūksta prašom papildyti

Žinoma lankysim ir visą kitką kas pasitaikys Tour bus’o maršrute.

Dar vis neapsiprendžiu dėl kortelių… Tokių kaip Paris Visite. Lyg ir reiktų vienos transportui, kitos muziejams. Bet  važinėti daug nesiruošiam, tik į centrą ir atgal. O kaip dėl muziejų? O ir tų kortelių gyva galybė… Vnž – pasimečiau. Matyt ten vietoje reikės viską aiškintis.

Prie šio ežeriuko (The Lough), apie kurį jau ne sykį esu pasakojęs, gyvuoja labai graži tradicija. Žiūrim į foto

Ir tokių suoliukų tikrai nemažai pristatyta aplink visą ežerą. Manau tikrai puikus būdas pagerbti savo artimą ir tuo pačiu suteikti kažkam kitam progą atsipūsti – pasigrožėti ežeru ir jo [...]]]> Prie šio ežeriuko (The Lough), apie kurį jau ne sykį esu pasakojęs, gyvuoja labai graži tradicija. Žiūrim į foto

Ir tokių suoliukų tikrai nemažai pristatyta aplink visą ežerą. Manau tikrai puikus būdas pagerbti savo artimą ir tuo pačiu suteikti kažkam kitam progą atsipūsti – pasigrožėti ežeru ir jo gyventojais.
Cork’e praktiškai nėra vandalų tad yra suoliukų, kuriems jau beveik po dešimtmetį. Prisėdęs ant tokio suoliuko norom nenorom imi galvoti apie žmogų, kurio “dėka” jis čia atsirado… O pagalvojus… tai mes visi į ten pat išeisim… Tik ar bus kam po mūsų “pastatyti suoliuką”?

Visų pirma vestuvės man asocijuojasi su… 5 žvaigždučių restoranu. Į kurį mes atėję patys padengiam stalą, nuėję į virtuvę iškepam kepsnį, išverdam bulves ir supjaustom salotas. Tada atsinešę prie stalo pagal visas taisykles patiekiam ir tuoj pat persikūniję iš padavėjo į klientą sėdam valgyti. Jei ko trūksta ar tiesiog užsimanom papildomos vyno taurės [...]]]> Visų pirma vestuvės man asocijuojasi su… 5 žvaigždučių restoranu. Į kurį mes atėję patys padengiam stalą, nuėję į virtuvę iškepam kepsnį, išverdam bulves ir supjaustom salotas. Tada atsinešę prie stalo pagal visas taisykles patiekiam ir tuoj pat persikūniję iš padavėjo į klientą sėdam valgyti. Jei ko trūksta ar tiesiog užsimanom papildomos vyno taurės vėl šokam į padavėjo kailį, bėgam į virtuvę ir atsinešę pagal visas etiketo taisykles jo įsipilam… Ir vėl sėdam prie stalo…
Pavalgę ir atsigėrę mes taip pat nusinešam lėkštes ir jas išplaunam, o išeidami dar ir sąskaitą apmokam.

Panašiai ir vestuvėse. Prasideda viskas nuo žiedų. Atrodo toks paprastas užsiėmimas, bet kur tau… Savo kailiu patyriau, kad žiedus tikrai nėra paprasta išsirinkti. O kur dar kostiumas, suknelė, patalpų nuoma ir jų dekoracija, gėlių bei kaspinų parinkimas, maisto su gėrimų užsakymas, pakvietimai… fotografas… ir t.t. Galima tęsti be galo.
Bet pala juk tai turėtų būti šventė jauniesiems, o ne organizacinių sugebėjimų patikrinimas!

Antra, kuo “prabangesnių” vestuvių rengimas mano akimis ne kas kitas kaip tik noras pasirodyti prieš gimines ar draugus. Gal ne pas visus taip, bet sykį iš arti teko stebėt vienos poros pastangas su kuo mažiau $ išspaust kuo daugiau “prabangos”. Džiaugiuosi, kad pavyko nesudalyvaut jose. Jau geriau jokių negu tokių.

Štai dėl to su Ieva ir nutarėm, kad nereikia mums jokių “pakazūchinių” vestuvių ir kad užteks tiesiog ramių pietų kokiame nors jaukiame Dublino restoranėlyje.

O be to po 9 metų gyvenimo kartu vestuvės tiesiog paprastas formalumas ir tiek.

Nori nenori, bet su draugais ar pažįstamais besikalbant nelieka neaptarta ir krizė. Vieni ją jaučia, kiti ne ir tuo patenkinti stebisi… Bet ar pagrįstai? Krizės nejauti tik tol kol ji tavęs nepaliečia.

Kol neveja iš darbo ir nemažina algos krizė egzistuoja tik žiniose.

Galite turėti pakankamas pajamas gauti paskolai namui ar butui įsigyti, bet jums yra sunku sukaupti pinigus pradiniam įnašui, kuris atskirais atvejais gali siekti iki 50.000 ar daugiau tūkstančių?

Nebėda. Su Rent 2 Buy jūs iškart galėsite įsikraustyti į savo svajonių namą, o sutartą kainą galėsite sumokėti vėliau. Nereikia jokių didelių pradinių įnašų [...]]]> Galite turėti pakankamas pajamas gauti paskolai namui ar butui įsigyti, bet jums yra sunku sukaupti pinigus pradiniam įnašui, kuris atskirais atvejais gali siekti iki 50.000 ar daugiau tūkstančių?

Nebėda. Su Rent 2 Buy jūs iškart galėsite įsikraustyti į savo svajonių namą, o sutartą kainą galėsite sumokėti vėliau. Nereikia jokių didelių pradinių įnašų ir jūs galėsite gyventi savo svajonių name prieš galutinai apsisprendžiant jį pirkti, užtikrintai žinodami, kad jo kaina nesikeis.

Jums tereikės mokėti nuomos mokestį iš kurio daugiau nei pusė bus įskaičiuojama į jūsų asmeninę sąskaitą, iš kurios vėliau bus finansuojamas pradinis įnašas.

Puiki idėja pagalvojau aš ir jau pradėjau “browsinti” pagal Rent-to-Buy schemą parduodamus namus.

Sąlygos tikrai patrauklios. Tarkim nori pirkti namą už 260000 eurų, bet neturi pradinio įnašo. Pagal Rent to Buy schemą tau leidžiama į jį įsikelti iš karto po sutarties pasirašymo. Tu moki 700 eurų į mėnesį nuomos mokestį iš kurių 500 nuskaičiuojami į tavo kaupiamąją sąskaitą. Sudaroma sutartis tarkim 3 metams (sutarties laikas gali būti nuo 2 iki 5 metų). Tokiu būdu tu po tų 3 metų būsi sukaupęs 18,000 eurų, kuriuos galėsi panaudoti pradiniam įnašui. Žinomą sudarant sutartį dar reikia sumokėti negražinamą 3000 eurų depozitą, bet tai niekis, nes jei nutarsite namą pirkti jis bus pridėtas prie jūsų sąskaitoje turimų pinigų. Aišku jei nutarsite nebepirkti namo – visos “santaupos” ir depozitas prapuola. Bet įsivaizduokim, kad mes perkam. Taip išeitų mes norom nenorom sukaupėm ir turim 21,000 eurų pradiniam įnašui – nuostabu! Jei bankas finansuoja 92proc. namo vertės paskolą mums betrūksta tik ~5000 euriukų idant surinktume reikalaujamą sumą pradiniam įnašui.

Viskas labai puiku gražu ir nuostabu!

BET

Yra keli bet. Viskas gerai ir gražiai gaunasi tuo atveju jeigu nekilnojamo turto vertė padidėja arba bent jau išlieka tokia pati. Bet jei ji mažėja tai problema, jei ji smarkiai mažėja tai tampa didele problema, o jei jūs jau įsirengėte ir įsimylėjote savo naujuosius namus (o per tris metus tai tikrai galima padaryti) tai jau gigantiška problema apimanti ne tik pinigus bet ir jausmus.

Kodėl? Žiūrim ką turim. Su pardavėju buvo sutarta, kad po trijų metų mes pirksime (arba ne) namą už 260,000 eurų. Jeigu NT kaina nukrenta tarkim ~20 proc., o tai yra labai tikėtina, kad nutiks per ateinančius 3 metus, nes Airija taipogi dabar turi nemenkų problemų su biudžeto deficitu bei nepaliaujamai didėjančia bedarbių armija, tai namo vertė nukrenta iki ~205,000 eurų. Bankas duodamas mums paskolą vertins turto kainą būtent tuo metu kada mes imsime paskolą t.y. po 3 metų, o ne atgaline data. Taigi bankas mums sutinka duoti 92proc nuo esamos namo vertės t.y. 180,000 eurų… He he pamanysime, kad dar geriau – mažiau reiks palūkanų mokėt Bet palūkėkite, ar atsimenate kokia suma įrašyta sutartyje tarp pardavėjo ir jūsų?
260,000. Iš šios sumos atimkime 21,000 mūsų per nuomą sukauptą sumą, atimkime tai ką duoda bankas t.y. 180,000 ir gauname ~60,000 eurų skirtumą, kurio niekas nedengia ir kurį turime apmokėti iš savo kišenės… Kurioje geriausiu atveju gali rastis kokie 10,000-30,000…
Jei NT kainos nekristų taip drastiškai ir sumažėtų tik ant 10proc. tai vistiek sudarytų nemenką skirtumą, kurį privalėtume dengti iš savo asmeninių santaupų. O nepadengus mūsų lauktų spyris į užpakalį ir visų įmokėtų pinigėlių praradimas…

Jei NT kainos išliktų stabilios ar net didėtų tai viskas būtų Ok, bet turint omeny dabartinę ekonominę situaciją aš tikrai abejoju ar tai įmanoma… Manyčiau labiau apsimoka tiesiog nuomotis toliau ir stebėti, bei laukti krentančių kainų Juolab nuomai per 3 metus sukištume 25,000 ar 36,000 eurų, o tai tikrai mažiau nei atsiradęs skirtumas kainų kritimo atveju.

P.S. Nežinau kiek iš mano blogą skaitančių žmonių gyvena Airijoje ir kiek iš jų yra aktuali ši tema, bet tikiuosi bent kam nors šis įrašas pravers