Edmundo Malūko romanas parašytas, kai šiukšlyno žmonės visuomenei nerūpėjo (o dabar rūpi?), kai jie tik būrėsi, kai apie didžiuosius Lietuvos šiukšlynus dar tik dygo ištisos gyvenvietės, dar tuomet, kai išmestas atliekas – metalą, elektroninius prietaisus, nurašytus miltus, kruopas, cukrų – valdė mafija.

Romanas – apnuoginta tikrovė, sudėtingi šiukšlyno vaikų [...]]]> Edmundo Malūko romanas parašytas, kai šiukšlyno žmonės visuomenei nerūpėjo (o dabar rūpi?), kai jie tik būrėsi, kai apie didžiuosius Lietuvos šiukšlynus dar tik dygo ištisos gyvenvietės, dar tuomet, kai išmestas atliekas – metalą, elektroninius prietaisus, nurašytus miltus, kruopas, cukrų – valdė mafija.

Romanas – apnuoginta tikrovė, sudėtingi šiukšlyno vaikų Gustės ir Mato likimai.

Katik pabaigiau skaityti šį sukrečiantį romaną… Šiaip nepatinka man tokio pobūdžio kūriniai. Skaitydamas atrandi visai kitokį tau nematytą ir negirdėtą žiaurų pasaulį… Sakau neregėtą ir nematytą dėl to, kad ką pasako per žinias ar radiją nesiskaito pažinimu. Tai tiesiog faktas „žmonės šiukšlyne“ ir viskas, o kaip jie gyvena, ką valgo, ką geria, kur miega ar kaip žiemoja ir su kokiais dar išbandymais jiems tenka susidurt mes nežinom… Bet sužinosim – paskaitę. Pasakojama istorija tai ne tik kelių žmonių nelaimingas gyvenimas, ji atspindi ir nūdienos socialines problemas su kuriomis šiais neramiais laikais galime susidurti kiekvienas…

Viso knygos skaitymo metu persekiojo bloga nuojauta dėl romano herojų. Ji iš dalies ir išsipildė. Būtent dėl tos nuojautos jauti pastovią įtampą ir netgi šiokį tokį diskomfortą. Gan nemalonus jausmas, bet kažkas viduj vis spiria skaityt vis toliau ir toliau… tikiesi, kad nutiks bent kažkas gero… bet kur tau. Viskas kaip gyvenime… labai baisiame ir nelaimingame gyvenime.

Jei jus kamuoja ir neduoda ramybės kasdieniai rūpesčiai, erzina gyvenimiška rutina ar tiesiog esat nepatenkintas gyvenimu – paskaitykit E.Malūko „Šiukšlyno žmonės“. Beveik neabejoju, kad po to požiūris į viską kas jus supa pasisuks visai kitu kampu.

Pakankamai dažnai su Ieva apsilankom turgelyje. Dažnokai perkame vištieną. Beveik pačiame turgelio viduryje yra vieta, kurioje pardavinėja ją. Kainos nesikandžioja, o ir mėsytė rodos visada šviežia…

Aš tik vienu dalyku vis neatsistebiu… Pas juos kalnas sparnelių, kalnas kulšelių ir šlaunelių, kalnas krūtinėlių ir alkūnėlių… O kur visa kita? Atsakymą atsitiktinai radau [...]]]> Pakankamai dažnai su Ieva apsilankom turgelyje. Dažnokai perkame vištieną. Beveik pačiame turgelio viduryje yra vieta, kurioje pardavinėja ją. Kainos nesikandžioja, o ir mėsytė rodos visada šviežia…

Aš tik vienu dalyku vis neatsistebiu… Pas juos kalnas sparnelių, kalnas kulšelių ir šlaunelių, kalnas krūtinėlių ir alkūnėlių… O kur visa kita?
Atsakymą atsitiktinai radau Neil Gaiman romane “Amerikos dievai”.

“-Kalėjime buvo vaikinas, pavarde Džeksonas, – pietaudamas pasakojo Šešėlis, – kuris dirbo kalėjimo bibliotekoje. Kartą jis man pasakojo, kad pavadinimą „Kepti Kentukio viščiukai“ pakeitė į „KKV“, nes tikrų viščiukų ten jau nebėra. Dabar tai kažkoks genetiškai modifikuotas mutantas, didžiulis begalvis daugiakojis su aibe kojų, krūtinėlių ir sparnelių segmentų. Tą padarą šeria maistinėmis medžiagomis per vamzdelius.”

“Kepti Kentukio viščiukai” (“Kentucky Fried Chicken” – KFC) – užkandinių tinklas.

Beje patį romaną primygtinai rekomenduoju, tikrai apturėsit ilgą ir malonų skaitymą.