Eugenijus Ivanovas

Istorija paremta tikrais įvykiais…

Širdinga Padėka

“Nu b** ir šalta… Nafig aš iš ten išėjau? Mmm.. Na jo nefig pazorintis prieš panas apsivemiant… Dar po to gandai profkėj pasklistų. B** p**** kaip bloga. Užmušiu ryt tą gaidį Audrių už jo suknistą žolę” – Vido skrandį suspaudė eilinis spazmas ir jis pajuto kaip kyla užsilikusi nuo praeito vėmulio degtinės banga sumišusi su tulžim. Šleikštus kartumas nutvilkė Vido gerklę ir beveik fontanu pasipylė ant šalia stūksančios tvoros. – “Eina n****… Greičiau namo…” – nusibraukęs atgalia ranka aplink burną išsitaškiusius vėmalus Vidas patraukė namo. Viskas būtų buvę gerai jei ne tas faktas, kad jam iki namų reiktų pėdinti daugiau nei penkis kilometrus. Nežinia ar blaivus ryžtųsi tokiu vėlyvu metu, per tokį šaltį tiek žygiuoti, o kur dar šviežiai prisnigtas sniegas? Bet girtam jam ši kelionė pasirodė juokų darbas.

Tamsiomis Onuškio kaimelio gatvėmis Vidas ėjo praktiškai “autopilotu”, nesidairydamas, nemąstydamas, tik trokšdamas kuo greičiau atsidurti namuose – lovoje. Pykinimas dingo, bet jį pakeitė neapsakomas nuovargio jausmas ir… spaudimas šlapimo pūslėje. Apsidairęs nusvirduliavolink artimiausios tvoros, išsitraukė savo sustirusį “pasididžiavimą” ir pradėjo šlapintis žiūrėdamas į tamsius namo langus anapus tvoros. Besišlapindamas atsiplaidavo, koja nikstelėjo ir Vidas minkštai šlumštelėjo į šalia stūksančią pusnį. “MMmm, kaip gera gulėti” – palaimingai išssišiepė jis. “Porą minučių pailsiu ir keliuosi” – nutarė jis, bet nepraėjus nė dviem jis jau buvo kietai užsnūdęs.

Po gero pusvalandžio tolumoje pasigirdo po kojomis girgždantis sniegas, butelių žvangėjimas maišelyje ir pora vyriškų balsų, iš kurių buvo galima spręsti, kad du draugai jau neblogai “apšilę”.
- Ėhėi, žiūrėk, kas čia? – prabilo vienas rodydamas pirštinėta ranka į pasliką sniege gulintį ir parpiantį Vidą.
Kitas vyras priklaupė idant galėtų apžiūrėti Vidą iš arčiau.
- Girtas, trūkęs… Ką darom?
- Tempiam jį namo, kai atsipaipalios galės traukt savais keliais, nesinori čia palikt… dar užsilenks man prie tvoros… – atsakė pirmasis.
- Geras tu žmogus Praneli, – palinksėjo galva Jonas. – Aš imu už rankų, tu – už kojų. Tik šito, žiūrėk, nepamesk, – ir parodė į maišelį.
- Nepergyvenk, – išsišiepė Pranas ir du kartus apsivyniojo maišelio rankenas aplink delną, o priėjes prie ”trūkusio” Vido kojų pradėjo ne savu balsu kvatotis.
- Kas, kas tau nutiko? – sunerimo Jonas.
- Pažiūrėk, jo pautai išvirtę laukan, matyt, myžo ir ”trūkęs” į savo myžalus įkrito, – prunkšdamas paaiškino. Joną taip pat surietė juokas, neišlaikęs pusiausvyros slystelėjo ir pardribo šalia Vido. Kai juoko priepuolis praėjo, pakėlė vis dar kietai įmigusį Vidą ir nunešė į namo vidų.

- Į lovą guldysi? – paklausė Jonas.
- Tu ką, durnas? Aišku ne, dar primyš. Nešam į virtuvę, ant kėdės pasodinsim, bent iškart pamatysim kai atsigaus.
Kaip tarė, taip padarė. Tik bėda, kad Vidas buvo lyg guminis ir kiek jie bemėgino jį įtaisyti prie stalo, tiek jis vis nuslįsdavo po stalu.
- Na ir velniop jį, – nusikeikė Pranas. – Atnešiu antklodę, gal nesušals.
- O tai pimpalą taip ir paliksim? Imk ir sukišk atgal, – juokais paragino Jonas.
- Eik tu š… asile, pats ir sukišk jei nori,- ir nuėjo atnešti antklodės.
Užmetę antklodę ant Vido vyrai sėdo prie stalo, Jonas atsuko ir papilstė naminės butelį, o Pranas papjaustė lašinių su svogūnu.

Po nepilnos valandos po truputį pradėjo busti Vidas.
- Girdėjai Praneli, Vilniuj žada rengt pyderų paradą… Tai prisigyvenom, a?
- Mmhmm, – sumūkė jau gerokai įkaušęs pirkios savininkas.
- Tu įsivaizduoji kas būtų, jei šitą vaikį būtume radę ne mes, o… o kokie nors iškrypėliai!?
- Na, greičiausiai “pasistengtų”, – būtent šioje vietoje galutinai prabudo Vidas, – nutraukt kelnes ir ištratint jį per išeinamąją, vėliau gal dar ir nufilmuot idant savo draugams iškrypėliams parodyt laimikį… – Vidas vis dar buvo gerokai girtas, galvoje ūžė nelyginant avilyje. Nesuvokė nei kur jis yra, nei kas su juo nutiko. Iš pradžių jis girdėjo tik duslius vyriškus balsus, o ausis pasiekė tik pokalbio nuotrupa:”Tu greičiau pasistenk nutraukt kelnes ir ištratint jį per išeinamąją, vėliau gal dar ir nufilmuot?”.

Vidą pamažu apėmė pasišlykštėjimas ir baimė, nedrįso net atsimerkti. Jautė ant galvos užmestą maišą, kuris trukdė kvėpuoti, o pakrutinęs ranką palietė savo nuogas genitalijas. Štai tada jam viskas stojo į savas vietas – pasinaudoję jo girtumu jį namo parsitempė du seni pyderai! Protas aptemo, jį užvaldė vienintelė – keršto mintis. Daužyt! Daužyt šituos gaidžius! Jis buvo gerai įmitęs, sportuojantis vaikinas. Šituos kriošenas po vieną, o gal ir abus iškart suvanotų. Jau buvo bepašokąs ant kojų, bet išgirdo vieną iš iškrypėlių stojantis.
- Einu nusičiurkšt, o tu, Praneli, papilstyk tuo tarpu, – atsistojęs Jonas šiaip ne taip kliūdamas už baldų išsvirduliavo lauk iš virtuvės.
“Dabar!” – pašokęs iš po stalo Vidas įsistebeilijo į girtą Prano veidą ir sudvejojo… – “Na, lyg irnepanašus į pyderą…”
- O! Miegančioji gražuolė atsibudo! – sugergždė Pranas savo girtu balsu, išskėsdamas rankas į šalis, lyg norėdamas apglėbti Vidą.
- Joks aš tau b*** n***** ne gražuolė, – ir atsivedėjęs tvojo seniui per zūbus atbula ranka. Ištryško kraujas. Pranas sukliko pagalbos. Vidas tvojo dar, bet tas vis neužsičiaupė. Tada pastvėręs čia pat tarp lašinių gulėjusį peilį smeigė jį iki pat rankenos seniui į krūtinę. – Še tau, senas išgama.
Iš Prano lūpų pasigirdo nustebęs, – och, – ir jis sukniubo ant stalo.
- Kas čia da… – ir stovinčio tarpduryje Jono balsas užlūžo nuo pamatyto vaizdo.
- A? Ir tu nori, išgama? – sužvėrėjęs Vidas atsivėdėjęs tiesiu kojos spyriu smogė Jonui į saulės rezginį ir tas dingo tarpduryje. Smūgis buvo pakankamai stiprus, kad trapi seniokiška kaukolė neatlaikytų susidūrimo su priešais duris esančia siena. Po smūgio kūnas be kvapo nuslydo žemyn į nenatūralią sėdimą pozą plačiai išžergtomis kojomis. Jo burna taip ir liko praverta iš nuostabos, o nieko nereginčios akys spitrijo į tuščią virtuvę, kur kniūbščias ant stalo savo kraujo klane gulėjo jo draugas Pranas…